1973 metais Vidmantas Povilionis drauge su Š. Žukausku ir kitais buvo nuteistas už „antitarybinę veiklą" dvejiems metams, atliekant bausmę pataisos darbų lageryje.
1975 kovo 27, išleidžiant iš lagerio, Povilionis pareikalavo, kad jam būtų pilnai grąžinti paimti daiktai. Kadangi trūko laikrodžio, jis parašė pareiškimą Mordovijos ATSR Prokurorui ir paskelbė bado streiką. Už tai jis buvo užrakintas kameroje ir 5 vai. išlaikytas virš bausmės laiko.
Grįžęs iš lagerio, V. Povilionis negalėjo prisiregistruoti, kadangi buvo dingęs karinis bilietas. Kariniame komisariate jam pareiškė, kad ne jų reikalas ieškoti per kratą dingusio bilieto. Parašius komisarui pareiškimą, bilietas komisariate atsirado. Komisariate Povilioniui pradėjus kalbėti lietuviškai, majoras Lušninas pareiškė, kad kalėjimas jo dar nepataisęs.
Povilionis ieškojo darbo savo buvusioje darbovietėje — Visasąjunginio sviesto - sūrių pramonės mokslinio tyrimų instituto Lietuvos filiale, bet direktorius Vaitkus jam pareiškė, kad vietų nėra, o, be to, tokiais žmonėmis, kaip Povilionis, negalima pasitikėti. Kalbant su bendradarbiais, paaiškėjo, kad darbuotojų įstaigai trūksta.
Ekskursijų biure ant sienos kabojo plakatas, kviečiantis dirbti ekskursijų vadovais. Povilionis kreipėsi, prašydamas darbo, tačiau partinės organizacijos sekretorė Grigienė pasakė, kad Povilionio atveju reikią atsiklausti Vilniaus. Po kelių dienų Grigienė paaiškino, kad Ekskursijų ir kelionių biuro direktorius Šiau-čiukėnas pareiškęs, kad apie priėmimą nėra ir kalbos. „Pas mus net po blaivyklos nepriima", — kalbėjo sekretorė.
— Aš juk blaivykloje nebuvau.
— Tuo blogiau!
***
Lietuvos TSR Prokurorui
pil. Vidmanto Povilionio, Jono s.,
gyv. Kaune, Basanavičiaus al. 40-1,
P a r e i š k i m a s
1975 rugpiūčio 5 apie 15 vai. 30 min. mano namuose buvau KGB darbuotojo Aleinikovo suimtas ir su apsauga nuvežtas į Kauno Lenino rajono Vidaus reikalų skyrių (VRS). Ten Aleinikovas pareiškė, kad aš nedirbąs, todėl parašiau paaiškinimą, nurodydamas, kur ir ką dirbu. Po to Aleinikovas liepė man palaukti, nes su manimi norįs pasikalbėti VRS viršininkas. Kadangi oficialiai nebuvo paskelbta apie mano suėmimą, man pareiškus norą gauti paaiškinimus, buvau įmestas į kamerą kartu su sulaikytais kriminalistais. Po kokių dviejų valandų buvau nuvestas į kabinetą, kuriame sėdėjo Aleinikovas ir dar kažkoks milicijos majoras, užsipuolęs mane vietoj pasisveikinimo klausimu: „Kodėl juokiesi?", nors tuo metu mano veidas buvo visai rimtas. Išrėkęs dar kokius tris kartus šį klausimą, jis pradėjo klausinėti apie tai, ką jau buvau surašęs prieš tris valandas Aleinikovui. Iš jo klausimų matėsi, kad jis visai nesiorientuoja apie ką kalbama, nors supratau, kad jis yra tiesiogiai atsakingas už mano suėmimą. Tuo tarpu Aleinikovas vaidino pašalinio stebėtojo vaidmenį.
Į mano klausimą, kodėl aš nebuvau iškviestas į VRS, o atvesdintas jėga, man buvo pareikšta, kad man jau daug kartų siųsti iškvietimai, bet manęs nebuvę namie.
Mano tėvas, pastoviai gyvenantis tuo pačiu adresu kaip ir aš, teigia, kad jokio iškvietimo ar pranešimo nėra buvę. Po šio pokalbio buvo pareikšta, kad esu laisvas.
Toks be priežasties sulaikymas yra nusikaltimas teisingumui.
Grįžęs į namus, radau atrakintą verandos durų užraktą, o kambario durų užraktas buvo sugadintas, — matėsi kirtimo šaltkalvių įrankiais žymės. Paradinių durų du užraktai taip pat buvo atrakinti ir sugadinti. Iškviesti milicijos darbuotojai, iš kurių — vienas jaun. leitenantas, dalyvavęs anksčiau mane suimant, elgėsi visai nesuprantamai. Neapžiūrėję nusikaltimo pėdsakų, nepatikrinę pirštų atspaudų ir 1.1., tuojau liepė laužti duris (atrakinti buvo neįmanoma), o patys išėję į kiemą rūkė. Įėjus į kambarį, paklausė, ar nieko nepavogė. Atsakius, kad nepavogė, padiktavo pareiškimą, kuriame sakoma, kad jokių pretenzijų milicijai neturime. Į klausimą, ar nusikaltėliai bus ieškomi, jie atsakė, kad, gal būt, ieškos. Toks savo pareigų atlikimas nedaro garbės milicijos darbuotojams ir rodo visišką jų profesionalinį nekompetetingumą.
Stebina ir tas faktas, kad dėl minėtos įstaigos ir dar kai kurių kitų įstaigų darbuotojų biurokratiškumo gangsteriai turi pakankamai laiko veikti. 1975 kovo 20 mano tėvas Jonas Povilionis, Kazio s., buvo iškviestas į Kauno Socialinio aprūpinimo skyrių ir bė jokios priežasties išlaikytas 4 vai., o grįžęs rado sulaužytus užraktus. Milicija kaltininkų taip pat iki šiol nesruado.
Nors, mane suėmus, du KGB darbuotojai, pasikalbėję su Aleinikovu, įėjo į mano kiemą, bet, vis dėlto, gangsteriai sugebėjo per 3 vai. atrakinti ir sulaužyti 4 užraktus. Aš neteigiu, kad vagys sugeba gauti informaciją apie KGB ir VRS planuojamas operacijas, bet šitie sutapimai ir vagių operatyvumas yra tiesiog stebinantys.
Prašome imtis priemonių, kad šie tarpusavyje susiję įvykiai būtų išaiškinti.
Kaunas, 1975.VIII.21. V. Povilionis
„LKB Kronika" žino daug atvejų, kai KGB darbuotojai, prisidengę vagimis, įsilaužia į įtartinų asmenų butus ir juos patikrina.
***
