Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komitetui
Šis laiškas neturėtų jums būti didelė staigmena. Esu rašytojas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas. Visose šiose srityse nemaža triūsiau. Manau, kad neblogai tarnavau savo tėvynei ir tautai ir atidirbau duoną, kurią per savo amžių suvalgiau. Vis dėlto esu padaręs žymiai mažiau, negu pajėgčiau, — tai ne mano kaltė.
Mano tėvas, Antanas Venclova, buvo įsitikinęs komunistas. Aš jį gerbiau ir tebegerbiu kaip žmogų. Be ko kito, ištikimybės savo principams mokiausi iš jo. Bet dar jaunystėje, stebėdamas gyvenimą ir jame dalyvaudamas, susidariau kitokią, negu tėvas, pažiūrų sistemą, kurią vėlesnis patyrimas tik sutvirtino. Nei tėvui, nei kam kitam tai nebuvo paslaptis.
Komunistinė ideologija man tolima ir, mano manymu, didele dalimi klaidinga. Jos absoliutus viešpatavimas atnešė mūsų šaliai daug nelaimių. Informaciniai barjerai ir represijos, taikomos kitaip manantiems, stumia visuomenę į stagnaciją, o šalį į atsilikimą. Tai pražūtinga ne tik kultūrai. Ilgainiui tai gali pasidaryti pavojinga ir valstybei, kurią tokiais metodais bandoma stiprinti. Nieko čia pakeisti aš negaliu. Negalėčiau ir tada, jei turėčiau tiek valdžios, kiek turite jūs. Bet vis dėlto galiu ir net privalau — aktyviai pasakyti apie tai savo nuomonę. Tai jau šis tas.
Šias pažiūras susidariau seniai ir savarankiškai. Daug metų nesu parašęs ir pasakęs nė vieno žodžio, kuris joms prieštarautų. Žiūriu į komunistinę ideologiją rimtai ir dėl to nesutinku mechaniškai ar veidmainiškai kartoti jos formulių. Jų nekartodamas tegaliu užsitraukti diskriminaciją, kurios gyvenime esu nemažai patyręs.
Mūsų šalyje man užkirsta platesnės ir viešos literatūrinės, mokslinės, kultūrinės veiklos galimybės. Kiekvienas humanitaras ir ne tik humanitaras Tarybų Sąjungoje turi nuolat įrodinėti savo ištikimybę viešpataujančiai ideologijai, kad galėtų dirbti. Tai lengva prisitaikėliams ir karjeristams. Tai nesunku nuoširdžiai įsitikinusiems marksizmo teisingumu žmonėms (nors kai kuriems jų tai, gal būt, atrodo įkyri ir žeminanti procedūra). Man tai neįmanoma.
Deja, nemoku rašyti „į stalčių". Ieškau kontaktų su auditorija ir ieškosiu jų bet kokiomis aplinkybėmis. Kitokio darbo, išskyrus literatūrinį ir kultūrinį, nesugebėčiau ir nenorėčiau dirbti. Tačiau kultūrinio darbo galimybės man kasmet siaurėja, ir pati mano egzistencija šioje šalyje darosi beprasmė ir abejotina.
Visa tai, kas čia parašyta, liečia ir mano žmoną, kuri taip pat yra kultūrininkė (teatro režisierė).
Prašau leisti man, remiantis Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir veikiančiais įstatymais, išvykti su šeima gyventi į užsienį. Mano draugo Jono Jurašo ir kitų draugų pavyzdys rodo, kad tai nėra neįmanoma. Kadangi mano žmona yra žydė, galėtume vykti ir į Izraelį. Šis sprendimas galutinis. Taip pat prašau nediskriminuoti tų mano šeimos narių, kurie laikosi kitokių negu aš pažiūrų ir pasilieka Lietuvoje.
1975.V.11.T. Venclova
***
KRATOS IR JAS LYDĮ NUSISKUNDIMAI
1974 m. gruodžio 23 d. Vilniuje, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose vyko kratos.
Tarp kitų, krata buvo padaryta ir pas buvusį ilgametį politinį kalinį Kęstutį Jokubyną. Netrukus po to K. Jokubynas kreipėsi į valdžią, prašydamas leidimo emigruoti iš Tarybų Sąjungos. Vizų skyriuje jo dokumentų nepriėmė, nes pasė yra daugiareikšmė atžyma „pasų nuostatai". Sąjunginė Vidaus reikalų ministerija šį atsakymą patvirtino. Tada Jokubynas pasiuntė TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkui atvirą laišką. 1975 m. balandžio 25 d. Joku-bynui buvo pranešta, jog dokumentai priimami svarstymui, tačiau po dviejų mėnesių buvo gautas neigiamas atsakymas.
K. Jokubyno emigracija rūpinasi taip pat jo draugas, Sorbonos universiteto profesorius, rašytojas A. Siniavskis.
Pateikiame K. Jokubyno laišką N. V. Podgornui.
Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui N. V. Podgornui
Jokubyno Kęstučio, g. 1930 m.,
gyv. Vilniuje, V. Putnos g. Nr. 10
(bendrab., 125 k.), dirbančio LTSR
Respublikinėje mokslinėje techninėje
bibliotekoje vyr. bibliotekininku
A t v i r a s l a i š k a s
Būdamas septyniolikametis gimnazistas, aš įsijungiau į pokario metais visą Lietuvą apėmusį Pasipriešinimo tarybų valdžiai judėjimą. 1948 m., vos pradėjęs studijuoti Vilniaus universitete, buvau areštuotas ir už kelių mašinraščiu pagamintų pogrindinio laikraščio numerių redagavimą bei išleidimą, t.y. „už dalyvavimą antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje" OSO nuosprendžiu buvau nubaustas 10 m. pataisos darbų stovyklos.
Netrukus tėvams buvo pranešta, jog jie ištremiami į Sibirą iki gyvos galvos už tai, kad „vienas sūnus nubaustas 10 m., o kitas nežinia kur" (Mano brolis 1944 m. vasarą buvo išvežtas darbams į Vokietiją, o iš ten, kaip vėliau paaiškėjo iš laiškų, jis išvyko į Kanada, kur tebegyvena ir dabar). Tėvai, neturtingi ūkininkai, visuomet buvo tolimi nuo politikos ir, gyvendami kitame Lietuvos krašte, nieko nežinojo apie mano užsiėmimus. Nepaisant to, jiems leido tik dvi valandas pasiruošti ir gyvulių vagonuose išvežė į tremties vietą Krasnojarsko krašte. Mane nugabeno į Intos miestelį tolimoje šiaurėje. Septynerius metus praleidau ten speclageryje, kur aš brendau, mokiausi pažinti gyvenimą ir mirtį.
Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaku 1954 m. mane paleido prieš laiką, nes „nusikaltimo" įvykdymo metu aš dar buvau nepilanmetis. Gavau pasą su atžyma „pasų nuostatai", kuri ir šiandien įrašoma visiems, pabuvojusiems kalėjime už taip vadinamus valstybinius ir kai kuriuos kitus nusikaltimus. Ši atžyma neleidžia apsistoti dideliuose ir mažuose „režiminiuose" miestuose (nekalbant apie nuolatinį priregistravimą) ir sąlygoja dar kitus apribojimus. Palikęs šiaurę, nuvykau į tėvų tremties vietą Sibire.
Gyvenimo ir darbo sąlygos Sibiro užkampio miestelyje buvo nepavydėtinos, ypač buvusiems „zekams". Čia jų laukė pastovūs sekliai, judėjimo suvaržymas, diskriminacija. Įtemptai dirbdamas, dažnai viršvalandžiais, tesirūpinau savo egzistencijos palaikymu ir priklausiau prie tyliųjų bei nežinomųjų. Vis dėlto, tai negelbėjo nuo visaregės KGB akies, neapsaugojo nuo įtarinėjimų ir įvairių formų diskriminacijos. Vis dažniau ateidavo mintis, jog buvusiam „zekui" neįmanoma išsivaduoti nuo šių grandinių, kad vienintelė išeitis — palikti šią šalį. Moralinis ir buitinis netikrumas ypač padidėjo 1956 m., kai Jeniseijsko rajono KGB nusprendė užverbuoti mane į savo agentų eiles. Dažnai dėl to kviesdavo, gąsdindavo, pateikdavo provokacinius kaltinimus. Apie legalų išvykimą tais laikais negalėjo būti nė kalbos, nes vien tokia mintis buvo nusikaltimas. Todėl sulaukęs navigacijos Jenisiejaus upe, 1957 m. rugpiūčio 8 d. pasiryžau nutrūkt — galviškam ir beviltiškam žingsniui — Igarkos uoste bandžiau prasmukti į užsienio laivą. Prisiartinęs prie pirmo pasitaikiusio užsienietiškai apsirengusio žmogaus (tai būta graikų garlaivio „Anula" mechaniko), kreipiausi pagalbos. Tačiau ėjęs šalia jo KGB agentas, apsirengęs užsienietiškai, griebėsi priemonių mane areštuoti.
Per ištisus metus varginančio tardymo KGB bandė įrodyti, jog aš priklausąs Anglijos žvalgybai. Pagrindinis „įrodymas" buvo mano anglų kalbos mokėjimas ir pora laiškų, kuriuose aš dalinausi buitinėmis naujienomis su savo lagerio draugu — anglu. Ši, „špionažo", byla buvo persiųsta TSRS Aukščiausiajam Teismui, bet iš ten ją grąžino svarstymui Krasnojarsko krašto teismui, pakeitus jo sąstatą. Uždarame posėdyje už „mėginimą pabėgti iš TSRS ir atsižvelgiant į pavojingą visuomenei mano asmenybę" buvau nubaustas laisvės atėmimu 10 metų.
Antrą kartą atsidūręs lagerių karalystėje, neradau ten esminių pasikeitimų. Kaip ir Stalino laikais, jie garsėjo alinančiu darbu, menku maisto daviniu ir, gal būt, dar labiau patobulinta kalinių engimo sistema.
Bastydamasis po lagerius ir apmąstydamas praeitį bei dabartį, aš neturėjau ko sau prikišti dėl pagrindinių sprendimų teisingumo, neradau priežasčių „atgailauti už įvykdytą" nusikaltimą, kaip paskutiniais metais versdavo daryti lagerių administracija. Aš stengiausi tik išlaikyti žmogiškąjį orumą, o visas laisvas nuo lagerio prievolių minutes skirdavau savišvietai — elektrotechnikos ir kelių užsienio kalbų mokymuisi.
Atlikęs 10 m. bausmę, aš nelaukiau malonės ir nesistebėjau dėl sunkumų, kurie užgriuvo mane šiapus lagerio tvoros. Po kelių nevykusių bandymų įsikurti, pagaliau grįžau į Vilnių, kurį buvau priverstas palikti prieš 20 metų. Mano techninės žinios ir užsienio kalbų mokėjimas tapo reikalinga mokslinėje techninėje bibliotekoje, kur pradėta organizuoti informacinių užsienio leidinių fondą. Mane priėmė bibliotekininku. Tuo pat metu įstojau į Vilniaus universiteto neakivaizdinį skyrių (bibliotekininkystės specialybę), kurį baigiau 1974 m.
Kaip ir anksčiau, likau tyliųjų ir nežinomųjų tarpe, bet tai neišgelbėjo nuo visaregio KGB. Jo akis lydėdavo mane ne tik iki Universiteto vartų, bet ir į duonos parduotuvę, nekalbant jau apie tolimesnes keliones. Praėjusiam lagerius ši situacija labai primena praeitį. Rodos, tik praplatėjo zonos ribos ir pasikeitė dienotvarkė. Vietoje lagerio prižiūrėtojų, laikas nuo laiko, išnyra įpėdžiui seką agentai (kaip gi kitaip tardymo metu duosi suprasti, jog žinomas kiekvienas žingsnis?). Mano likimas daug priklauso nuo jų nuotaikos, stropumo ir kitų savybių, nes pagal jų ataskaitas, tikriausiai, daro išvadas „viršūnėse". Tai rodo ir visai naujas faktas. 1974 m. gruodžio 23 d. Vilniaus universitete vyko konferencija „Biblioteka mokslinės techninės revoliucijos amžiuje", kur buvau pakviestas ir aš. Trys minutės prieš atidarymą prisistatė toks civilis ir, parodęs vienam konferencijos organizatorių — doc. L. Vladimirovui — pažymėjimą, liepė pašaukti mane iš salės. Pasigirdo gerai žinoma frazė „Einam su mumis" (nors jis buvo vienas) ir KGB automobilyje mane nuvežė namo. Ten jau laukė kiti su patvirtintu nutarimu padaryti kratą mano bendrabučio kambaryje. Šešetas, vadovaujamas papulkininkio Kovaliovo, tris valandas plušo 6 kvadratinių metrų kambarėlyje! Pagal nutarimą ieškojo „šmeižikiškos antitarybinės medžiagos bylai Nr. 345". Kaip. paaiškėjo iš KGB pokalbių, byla sukosi apie pogrindinį leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką" ir dar kažkokią literatūrą. Neradę tokių leidinių, pasigrobė mano guminį kostiumą, kurį buvau įsigijęs žūklei. Pasirodo, jie mano, jog apsivilkus tokiu kostiumu galima bėgti į užsienį! Vėliau per tardymus KGB reikalavo iš manęs „prisipažinimų" ir parodymų prieš draugus Lietuvoje ir Maskvoje. Kaip ir anais laikais, vertė net pasirašyti popiergalį, įsipareigojant negarsinti šių pokalbių. Aš atsisakiau.
Šis pavyzdys, kurio bet kada turiu laukti pasikartojant, parodo tik dalelę tos netikrumo atmosferos, kurioje nuolat tenka gyventi net ir tyliam bei nežinomam, bet įrašytam į „juodus" sąrašus.
Man 44 metai. Septyniolika iš jų praslinko kalėji-muose ir lageriuose. Koks ten buvo gyvenimas — žino pabuvoję! Aš nesukūriau šeimos, nes nenoriu, kad dėl mano praeities jai būtų kliudoma. Aš nesukaupiau jokio turto, nes už darbą man mokėjo tik minimumą. Nežiūrint septynierių bepriekaištingo darbo metų, aš neturiu net buto, nes mane įvairiais pretekstais apeina. Dėl praeities man visam laikui atimta, bet kurios kitos šalies piliečiui atrodanti nereikšminga, teisė aplankyti giminės ir artimuosius užsienyje. Aukštas Lietuvos KGB valdininkas tiesmukiškai pareiškė, kad apie panašias keliones negali būti ir kalbų. Pasitvirtina lagerio patarlė: „Gyvenime atsivėrė praraja, kurios neperšoksi", nes Maskva neatleidžia tiems, kurie nors kartą išdrįso stoti prieš.
Neįžvelgdamas tokiame gyvenime perspektyvos, aš antrąkart (dabar jau legaliai) ryžtuosi palikti Tarybų Sąjungą. Kviečia mane Kanadoje gyvenąs brolis; gavau iškvietimą ir nuo draugų Izraelyje. 1975 m. sausio 29 d. su dokumentais kreipiausi į Vilniaus vizų ir registracijos skyrių. Tačiau šios įstaigos darbuotojas atsisakė juos priimti todėl, kad mano pase yra įrašas „pasų nuostatai".
Bet juk, galų gale, dėl tos diskriminacinės atžymos (plačia prasme) aš ir noriu išvykti iš šios valstybės. Kadangi aš esu nepilnavertis pilietis, kam gi mane prievarta čia laikyti?
„Kiekvienas žmogus turi teisę palikti bet kurią šalį, taip pat ir savo, ir grįžti atgal", — skelbia Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Juk prie šios Deklaracijos prisijungė ir Tarybų Sąjunga.
Prašau Jus nurodyti atitinkamoms Lietuvos TSR instancijoms, kad man būtų leista išvykti į užsienį.
Vilnius, 1975.11.19.K. Jokubynas
***
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui drg. Leonidui Brežnevui
Nuorašai: TSRS ir LTSR Religijų reikalų taryboms,
LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui ir Vilniaus arkivyskupijos Kurijai
Ignalinos bažnyčios komitetas, Ignalina, Lietuvos TSR
P a r e i š k i m a s
Prieš Antrąjį pasaulinį karą mes, Ignalinos tikintieji, pradėjome statyti bažnyčią; pamaldos laikinai buvo laikomos vieno namo kambaryje. Prasidėjęs karas sutrukdė bažnyčią užbaigti — ji liko be stogo. Pokario metais rajono valdžia klasta ir apgaule atėmė iš mūsų nebaigtą statyti bažnyčią ir visą paruoštą, bet dar nesunaudotą statybinę medžiagą. Ji pažadėjo uždengti stogą, — mums reiksią tik užmokėti už darbą. Tačiau, stogą uždengus, bažnyčia buvo paversta kultūros namais.
1971 metais, išgirdę, kad Ignalinoje bus statomi nauji kultūros namai, du kartus kreipėmės į Ignalinos rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją A. Vaitonį, prašydami grąžinti mums bažnyčią. A. Vaitonis mums grubiai paaiškino, kad „nieko nebus, nesitikėkite, nieko neatiduosim. Šiuo reikalu reikėjo kreiptis 1950 metais, tada būtume atidavę. Dabar jau per vėlu." Gi rajono Vykdomojo komiteto pirmininkė A. Gudukienė tvirtino, kad šis pastatas būtinai esąs reikalingas kultūros namams. Su teiginiais, kad jis šiai paskirčiai netinka — yra per mažas, kad viduje esančios kolonos trukdo matomumui — pirmininkė sutiko, bet aiškino, kad valstybė neskirianti lėšų naujų kultūros namų statybai ir kad šį penkmetį jie net neplanuojami statyti.
Po to, tais pačiais metais, du kartus rašėme pareiškimus LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui ir Lietuvos KP CK Sekretoriui: Pareiškimų nuorašus pasiuntėme LTSR Ministrų Tarybos Pirmininkui, LTSR Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui ir Vilniaus arkivyskupijos Kurijai. Pirmąjį pareiškimą pasirašė tik dalis mūsų parapijos tikinčiųjų — 1026 asmenys.
Į pareiškimus nė viena minėtų įstaigų neatsakė. Tik nuvežus antrąjį pareiškimą, Religijų reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis apšaukė mus sabotažninkais, pareikšdamas: „Neprašykite ir negausite. Atiduok jums šitą, jūs ir dar kažko užsinorėsite!" Be to, priėmė mus nemandagiai, visą laiką tik rėkė, rėkė.
Po kurio laiko į Ignaliną atvažiavo kažkoks pilietis, kuris pasikvietė mūsų bažnyčios komiteto pirmininką J. Grinevičių, aštuoniasdešimtametį senuką, ir apžiūrėjo mūsų bažnyčios išorę. Išmatavęs ją žingsniais, nustatė, kad ji esanti „pakankamai didelė". Vėliau sužinojome, kad tas asmuo buvo Religijų reikalų tarybos įgaliotinis.
Po šio apsilankymo Ignalinos rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Vaitonis pranešė, kad bažnyčios grąžinimo reikalu gavęs neigiamą J. Rugienio atsakymą. Tačiau jokio rašto mums neparodė, tik pareiškė, kad melstis jums niekas netrukdo, laikinoje bažnytėlėje vietos esą pakankamai, kad prašomos bažnyčios niekas neatiduos, nes ji reikalinga kultūros namams.
Toks atsakymas — tai grubus pasityčiojimas iš tikinčiųjų. „Melstis jums niekas netrukdo" — o tuo tarpu pats kultūros namų direktorius kartą pamaldų metu akmeniu išmušė bažnytėlės langą. O ką kalbėti apie muziką, orkestrus ir kitas triukšmingas pramogas, kurios dažnai organizuojamos lygiagrečiai su mūsų pamaldomis. Tarp mūsų laikinos bažnytėlės ir bažnyčioje įrengtų kultūros namų yra vos 6 metrų atstumas.
„Vietos turite pakankamai" — taip tvirtina tie, kurie nenori atiduoti mūsų statytos bažnyčios. Tuo tarpu laikinoji bažnytėlė tėra paprastas namas, kurio bendras plotas 192 m2. Naudingo ploto, kuriuo naudojasi tikintieji, yra apie 70 m2.
Šiandien Ignalinoje yra daugiau kaip 4000 gyventojų, kurių dauguma katalikai. Be to, Ignalina — rajono centras. Čia įvairiais reikalais atvyksta daug kitų parapijų tikinčiųjų, kurie sekmadieniais ir švenčių dienomis stengiasi taip pat atlikti ir savo religines pareigas — dalyvauti šv. Mišiose. Ignalina yra taip pat ir kurortinė vietovė. Mieste ir jo apylinkėse atostogauja tūkstančiai Leningrado, Maskvos ir kitų miestų gyventojų — iš visos Tarybų Sąjungos. Daugelis turistų ir poilsiautojų aplanko mūsų bažnytėlę pamaldų metu. Kaip gi gali visi tie žmonės sutilpti bažnytėlėje, kur telpa vos 200-250 žmonių!? Ne veltui turistai kalba, kad Ignalinoje tikintieji yra diskriminuojami, stebisi, kad mieste, kur tiek daug tikinčiųjų, nėra normalios bažnyčios. Žmonės priversti pamaldų metu, ir blogam orui esant, stovėti lauke, kadangi bažnytėlėje netelpa. Maža to, žiemos metu bažnytėlėje labai drėgna ir tvanku.
Šiandien daug padaryta, siekiant taikos ir bendradarbiavimo tarp visų pasaulio šalių. Štai tik prieš mėnesį Helsinkyje pasirašytas Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamasis aktas. Jį pasirašė taip pat ir tarybų Sąjunga Jūsų, Generalini Sekretoriau, asmenyje. Jei Tarybų Sąjungos prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai, jei mūsų šalies konstitucija leidžia viešai išpažinti tikėjimą, tai reikia, kad tam būtų sudarytos ir reikiamos sąlygos. Šiuo atveju ir Ignalinos tikintiesiems turi būtų grąžinta bažnyčia.
Šiuo metu Ignalinoje jau pastatyti nauji kultūros namai (vyksta apdailos darbai). Kreipdamiesi į Jus, Generalini Sekretoriau, prašome taip patvarkyti, kad mūsų statytoji bažnyčia būtų mums grąžinta. Ankstesnis mūsų pareiškimas Tarybų Lietuvos vyriausybei, prašant grąžinti mūsų bažnyčią, buvo pasirašytas daugiau kaip tūkstančio asmenų. Už parašus po šiuo dokumentu tikintieji buvo represuojami, todėl po šiuo pareiškimu pasirašome tik Ignalinos bažnyčios komiteto nariai.
Prašome padėti Ignalinos tikintiesiems atgauti jiems priklausančią, jų pačių statytą bažnyčią.
Ignalina, 1975.IX.10.
Šį pareiškimą pasirašė 19 Ignalinos bažnytinio komiteto narių.
***
