1978 m. spalio 4 d. Marytė Vitkūnaitė, gyvenanti Kaune, gavo šaukimą atvykti į Vilniaus saugumą pas tardytoją Urboną. Į Vilnių M. Vitkūnaitė atvyko spalio 5 d. Tardymas tęsėsi 5 valandas.

Saugumietis Urbonas pareiškė tardomajai, kad apie ją turi daug parodymų. Pradžioje tardytojas pradėjo klausinėti apie Angelę Sabaliauskaitę: kada su ja susipažino, kokią davusi jai literatūrą, kiek kartų buvo pas ją nuėjusi ir t. t. Marytė pasisakė nepažįstanti jokios Angelės.

Toliau prasidėjo apklausa apie Moniką Didžiokaitę. Čekistas supažindino tardomąją su Monikos parodymais: kada susipažinusi, kada buvo atėjusi su Angele, kada atnešusi rašomąją mašinėlę, kiek kartų buvo atėjusi ir kada. Vitkūnaitė ir vėl viską paneigė, sakydama visai nepažįstanti M. Didžiokaitės.

Tardytojas Urbonas reikalavo paaiškinti, kaip susipažino su Romu Blažuku, kurį kiti vadiną Petru; kiek kartų buvusi seminarijoje, kokius pažįstanti klierikus, kokias žinanti pavardes ir vardus? Tardytojas gyrėsi žinąs, kada ji paėmusi iš seminarijos rašomąją mašinėlę su lagaminu. Mašinėlę nunešus ir palikus Monikai, o lagaminą parsinešusi namo. Marytė prisipažino buvusi seminarijoje prieš 5 ar 6 metus, tik neprisimena, ko buvo nuėjusi. Vėliau seminarijoje nėra buvusi. Urbonas tvirtino, kad Marytė esanti kalta, o už faktų neigimą jie galį ją nubausti.

Po to išėmė daiktus, paimtus kratos metu, ir reikalavo paaiškinti, iš kur juos gavusi. Ten buvo „Aušros" Nr. 9, knyga „Lietuviškojo charakterio problemos", rašinys „Žmogus ir gamta", įkalbėta magnetofono juostelė. Saugumietis reikalavo gailėtis ir viską prisipažinti— tuomet būsią geriau. Vitkūnaitė paaiškino, jog nieko blogo nepadariusi ir nežinanti už ką jai reikia gailėtis.

Tardymo pabaigoje jai grąžino magnetofono juostelę, o rašomąją mašinėlę ir užrašų knygutę ir kitus daiktus pasiliko. Užrašų knygutėje saugumietis jai parodė jos užrašytus Monikos, Angelės ir Blažuko pavardes ir adresus, kuriuos ji buvo paneigusi. Tardytojas Urbonas, nepatenkintas Vitkūnaitės atsakymais, gąsdino ją būsimomis bausmėmis. Po to paėmė Marytės rašyseną ekspertizei.

***

1978 m. liepos 14 d. 12 val. Vilniuje, prie centrinio turgaus uniformuotas milicininkas sulaikė Reginą Teresiutę, gyvenančią Kelmėje. Milicininkas, nutvėręs už rankos, norėjo mergaitę nusivesti į mašiną, bet ji, nesileisdama į kalbas, ėjo link turgaus vartų. Milicininkas žingsniavo greta, kalbindamas eiti į mašiną. Kai mergina geruoju nepasidavė, bandė tempti prievarta. Tuomet Regina pradėjo šaukti ir aiškintis esanti visiškai nekalta. Kilo triukšmas. Subėgo nemažas būrys žmonių. Milicininkas, norėdamas išvengti žmonių ir kilusio triukšmo, pareiškė ne ant tos pataikęs ir pasitraukė, kartu išskirsty-damas minią. Tačiau kiekvieną Teresiutės žingsnį turguje sekė kitas uniformuotas vyriškis. Išeinant Reginai iš turgaus, prisistatė tas pats milicininkas ir vienas civiliai apsirengęs saugumietis. Milicininkas sustabdė pro šalį važiavusią „Volgą" ir bandė į ją prievarta pasodinti mergaitę. Abu, nutvėrę suimtąją už rankų, įstūmė į mašiną, o patys atsisėdo iš šalių. Pirmiausia mašinoje pareikalavo Teresiutės dokumentų. Kadangi užpultoji eidama į turgų dokumentų neturėjo, saugumiečiai reikalavo važiuoti namo ir juos pasiimti. Jaunuolė važiuoti namo atsisakė ir buvo nugabenta į Geležinkelio stoties miliciją. Suimtąją išlaipino, o vairuotojui už atvežimą padėjo pusę litro. Milicijoje tardytojas savo pavardės nepasisakė, kalbėjo rusiškai ir įsakė Reginai kalbėti rusų kalba. Mergaitė kalbėjo tik lietuviškai. Paklausus dėl ko čia ją atsivežė, tardytojas paaiškino, kad dingusi vienos moters tašė ir ji esanti įtarta pavogusi šį daiktą. Teresiutė užprotestavo: „Kadangi jūs meluojate, aš visai neatsakinėsiu". Tardytojas nieko nepešęs išėjo. Su mergina pasiliko ją atvežęs milicininkas. Jis grasino sušaudymu ir kitomis bausmėmis. į jo bauginimą Regina atsiliepė: „Jūs didesni nusikaltėliai, todėl jus reikia pirma sušaudyti". — „Mes tave pakarsime!" —šaukė milicininkas.

„Pakartumėte, bet neturite už ką", —ramiai atsakė suimtoji. Tuomet jis liepė sėstis mergaitei į elektros kėdę. Reginai atsisėdus, viršų kėdės uždarė taip, kad buvo matyti tik galva ir rankos. Tačiau ši kėdė jos visiškai nepurtė—matomai, buvo naudojama tik gąsdinimui. Atėjęs tardytojas džiaugėsi, kad ten uždarė mergaitę, o ji nusijuokė: „Manęs čia niekas nepurto. Labai patogu sėdėti, o prie gero noro galima ir pamiegoti". Kadangi suimtoji jautėsi labai gerai, ji nusprendė neleisti veltui laiko—išsiėmė rožančių ir pasakė intenciją: „Dabar pasimelsiu už jus visus". Taip susikaupusi prasimelde visą pusvalandį. Atėjęs tardytojas bandė pertraukti maldą, paklausdamas rusiškai: „Tai ką, į Dievą tiki? O gal jau apsigalvojai?" Regina paprašė netrukdyti jai melstis. Po to ją išvedė į kitą kambarį, kur laukė kitas tardytojas, taip pat kalbantis rusiškai. „Jei nenori pasakyti, parašyk", — spyrė čekistas. Teresiutė, paėmusi popierių ir pieštuką, tarė: „Gerai. Pasakykite savo pavardę, o aš užrašysiu. Gal prisireiks kada nors." —„Kai tu pasakysi savo pavardę, tuomet ir aš pasakysiu savąją", —šaukė saugumietis. Atėmęs pieštuką ir popierių, vėl reikalavo dokumentų. Į jo reikalavimą jaunuolė tik tiek atsakė: „Niekuo aš nenusikaltau, gatvę perėjau nurodytoje vietoje, degant žaliai šviesai, gatve eidama nieko neužkabinėjau, niekam neįspyriau ir neįkandau. Už ką tada mane čia atvežėte?" —„Mes tave įtariame spekuliacija, todėl ir atvežėme išsiaiškinti". Ir šį kaltinimą Teresiutė paneigė. Po šio pokalbio ji vėl pasiliko viena.

Po keliolikos minučių atėjęs saugumietis pasiūlė lietuvį tardytoją. „Veltui jūsų pastangos. Aš vis tiek jums nieko nepasakysiu. Atėjęs tardytojas parodė savo dokumentus, tačiau mergina nespėjo nei pavardės perskaityti, nei fotografijos pamatyti. Pareikalavę dokumentų, pradėjo ją auklėti: „Tu tokia jauna, tokia graži ir tokia užsispyrusi. Pasakyk, ir galėsi būti laisva". —„Negirkite, viskas veltui. Tuo manęs nesujaudinsite. Jei aš jausčiausi nusikaltusi, gal ir bijočiau. Nemanau, kad tarybinė milicija visiškai nekaltą žmogų sodintų į kalėjimą, sušaudytų ar pakartų, kaip jau minėjo vienas milicininkas iš čia esančių. Jei nusikaltau, sakykite kuo?" Neturėdami ką atsakyti, saugumiečiai pritarė merginai, kad ji esanti teisi. { klausimą „kuo aš nusikaltau", jie atsakė: „Mes norime išaiškinti visus be dokumentų". —„Iš ko jūs žinojote, kad aš be dokumentų?" —„Tu buvai mums įtartina . . ." Kuo ji buvo įtariama, taip iki šiol ir nežinojo. Ją gąsdino, kad nuvešią į saugumo rūmus. Mergaitė neišsigando. Tuomet pasiteiravo, kur ji dirbanti: „Gal koncertuojate ar esate kokia dirigentė?" Į jų klausimą Teresiutė nusijuokė: „Muzikantų milicijoje nereikia, taip kad galite nesitikėti, jog pereisiu dirbti pas jus". Tuomet čekistai pradėjo gąsdinti, kad Vilniuje yra trys ar keturios muzikos mokyklos ir kad jie suspės sužinoti ir pranešti visa apie ją. Mergaitė nė tuomet neišsigando.

Tuomet tardytojas paklausė milicininko, esančio kitame kambaryje: „Ar paruošta mašina, ją reikia nuvežti į Lenino 40 (saugumo rūmus)". Tas atsakė, kad mašina yra paruošta. Teresiutė pasiteiravo, kur dabar jai reikią eiti. Tardytojas piktai burbtelėjo: „Eik laukan!" Pati nesitikėdama, kad yra laisva, nustebo: „Tai pavardės ir dokumentų jau nereikia?" —„Mums tavo pavardė ir taip žinoma!" Tai buvo apie 15 val. Tuo pokalbis ir baigėsi.