Jau antra diena, teisingiau naktis, kaip iš anapus gatvės, iš namo tiesiai prieš mano buto langus, sklinda tranki muzika, juokas, dainos. Vestuvės. Du jauni žmones sudarė sąjungą (amžiną, kaip jie vienas kitam dabar žada), pradėjo bendrą gyvenimą, įžengė į naują savo kelio etapą. Labai reikšmingas, labai svarbus įvykio. Reikšmingas ne tik jiems, bet ir kitiems, net visai tautai. Du žmonės atsidavė, pasišventė vienas kitam. Sujungė savo likimus. Ši sąjunga duos naujas būtybes, naujus žmones, kuriems tėvų pasaulis bus taip svarbus ir reikšmingas. Nuo to, ką jie, tie nauji žmonės gaus tėvų šeimoje, daug kas priklausys visame jų gyvenime. O jie - nauji tautos nariai. Kokie bus šio tautos nariai, daug daug lems šeima.
Žengtas atsakingas žingsnis. Bet ar šią atsakomybę supranta?
Ar rimtai jai pasiruošta?
Vestuvėms, tiesa, pasiruošta gerai. Prigaminta visokių patiekalų, pripirkta gėrimų, sukviesta svečiai, numatytos dovanos, papuošti kambariai. Viskas , viskas iki detalių apgalvota. Net specialios ilgos suknelės pasisiūdintos, prie atlapų gėlės prisegiota. Piršlys su prašmatne juosta per petį, su storu sakvojažu rankoje (juk reikės, kai vestuvininkams pastos kelią, paruoš vartus...). Muzikantai taip pat šaunūs, su moderniškais instrumentais, galingais stiprintuvais...
Trenkia muzika, skamba dainos, nepaliaujamas juokas. Atrodo viskas tvarkoj! Ar viskas?
O kaip su pasiruošimu bendram gyvenimui? Ar irgi viskas taip pat rūpestingai apgalvota ir pramatyta?
Tiesa, jaunųjų tėvai davė nemaža pinigų, nupirko baldus, žada perleisti lengvąją mašiną... Atrodo viskas numatyta... Argi?
O kaip su pareigos supratimu? Kaip numatyta sutikti gyvenimo sunkumus, charakterių nesutapimus, įvairius nesklandumus? Kaip žiūrima į būsimą gyvybę, į jos auginimą, auklėjimą?
Kaip su atsakomybės ir pareigos jausmu vienas kitam, kai jaunatviški jausmai, dabartinis entuziazmas išblės, kai ištiks nelaimė, liga?
Oi daug tų "kaip" pasitaikys bendrams gyvenimo kelyje! Juk jie neišvengiami. Jie visoms, be išimties visoms šeimoms pasitaikė. Jie neaplenkė net pačių laimingiausių !
Ar bendram gyvenimui ir jo sunkumams pasiruošta taip, kaip buvo ruošiamasi vestuvių pokyliui?
Trenkia muzika, sukasi poros, skamba linksmas juokas...
Bet ar ilgai tai truks?
- - - Kiek toliau, šioje pačioje gatvėje už sankryžos, prieš porą metų taip pat vyko vestuvės. Viekus atrodė labai puiku, labai šaunu. Į metrikacijos biurą važiavo vien tik melsvų "Volgų" kolona, vestuvinio pulko merginos dėvėjo ilgomis, vienodos spalvos ir vienodo fasono suknelėmis. Buvo iškviesti žymes muzikantai. Patiekalai stebino net daug ką mačiusius... Buvo linksma, buvo labai linksma... Keletą dienų sklido muzika, linksmas triukšmas.
Dabar tame name taip pat triukšmingas. Skamba daužomi indai, trankomos durys, iki vėlos nakties netilsta pikti barniai, keiksmai, priekaištai... Kurį laiką į tėvų riksmą įsipindavo kūdikio klyksmas. Dabar jo jau nesigirdi. Atidavė kūdikį seneliams i kaimą... O patys ruošiasi skirtis. Dalyvaujant abiejų tėvams dalinasi turtą, baldus, drabužius... Skaičiuoja ką kas pirko, kiek rublių davė, kiek nedavė...
Skiriasi. Vyks į teismą. Tik šį kartų be melsvų "Volgų",be linkmos muzikos, be išsipuošusios palydos... Ir įmantriai paruoštų vaišių nebus...
Bus tik apmaudas, nusivylimas ir kartėlis. Nusivylimas ir kartėlis ir liks kaip sudužusio gyvenimo skeveldros. Lika taip pat be tėvo ar motinos ir maža, niekuo nekalta būtybė...
- - - Anapus gatvės muzika, taurių skambesys, dainos, juokas. . .
Daug juoko, daug linksmumo. Kad tik neišeikvotų viena jo atsargas šiandien, per vestuves.
Kad dar jo liktų gyvenimui!
Kad nepritruktų nors paprastutei šypsenai...
V. PLYNGĖ