l883 m. balandžio mėn. pasirodė pirmasis "Aušros" numeris. Tai buvo nedidelis, kuklus, mažo tiražo laikraštėlis. Tačiau dažnai kukli išorė slepia didelius dalykus. "Aušra" - lyg Dovydas, su akmenų laidyne išėjęs prieš šarvuotą Galijotą. Ir šie lietuviško Dovydo pasiųsti šviesos spinduliai smogė į baisią tamsą, slopinusią lietuvių tautą ir jos sąmonę. Smogė i rusišką Galijotą, su panieka žiūrintį į mažaraščių kaimiečių tautelę, skirtą ištirpti slavų jūroje. Ji metė švieson pluoštelį į tolimą praeitį, į tuos laikus, "kai lietuvis netikėjo, jog belaisvis bus". Ten, amžių glūdumoje, ji surado tautinės savigarbos pagrindą, iš ton prikėlė idealą ateičiai.
Tačiau "Aušra" nebuvo staigus ir netikėtas žaibo blykstelėjimas. Ji turėjo netrumpą priešaušrį. Tai tie idealai, dėl kurių su ginklu rankoje kovojo l794, l83l, l863 metų sukilėliai ir Napoleono žygio į Rusiją dalyviai. Jau 19 a. pradžioje pradėjo kaltis tautinės sąmonės daigai, gaivinami iš Vilniaus universiteto dvelkiančiu romantizmo vėju ir pasireiškę žemaičių rašytinių mintimis ir lietuviškais raštais. Tiesa, šis sąjūdis dar nelietė platesnių tautos sluoksnių, bet vis dėlto lietuviška mintie jau ruseno ir gyvėjo.
Lietuvą gaubusi tamsa buvo baisi. Ji dar labiau sutirštėjo, kai maskoliaus ranka negailestingai užgniaužė paskutines spinksules. Spaudos ir mokyklų gimtąja kalba uždraudimas, atrodo, turėjo užspausti akis mirštančiai tautai. (Taip manė net kai kurie užsienio mokslininkai, l878 m. įkūrę specialią draugiją užfiksuoti greitai žūsiančios tautos kultūrinį palikimą). Atrodė nėra nei vilties, nei išsigelbėjimo...
Bet spaudos uždraudimas palietė tautai pati brangiausią dalyką, pasikėsino į pačią didžiausią vertybę - į jos religiją. Tai buvo lyg šalto vandens kliustelėjimas ant miegančio žmogaus. Tikėjimo, tuo pačiu ir lietuviško žodžio ginti staiga pakilo visa tauta. "Graždanka" spausdintos ir per prievartą brukamos maldaknygės ėmė lėkti į ugnį, o dėl lietuviškos maldaknygės nepabūgta ne tik pavojingų žygių per sieną, bet ir kalėjimo ar tolimojo Sibiro. Vyskupui Motiejui Valančiui organizavus, per sieną iš Prūsų pasipila lietuviškų knygų srautas. Vien tik konfiskuotų knygų skaičius siekdavo dešimtis tūkstančių. Ir kai 1883 m. Tilžėje buvo išspausdinta "Aušra" į Lietuvą ji nukeliavo jau gerai pramintu keliu. Jau buvo susidarę tvirtos lietuviškos spaudos gaminimo, gabenimo ir platinimo tradicijos. Jas kūrė tvirtas tautos tikėjimas, lietuviško charakterio atkaklumas ir iš liaudies kilusių šviesuolių įžvalgumas, orientacija ir idealizmas.
Nors "Aušra" buvo ne pirmas to laiko lietuviškas leidinys, tačiau jos reikšmė dėl to nė kiek neatrodo mažesnė. Ji pradeda naujų lietuvių tautos atbudimo ir sąmonėjimo etapą, dalims sakyti, yra posūkis kiek kita - tautine ir politine linkme. Iki tol kova prieš svetimųjų priespaudą vykusi po tikėjimo gynime vėliava, dabar ima virsti kova dėl pačios tautos, dėl jos sąmonės, jos teisių ir laisvių. Kilusi iš tautos pasipriešinimo religijos srityje, ši kova virsta tautinių idealų, o dar vėliau ir kitų -politinių, socialinių ir net ekonominių reikalų gynimu. "Aušra" kaip tik ima kelti šiuos naujus idealus ,priminti garbingą praeitį, kad tauta kadaise buvo savarankiška, laisva, turėjo savo valstybe. Savos valstybės prisiminimas žadina ir brandina politinės nepriklausomybės viltį... Ši kova didėja, plečiasi, apima naujas sritis, o vėliau, ypač atgavus spaudą, diferencijuojasi, išsilieja įvairiom srovėm, kurių viena kita net nusigręžia nuo religijos, tačiau pirminė jos versmė ir pačius giliausios šaknys glūdi tautos religingume. Kovos ir pasipriešinimo dvasią tautoje pažadino kaip tik instinktyvus savo tikėjimo gynimas. Į kovojančios tautos rankas "Aušra" dabar įdavė politinę tautos sąmonėjimo ir savigarbos vėiiavą.
Kai "Aušros" balsas jau buvo išgirstas, sugaudė "Varpas", ragindamas į darbą visose kitose srityse. Dabar tautos sąmonėjimas ir kova dėl savo teisių darosi nesulaikoma. Atkrinta reikalas ruošti įkapes tautos laidotuvėms ir skubiai registruoti jos paiikimą...
Minėdami tokį garbingą jubiliejų, mintimis nuklydę į anuos tolimus sunkius ir tamsius laikus... sudrebame: mūsiškiai tokie panašūs į juos! Kai kurie mūsų dienų įvykiai yra tiesiog anų istorinių faktų kopijos, kartais tik dar baisesnės ir žiauresnės. Yna pats okupantas, tik pakeitęs spalvą. Dar kabiau sužvėrėjęs. Tokios pačios, tik "modernizuotos" , "patobulintos" priespaudos priemonės. Dar baisesnis pavergimas ir beteisiškumas. Kėsinamasi į tas pačias vertybes, bet didesne jėga, platesniu užmoju ir rafinuočiau. Apsidairykime, palyginkime - pamatysime baisias analogijas.
Savo laiku buvo užsimota lietuvius paversti rusais. O šiandien ar atsisakyta rusinimo? Tai daroma gudriai ir užmaskuotai: lietuvių kalba pamažu stumiama iš daugelio gyvenimo sričių. Į jos vietą kišama rusų kalba, pradedant vaikų darželiais ir baigiant aukštosiomis mokyklomis. Jau penkerių metų vaikas turi laužyti liežuvį svetimais žodžiais (kai dar jo gimtosios kalbos įgūdžiai nesusiformavę). Lietuvis mokslininkas net lituanistinę disertaciją privalo rašyti rusų kalba... O kiek dokumentacijos, kiek įstaigų raštų rašoma jau tik rusiškai. Kiek "meilės" rusų kalbai skiepijama mokyklose, kai lietuvių kalbos mokymas tikrai apgailėtinas.
Lietuviška kultūra! Ar jai leidžiama laisvai ir savarankiškai augti? Ar gali be Maskvos valdovų ar jų statytinių žinios ir sutikimo susikurti kultūrinė draugija, būti sukurtas filmas, išleista mokslinė knyga, įkurtas teatras, vykdomi moksliniai tyrimai? Jau vien okupanto peršama ideologija, būtinybė viską vertinti tik iš marksizmo pozicijų uždeda geležinius varžtus kiekvienam kultūriniam savarankiškumui.
O tautos istorija! Kas iš jos padaryta?! Kuo ji virto? Rusų istorijos priedėlio, "įrodančiu", kad visa, kas tik gera pasitaikė mūsų praeityje, buvo nesavanaudiška rusų tautos dovana... Kiek šiandien apie savo tautos praeitį gali sužinoti jaunuolis iš vadovėlių, parašytų pa-gal okupanto nurodymus? Tai šlykštus paspjaudymas ant lietuvių tautos ir jos praeities!
Tikėjimas, Bažnyčia. Prieš ją nukreiptos priemonės tiesiog nurašytos iš Murovjovo Koriko ir jo įpėdinių archyvų, dar kai kuo papildant.
Tuomet draudė statyti kryžius. Ir dabar pastatytum negailestingai griauna. Tuomet neleido remontuoti bažnyčių. Dabar jas uždarinėja, paverčia sandėliais ir ateizmo muziejais. Tuomet stengėsi likviduoti vienuolynus. Dabar jie visiškai išdraskyti. Tuomet varžė ir trukdė dvasininkų darbą. Dabar prieš kunigus nukreipta visos ateistinės valdžios priemonės, prabadant teismais ir įstatymais, baigiant banditų ir žmogžudžių pagalba. Daug kunigų tuomet pabuvojo caro kalėjimuose ir tremtyje. Dabar dar daugiau dvasininkų yra parėję Gulagą. Tada stengtasi įpiršti stačiatikybę. Dabar visomis priemonėmis brukama valstybinė religija - ateizmas. Trėmimai į Sibirą, rusai kolonistai Lietuvoje, rusiška tvarka ir moralė, girtuokliavimas, kyšininkavimas, vagystės , biurokratiškumas... ir kiek dar daug kitų panašių analogijų, tartum baisių šmėklų, grįžtančių iš praeities ir vėl apninkančių lietuvio kūną ir sielą...
Tauta, neturinti politinės laisvės, visuomet yra mažesniame ar didesniame pavojuje. Pavojus ypač didelis, kai maža tauta atsiduria didelės ir agresyvios valstybės valdžioje. O tokia padėtis buvo anuomet, tokia padėtis yra ir dabar. Tais laikais stengtasi numarinti miegančią tautą, dabar norima nužudyti tautos sielą! Vyksta fizinis ir dvasinis tautos genocidas.
XIX a. mokslininkai buvo susirūpinę išgelbėti mirštančios tautos palikimą. Dabar pati tauta turi susirūpinti išlikti gyva! Niekas neįstengs numarinti tautos, jei ji ryžtingai stos į kovą už savo gyvybę, egzistenciją ir laisvę. Tik reikia suprasti pavojų ir drąsiai, ryžtingai imtis konkrečių kovos priemonių.
Mokytis iš praeities! Neatsižadėti tuomet gintų ir dabar gintinų vertybių. O "Aušros" pavyzdys kaip tik yra pamokantis ir padrąsinantis!
P. AURONIS