Žitomyras. 35 metų amžiaus Žitomyro bažnyčios vargonininkė Zofija Bieliak buvo nuteista 5 metams kalėjimo ir 5 tremties už skleidimą informacijos apie Dievo Motinos pasirodymą Fatimoje.
* * *
Ryga. 1983 m. rugsėjo 10 d. į Šiluvos atlaidus iš Rygos važiavo du autobusai maldininkų (maždaug 60 žmonių), tačiau tikslo nepasiekė — netoli Šiluvos jie buvo sustabdyti autoinspekcijos. Pareigūnai klausinėjo, kas organizavo kelionę ir dėl ko į Lietuvą važiavo melstis. Kelionės organizatore prisipažino Konstancija Cimanovskaja. Visiems buvo įsakyta grįžti atgal. Kadangi žmonės nesutiko, buvo išlaipinti ir Šiluvą pasiekė maršrutiniais autobusais, o iš jų išsinuomotus autobusus milicininkai palydėjo iki Lietuvos-Latvijos sienos ir įsakė vairuotojams daugiau tokiu tikslu į Lietuvą nevažinėti.
* * *
Vokiečių katalikų padėtis TSRS
Jekaterinos II kvietimu Pavolgyje ir kai kuriose pietų Ukrainos srityse apsigyveno nemažai vokiečių: iki deportacijų jų buvo apie 3 milijonai. Didelė jų dalis buvo katalikai. Jie buvo susiorganizavę į parapijas, turėjo savo bažnyčias, kunigus, net Kunigų seminariją. Dar prieš Antrąjį Pasaulinį karą (apie 1930 m.) buvo pradėta uždarinėti vokiečių katalikų bažnyčias, o juos pačius deportuoti į Kazachstaną. Hitleriui užpuolus Rusiją, visi vokiečiai buvo ištremti iš Ukrainos ir išsklaidyti Kazachstano platybėse. Karo metu vyrus, o neretai ir moteris ėmė į vadinamą „Darbo armiją", kur dėl blogo maitinimo daugelis išmirė. Po karo dalis vokiečių vėl grįžo į Pavolgį, kiti apsigyveno Kirgizijos, Tadžikijos ir Uzbekijos miestuose ir kaimuose ar pasiliko toliau gyventi Kazachstane, kur, kaip mini LTE, gyvena apie 1 milijonas vokiečių.
Karo metu ir tuoj po karo vokiečiai katalikai neturėjo nė vienų maldos namų, nė vieno kunigo. Tik reabilitavus iš lagerių kunigus, kai kurie, jų tarpe ir lietuviai, pradėjo aptarnauti tikinčiuosius, — iš pradžių neoficialiai juos lankydami, o vėliau su leidimais. Kai kur tie leidimai buvo atšaukti, pvz., kun. Antanas Šeškevičius apie dvejus metus oficialiai darbavęsis Slavgorode, Altajaus krašte, buvo priverstas išvykti dirbti į Kantą, netoli Frunzės. Apsigyvenęs netoli Frunzės, pagal žodinį leidimą ėmėsi statyti maldos namus. Po kurio laiko maldos namai buvo uždaryti, o kun. A. Šeškevičius areštuotas ir nuteistas 1967 m. Rustanaujaus tikintiesiems valdžia buvo prižadėjusi priregistruoti kunigą oficialiam darbui. Atvykęs iš Lietuvos kun. Albinas Dumbliauskas įsigijo maldos namus ir, padirbėjęs beveik metus, vėl neteko teisės legaliai dirbti.
Tik po penkerių metų buvo leista kitam kunigui oficialiai darbuotis Rustanajaus tikinčiųjų tarpe. Panašiai tikintiesiems buvo „leista" įsigyti maldos namus ir turėti savo kunigą Frunzėje, Almaatoje, Aktiubinske ir kitur. Vokiečiams ėmus reikalauti, teisė turėti bažnyčią su kunigu buvo suteikta Karagandos ir Tadžikijos vokiečių tautybės tikintiesiems. Karagandoje pradėjo darbuotis kun. A. Dumbliauskas. Tadžikijoje (Dusambė) Kurgan-Tiubė, Vachse įsikūrė trys parapijos, kurias ėmė aptarnauti kun. J. Svidnickis. Kurgan-Tiubė 1982 m. buvo pastatyti maldos namai, kur pradėjo darbuotis kun. J. Bieleckis. 1980 m. Celinograde tikinčiuosius pradėjo aptarnauti kun. B. Babrauskas. Šiuo metu Kazachstane darbuojasi 10 kunigų — Karagandoje trys, kitur po vieną: Almaatoje, Aktiubinske, Celinograde, Džambule, Kustanajuj, Krasnoarmejske, Prokopevske; Kirgizijoj — du. Kai kuriems iš jų prisieina aptarnauti tikinčiuosius ne tik gyvenamoje vietoje, bet ir visoje srityje, šiemet vokiečių katalikai neteko penkių kunigų: mirė Pavlodaro klebonas, Karagandoje dirbęs vyskupas Aleksandras ir Frunzės klebonas kun. Keleris. Tadžikijoj iš Kurgan-Tiubė dėl netinkamo sveikatai klimato pasitraukė kun. J. Bielickis, o iš Dušambė išvykęs kun. P. Krikščiukaitis. Taigi, šiuo metu visa Tadžikija (veikė trys bendruomenės) pasiliko be kunigų. Ir visa Pavlodero sritis (veikė taip pat trys bendruomenės) pasiliko be kunigų. Kažkiek tikinčiųjų yra Taškente ir šalia jo (Uzbekijoje), bet čia jie nėra susiorganizavę į parapiją ir kunigo neturi. Nemažai vokiečių katalikų yra pasilikę Rusijos respublikos platybėse: Prochlodnoje, Saratove, Volgograde, Čeliabinsko, Omsko, Tomsko, Novosibirsko srityse ir Altajaus krašte. Tuo tarpu kunigas yra tik Novosibirske (nuo 1982 m.); Saratovo, srityje, Tomske ir Altajaus krašte — Volčchoje tikinčiųjų bendruomenės yra susiorganizavusios — dvidešimtukai užregistruoti, taigi turi teisę turėti maldos namus ir kunigą. Ypatingai daug vokiečių yra Omsko srityje (LTE žiniomis apie 120.000 gyventojų), kurių nemaža dalis yra katalikai.
Tikintieji, kurie neturi kunigo, dažniausiai renkasi į maldos namus, o jei ir jų nėra — į butus bendrai sekmadienio maldai, šventėmis, gavėnios, birželio ar gegužės pamaldoms. Šiuo metu oficialiai kunigų laukia šios vietovės: Marksas (Saratovo sritis), Prochlodezas (Šiaurės Kaukaze), Petropavlovsko sritis, Pavlodaro sritis, Tomskas, Volčicka (Altajaus krašte), Dušambė ir Kurgan-Tiubė. Yra pakankamai kandidatų, norinčių būti kunigais iš pačių vokiečių tarpo, tačiau iki šiol jų tik keletas mokosi Rygos Kunigų seminarijoje.
