Nuteisus kun. Alfonsą Svarinską ir areštavus kun. Sigitą Tamkevičių, Lietuvos tikintieji pradėjo rinkti parašus po pareiškimais — protestais, adresuotais KP CK generaliniam sekretoriui Jurijui Andropovui bei generaliniam prokurorui, reikalaudami išlaisvinti neteisingai suimtus kunigus. Kad pareiškimų-protestų tekstai su parašais pasiektų adresatus, o nebūtų sulaikyti dar Lietuvoje, KGB būstinėje, tikintieji dalimis juos vežė į Maskvą ir užregistruotus palikdavo pirmajame kambaryje. Po pareiškimų-protestų tekstais dėl kunigų išlaisvinimo pasirašė 123000 tikinčiųjų, iš kurių 22 pasirašė krauju. Būtų pasirašę dar daugiau tikinčiųjų, jei ateistai nebūtų ėmęsi represinių priemonių, kad tik sutrukdytų parašų rinkimą. Lietuvos bedieviai bauginimais bandė įsakinėti, kad net kunigai draustų tikintiesiems pasirašinėti po pareiškimų tekstais. Žmones, renkančius parašus, saugumiečiai, vartodami fizinę jėgą, gaudė, grūdo į mašinas ir vežė į milicijos skyrius. Ten baugino, grasino, atiminėjo parašus bei tekstus, baudė 50 rub. administracinėmis baudomis. Per lietuviškos televizijos laidas liaudis buvo bauginama, jog parašų rinkėjai gali būti nubausti kalėjimu. Ne viename rajone pasirašiusius po pareiškimais asmenis saugumo darbuotojai tardė, vertė pasirašyti po jų duodamais neaiškiais tekstais.
Prie pareiškimų-protestų, kurie buvo vežami į Maskvą, buvo pridėti pareiškimai generaliniam prokurorui ir Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkui, kuriuos Lietuvos tikinčiųjų vardu pasirašė Aldona Šukytė, Albina Žemaitytė, Alfonsas Bumbulis ir Juozas Kazalupskas.
TSRS Generaliniam Prokurorui
Lietuvos tikinčiųjų katalikų
P a r e i š k i m a s
Generalini Prokurore, mes, tikintieji Lietuvos katalikai, kreipiamės į Jus su prašymu, kad Jūs peržiūrėtumėte mūsų kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus — bylas ir juos išlaisvintumėte, nes jie neteisingai nuteisti Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo 1983 m. gegužės mėn. pagal Baudžiamojo Kodekso 68 str.: Alfonsas Svarinskas nuteistas 7 m. įkalinimo ir 3 m. tremties, o S. Tamkevičius areštuotas teismo salėje taip pat pagal 68 str.
1. Mes dažnai girdėjome jų pamokslus ir sąžiningai liudijame, kad jie nevedė jokios antitarybinės propagandos, o tik aiškino religines tiesas, gynė tikinčiųjų teises ir kartais kritikuodavo ateistų išpuolius prieš religiją ir tikinčiuosius, kas leidžiama pagal tarybinės Konstitucijos 49 ir 52 str.
2. Lietuvos ateistai labai klaidingai ir neteisingai varo propagandą prieš religiją, Bažnyčią ir tikinčiuosius, jėga verčia tikinčiuosius priimti ateizmą. Štai visa eilė gyvenimo pavyzdžių: a) Jie laikraščiuose, žurnaluose ir brošiūrose dažnai melagingai šmeiždami, puola religiją, Bažnyčią ir kunigus. Prašome paskaityti straipsnius prieš religiją ir įsitikinsite.
Net neprotingi gyvūnai gina save, nejaugi kunigai ir tikintieji neturi teisės apsiginti? Jau 40 metų neturime jokio religinio laikraščio. Vienintelė apsigynimo galimybė — pamokslai bažnyčiose. Bet tai ateistams labai nepatinka, nes kunigai parodo jų melagingus ir šmeižikiškus išpuolius bei šmeižtus.
b) Ateistai mokyklose dažnai verčia tikinčiųjų vaikus prieš tėvų norą stoti į bedieviškas organizacijas, draudžia lankyti bažnyčią, kas nestoja — baudžia. Visi tikintieji vaikai privalo lankyti ateistinius susirinkimus. Nejaugi kunigai ir tikintieji privalo apie tai tylėti, kai Tarybinės Konstitucijos 50 str. garantuoja sąžinės ir religijos laisvę.
c) Lietuvos tikintieji jau 40 metų neturi religinės spaudos: nei knygų, nei laikraščių, nei maldaknygių. Tiesa, laike 40 m. išleistos kelios knygos mažu tiražu, bet tai tik dėl kunigų, o maldaknygių buvo tiek mažai, kad 10000 tikinčiųjų gavo tik vieną egzempliorių. Net elgetos anksčiau gaudavo didesnę paramą iš žmonių, negu tikintieji gauna religinės spaudos iš valstybinių bedievių. O kitose demokratinėse šalyse, kaip Lenkijoje, VDR, Vengrijoje ir kt. — visai kitas pasaulis: ten bažnyčiose vaikai mokomi religijos, tikintieji turi religinius laikraščius ir knygas. Mes pavydim Afrikos negrams religinės laisvės.
Prokurore, jūs gerai suprantate, kad mūsų tikinčioji liaudis tokioje padėtyje negali tylėti ir netylės, nors ir daugiau kunigų eis į kalėjimus.
d) Kai kituose komunistiniuose kraštuose tikintieji laisvai atlieka religines eisenas į kapines ar į kitas bažnyčias, pas mus už tai teisia, nors mūsų krašte tokios eisenos vyksta jau 600 metų ir Konstitucija 50-uoju straipsniu tai leidžia.
e) Tarnautojai ir mokytojai neturi teisės laisvai lankyti bažnyčios. Tikintieji neturi nei radijo, nei televizijos laidų. Viskas skiriama tik ateistams.
f) Dar daugiau — dažni bedievių išpuoliai visiškai nesuderinami su Konstitucija, tuo būdu žeminama ne tik partija, bet ir visa komunistinė santvarka; ateistai trukdo jaunuoliams įstoti į kunigų seminarija, ruošti vaikus pirmai išpažinčiai ir Komunijai, patarnauti šv. Mišioms, kišasi į kunigų ir vyskupų skirstymus.
3. Tarybiniai laikraščiai dažnai peikia darbininkų ir tarnautojų blogą elgesį ir aplaidumą; net draugiški teismai griežtai perspėja tvarkos laužytojus.
Kunigai — A. Svarinskas ir S. Tamkevičius — taip pat priešinosi Konstitucijos ir tarptautinių susitarimų garantuotų žmogaus teisių pažeidimams. Reikėjo tik džiaugtis, kad atsirado žmonių, kuriems rūpėjo, kad būtų laikomasi tvarkos, kurie kritikavo neteisingą ateistų elgesį tikinčiųjų atžvilgiu (tai naudinga partijai ir vyriausybei), bet už tai juos žiauriai nubaudė. Ar tai protinga ir teisinga?! Taip elgėsi Stalinas. Už tai jį pasmerkė partija ir visas pasaulis. Kam gi kartoti tas pačias klaidas?
4. Mes visi, veik visa mūsų liaudis, taip pat smerkiame ateistų išpuolius, kaip ir minėti kunigai. Tuomet reikėtų ir mus areštuoti ir įmesti į kalėjimus. Bet tai nieko nepadės. Stalinas stengėsi jėga užgniaužti žmonių tikėjimą į Dievą, tačiau žmonės be savo teisių negali gyventi kaip ir be duonos.
5. Nenuostabu, kad tikinti liaudis giliai pergyveno dėl kunigo A. Svarinsko teismo, užjautė jj taip, lyg būtų pati teisiama. Milicija jėga vaikė tikinčiuosius nuo teismo rūmų, vežė juos už 40 km. į miškus, sodino 10 parų arba baudė 50 rub. administracinėmis baudomis. Tuo dar labiau sukėlė žmonių pasipiktinimą. Ar padėtis pagerėjo, areštavus kun. A. Svarinską?
6. Tikinčioji liaudis taip pat išlaiko tarybinę valstybę: dirba įstaigose, gamyklose laukuose . . . neretai geriau ir sąžiningiau kaip bedieviai. Mes, ta pati darbo liaudis, prašome peržiūrėti kunigų — A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus — bylas ir juos išlaisvinti.
Pastaba. Jūsų patarti, mes šiuo klausimu pareiškimu kreipėmės į respublikos prokurorą, bet jis mums atsakė tik žodžiu: „A. Svarinskas yra nusikaltėlis ir nebus išlaisvintas, ir S. Tamkevičiaus byla nebus nutraukta". Todėl kreipiamės į jus ir tikimės, jog peržiūrėsite bylas ir minėtus kunigus išlaisvinsite, o kad ateityje nereikėtų jų vėl teisti, prašome pasirūpinti, kad neteisėti ateistų išpuoliai nepasikartotų.
1983 m. liepos 16 d.
* * *
TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui
Lietuvos tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Gerbiamas Pirmininke, mes kreipiamės į jus gyvybiškai svarbiais klausimais ir tikimės, kad juos protingai išspręsite.
Sutinkamai su tarybinės konstitucijos 52 str. mes turime religijos ir sąžinės laisvę, bet Lietuvoje šis straipsnis pastoviai pažeidinėjamas.
1. Jau 40 metų neturime jokio religinio laikraščio ir žurnalo, o keletą religinių knygų gavo tik kunigai, iš 10000 tikinčiųjų tik vienas gavo maldaknygę. Mes pavydime savo prabočiams, gyvenusiems caro laikais ir Afrikos negrams, kurie turi pakankamai religinės literatūros. Kitose demokratinėse šalyse visai kitas vaizdas. Tik mes nuskriausti.
2. Mokyklose mokytojai verčia tikinčius mokinius stoti į bedieviškas organizacijas. Dažnai prievarta surašo visą klasę; kas priešinasi, tą pastoviai baudžia ir persekioja, visiems draudžia lankyti bažnyčią. Tikintieji mokytojai neturi teisės lankyti bažnyčios — už tai juos pašalina iš darbo. Taip elgiamasi ir su kitais tarnautojais.
3. Tikintieji neturi jokių radijo ar televizijos programų.
4. Ateistinė valdžia kišasi į kunigų seminarijos vidaus reikalus — trukdo įstoti visiems norintiems siekti kunigystės kandidatams. Savo valią primeta vyskupų ir kunigų paskyrimuose bei skirstymuose. Kodėl mes taip pažeminti, kad neturime jokių teisių, kurias suteikia šalies Konstitucija? Akivaizdus faktas: vyskupas Julijonas Steponavičius jau daugiau nei 20 m. ištremtas iš Vilniaus už sąžiningą savo pareigų atlikimą.
5. Kai kitose demokratinėse šalyse tikintieji laisvai atlieka religines eisenas į kapus ar kitas bažnyčias, pas mus už tai baudžia ir teisia, nors tarybinė Konstitucija 50 straipsniu tai leidžia. Kodėl taip? Jau 600 metų kai mūsų krašte vyksta tokios eisenos.
6. Kodėl mes turime mokėti už elektrą bažnyčiose 6 kartus brangiau kaip kiti? Sakoma, kad mums nemokamai duodamos bažnyčios, o iš tikrųjų mes privalome mokėti milžiniškas sumas, nors patys jas pastatėme. Kur rasti dar tokią valstybę?
7. Neteisingai atėmė Klaipėdos bažnyčią, pastatytą mūsų pačių rankomis ir lėšomis, ir iki šiol negražina, tik vis žada pastatyti kitą. Kur teisingumas?
8. Ateistinė administracija daugelyje vietų, laidojant tikintį, tikintiesiems draudžia jį lydėti su kryžiumi ir gedulingomis vėliavomis, kaip mūsų apeigos to reikalauja. Taip pat neleidžia statyti kryžių ant tikinčiųjų kapų ir prie nuosavų namų, kaip pas mus nuo seno įprasta. Taigi ir mirusieji neturi religinės laisvės.
9. Naujuose miestuose: kaip Akmenė, Elektrėnai, Sniečkus — neleidžiama atidaryti maldos namų, nors daugumą gyventojų to nori.
10. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumas 1976 m. liepos 28 d. nutarė: „Religinės bendruomenės turi teisę įsigyti transporto priemones", o praktikoje tikintiesiems neleidžiama net išsinuomoti autobusą arba nusipirkti seną.
11. Pagal lenininį principą „bažnyčia atskirta nuo mokyklos" reiškia, kad negalima mokyti religijos. Bet pas mus ateistai draudžia mokyti vaikus religijos net bažnyčiose. Demokratinėse šalyse tai daroma laisvai.
12. Ateistinė vadovybė verčia tikinčiuosius dirbti sekmadieniais ir šventadieniais, nors jų dauguma. Lenkijoje katalikai gali laisvai švęsti, o darbą visgi atlieka.
13. Bedieviškos priespaudos pasekmė aiškiai pasireiškė kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus areštu, kurie stengėsi apginti tikinčiųjų teises.
Tie ir kiti skaudūs dalykai labai spaudžia ir erzina visą tikinčiąją liaudį; be religijos laisvės mes negalime gyventi kaip ir be duonos. Prašome jus išgyvendinti tokią prieškonstitucinę bedievių priespaudą.
Mūsų adresas: Lietuva, Kaunas, Mažoji g-vė 1-10, Juozas Kazalupskas.
1983.VII.26.
* * *
TSRS KP CK Generaliniam sekretoriui J. Andropovui —
TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumui
Lietuvos tikinčiųjų: Aldonos Šukytės, Albinos Žemaitytės, Alfonso Bumbulio, Juozo Kazalupsko
P a r e i š k i m a s
1983 m. gegužės mėn. mes atvykome į Maskvą pas Generalinį Prokurorą su prašymu peržiūrėti kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus bylas ir išlaisvinti, kaip neteisėtai nubaustus. Mus priėmė prokuroras Utkin, kuris nurodė, jog pirmiau reikia kreiptis į LTSR Prokurorą, o su jo raštišku atsakymu atvykti vėl pas jį.
1983 m. birželio mėn. 24 d. mes kreipėmės į LTSR Prokuratūrą su Lietuvos tikinčiųjų pareiškimu kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus išlaisvinimo klausimu. Mus priėmė jo pav. prokuroras Bakučionis, kuris pažadėjo mėnesio laikotarpyje duoti atsakymą. Gavome atsakymą — tik žodinį, jog kun. A. Svarinskas nusikaltėlis ir nebus paleistas. Kun. S. Tamkevičiaus byla nebus panaikinta.
1983 m. rugpjūčio mėn. 25 d. 9 val. 20 min. atvykome į Maskvą su tikslu kreiptis į Tarybų Sąjungos aukščiausios valdžios įstaigas, prašydami išleisti kaip neteisėtai nubaustus kunigus: Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių.
Mes atvykome su šiais dokumentais:
1. Lietuvos tikinčiųjų pareiškimas TSRS Generaliniam Prokurorui, kuriame buvo nurodytas bendras skaičius 123000 iš jų — 22 krauju pasirašiusieji. Lietuvos tikinčioji liaudis liudija, jog kunigai: A. Svarinskas ir S. Tamkevičius yra neteisėtai nubausti ir prašo juos paleisti kaip visai nekaltus.
2. Aštuoni pokai parašų su tekstais, dėl minėtų kunigų išlaisvinimo.
3. Lietuvos tikinčiųjų pareiškimas TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumui dėl tikinčiųjų persekiojimo Lietuvoje, prašant jiems teisių ir laisvių.
4. Paketas su tekstais ir parašais (daugiau kaip 5000) adresuotas TSRS CK Generaliniam Sekretoriui J. Andropovui, prašant išlaisvinti kunigus — A. Svarinską ir S. Tamkevičių.
5. Du laiškai su pareiškimais TSRS įgaliotiniui prie Ministrų Tarybos religijos klausimais.
Mums atvykus į Maskvą, stotyje — priėjo grupė milicijos pareigūnų ir civiliai apsirengusių žmonių.
Pareigūnai paėmė mūsų daiktus ir, panaudodami jėgą ir prievartą, nutempė mus į milicijos skyrių. Jie padarė kratą asmeninių daiktų ir pareikalavo pasų. Tada mes pareikalavome jų asmeninių dokumentų ir prokuroro sankcijos. Iš pradžių pareigūnai nesiteikė parodyti savo dokumentų, bet grasino mums. Vėliau pateikė dokumentus Ruslov ir Tichonov, o likusieji ir du iš Lietuvos — nepateikė dokumentų ir prokuroro orderio neparodė. Pareigūnas Tichonov padarė išrašą mūsų pasų ir surašė konfiskuotus dokumentus. Ruslov, pasitaręs su kitais pareigūnais, sugrįžo ir pareikalavo mus pasirašyti po neteisėtu nutarimu, jog mes neturime teisės lankytis Maskvoje ir Maskvos srityje. Jei mes pasirašysime, žadėjo paleisti laisvai važiuoti namo, priešingu atveju — ginkluota jėga išgrūsią mus iš Maskvos. Mes pasirašyti atsisakėme. Tada iš naujo pareikalavo mūsų pasų. Mums pasidarė aišku, kad dokumentų negrąžins (pareiškimų, parašų su tekstais), neleis kreiptis į TSRS aukščiausios valdžios organus.
Mes nutilome ir nereagavome į neteisėtus milicijos pareigūnų reikalavimus. Pareigūnai prievarta atėmė iš mūsų pasus. Jie sustatė kaltinamąjį aktą, lyg tai mes trukdėme keleiviams ir krovinių nešėjams. Jie pakvietė du krovinių nešėjus, kurie pasirašė aktą, nors mes niekam netrukdėme ir niekas tuo nesiskundė. (. . .)
Milicijos pareigūnai su grasinimais reikalavo mus pasirašyti aukščiau minėtą neteisėtą nutarimą, šaipėsi iš mūsų, šiurkščiai elgėsi. Milicijos kapitonas, kuris nepasisakė pavardės, grasino mus sumušti. Paskui pareigūnai nutempė mus pas milicijos skyriaus viršininką — pulkininką Filimonovą Aleksiejų. Ten jau buvo daug milicijos pareigūnų ir civilinių žmonių. Jis reikalavo mus pasirašyti neteisėtą nutarimą, jog mes neturime teisės lankytis Maskvoj ir jos srityj, grasino mus pasodinti, perduoti spec. tarnybai, išvadino fanatikais, apkaltino už kokią tai agitaciją. Po viso to pulkininkas Filimonov Aleksiej priėjo prie kiekvieno iš mūsų asmeniškai ir su grasinimais reikalavo mus pasirašyti aukščiau nurodytą neteisėtą dokumentą.
Mes reikalavome grąžinti mūsų konfiskuotus dokumentus ir leisti kreiptis į TSRS aukščiausios valdžios organus. Vietoj mūsų prašymo, pulkininko A. Filimonov įsakymu, milicijos majorui Čiumak vadovaujant, išlaikė mus vienuolika valandų milicijos skyriuje. Grupė milicijos pareigūnų ir civilių 21 valandą nutempė mus iš milicijos skyriaus į traukinį Maskva — Kaliningradas ir prievarta sugrūdo mus į vagoną.
Iki Kauno mus lydėjo du ginkluoti milicijos pareigūnai. Apie 15 val. 26 rugpjūčio mus išlaipino Kaune. Perone buvo neįprastai daug milicijos pareigūnų ir su jais civilių.
Mums atidavė pasus.
1983 m. rugsėjo 7 d. kreipėmės į TSRS generalinį prokurorą dėl neteisėto suėmimo. Š.m. 25 rugpjūčio Maskvoje, prokuroras Golov V. B. nurodė šiuo klausimu kreiptis į Maskvos transporto prokuratūrą. Kreipėmės nurodytu adresu. Vyriausias prokuroras (Maskvos transporto prokuratūros) Trusov pasakė, kad jau apie šitą įvykį žinąs ir nepajėgus mums padėti. Milicijos pareigūnai veikė pagal vidaus reikalų ministerijos nurodymus.
1983 m. rugsėjo 15 d. vėl atvykome į Maskvą pas generalinį prokurorą su šiais dokumentais:
1. Lietuvos tikinčiųjų pareiškimas, kuriame nurodyta 123000 tikinčiųjų pasirašiusių, o iš jų 22 krauju liudijantys, jog neteisėtai nubausti kunigai, prašantys peržiūrėti.-jų bylas ir išlaisvinti, kaip visai nekaltus — kun. A. Svarinską ir kun. S. Tamkevičių.
2. Lietuvos tikinčiųjų pareiškimas dėl tikinčiųjų persekiojimo Lietuvoje, prašant tikinčiai Lietuvos liaudžiai priklausančių teisių ir laisvių pagal TSRS Konstituciją.
3. Pareiškimas dėl neteisėto š.m. rugpjūčio 25 d. suėmimo Maskvoje.
Mus priėmė prokuroras Golov V. B., kuris kalbėjo su mumis aukštu tonu ir su neapykanta. Jis pasakė: „Kunigas Svarinskas — priešas, jūs ir visi tikintieji — tarybų valdžios priešai".
1983 m. rugsėjo 16 d. mes kreipėmės į „Pravdos" redakciją Maskvoje su pareiškimais:
1. Dėl neteisėto mūsų suėmimo š.m. rugpjūčio 25 d.
2. Dėl prokuroro Golov V. B. elgesio rugpjūčio 15 d. Redakcija atsisakė aiškinti šiuos klausimus.
1983.XI.20.
Atsakymą siųsti adresu:
Lietuvos TSR, Kaunas-16,
Mažoji 1-10 J.
Kazalupskas
* * *
Aktyvesni Kybartų parapijos tikintieji, kurie bando užstoti suimtąjį savo kleboną Sigitą Tamkevičių, yra vietinių valdžios atstovų terorizuojami, gąsdinami, vadinami ekstremistais. Ypatingai šios akcijos sustiprėjo po to, kai bažnytinis komitetas parašė valdžios atstovams pareiškimą, o taip pat kai rugpjūčio mėn. grupė Kybartų parapijos bažnytinio komiteto narių nuvyko pas RRT įgaliotinį Petrą Anilionį su prašymu paleisti suimtą kleboną kun. S. Tamkevičių ar bent nepasielgti taip žiauriai, kaip kun. A. Svarinsko teismo metu, kai į salę neįleido nė vieno tikinčiojo, o gatvėje suiminėjo ir vežė į miškus, sodino paroms, baudė piniginėmis baudomis atvykusius į teismą kun. Svarinsko gimines, bičiulius bei pažįstamus. P. Anilionis į rimtesnes kalbas nesileido ir nesiteikė atidžiai išklausyti tikinčiųjų prašymų. Jis šaukė ant atvykusiųjų, juos kaltino, kodėl neišsirinko naujo komiteto pirmininko (bažnytinio komiteto pirmininkas S. Tamkevičius). Baigdamas pokalbį, pareiškė, kad, jei net ir labai norėtų, padėti negalėtų, nes viską tvarko saugumas. Kybartiečiams paklausus, kaip patekti į saugumo rūmus. P. Anilionis atsakė, jog tiksliai nežinąs.
Nieko geresnio negalėjo patarti ir Lietuvos Teisingumo ministras. Jis taip pat patvirtino, kad visi esą bejėgiai, nes šią bylą savo rankose turi saugumas.
Rugsėjo mėn. 1 d. Prekybos įrengimų gamyklos direktorius Baltutis valdžios pavedimu auklėjo bažnytinio komiteto narę Birutę Siaurusaitytę. Pasitikslino, ar tikrai ji pasirašė po komiteto pareiškimu, tvirtino, kad tikintieji gali melstis už savo kleboną, bet nėra jokio reikalo važinėti po valdžios įstaigas ir ieškoti tiesos, nes už tokią veiklą jie gali būti baudžiami.
Tą pačią dieną pas gamyklos direktorių buvo iškviesta kita šios įstaigos darbuotoja — Ona Griškaitienė. Ją direktorius vadino ekstremiste, tokia pat kaip ir kun. S. Tamkevičius. Teigė, kad jai jau yra užvesta baudžiamoji byla, kad blogai auklėja savo vaikus (lanko bažnyčią), kad daro gėdą gamyklai, nes lanko bažnyčią ir net gina kunigus. O Griškaitienė nepabūgo gąsdinimų ir pasakė, kad ir ateityje užstos bei gins kenčiančius už savo religinius įsitikinimus, nepriklausomai ar tai bus eilinis žmogus, ar kunigas.
Rugsėjo 1 d. Prekybos įrengimų gamyklos direktorius Baltutis perspėjo dar vieną komiteto narį — Alfonsą Bieličką, pasirašiusį po pareiškimu, ginančiu kleboną kun. S. Tamkevičių.
Rugsėjo 2 d. į Kybartų miesto vykdomąjį komitetą pas raj. komiteto pirmininko pavaduotoją buvo iškviesta bažnytinio komiteto kasininkė Nastutė Mačiulaitienė. Pavaduotojas Juozas Urbonas oficialiai ją perspėjo, kad daugiau nepasirašinėtų po pareiškimais, nes gali būti baudžiama. Jokio raštiško įspėjimo N. Mačiulaitienei nedavė. Pavaduotojas aiškino, kad ji privalo suprasti, jog kun. S. Tamkevičius yra nusikaltėlis. N. Mačiulaitienė atsakė, kad ji geriau nei jis pažinojo kun. S. Tamkevičių nes, būdama bažnytinio komiteto nare, turėjusi progos susitikti, ir gali charakterizuoti jį kaip uolų ir gerą kunigą, o kol teismas savo nuosprendžio nepaskelbė, jie turi pilną teisę ieškoti tiesos, prašyti bei reikalauti išlaisvinimo.
Už tai, kad važiavo ieškoti tiesos pas RRT įgaliotinį P. Anilionį, Vilkaviškio Autotransporto kelių valdybos Kybartų bazės viršininkas viešai darbo metu perspėjo bažnytinio komiteto narį Tutlį, pranešdamas, kad už tokią veiklą gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
