Dievo Tarno Arkivyskupo Matulaičio užrašuose skaitome: „Tiek mūsų Bažnyčia kentėjo prie caro, dabar ir vėl naujos kančios, ir tai vardan sąžinės laisvės. Dieve, koks keistas šis pasaulis . . . Tie patys žmonės, kurie neseniai kovojo prieš cenzūrą, prieš spaudos laisvės varžymą, dabar neleidžia kitokių pažiūrų laikraščių . . . Tie žmonės, kurie taip karštai reikalavo susirinkimų ir susibūrimų laisvės, ir žodžio laisvės, dabar kitokių nuomonių žmogui neduoda nė lūpų praverti... Jie seniau reikalavo lygių teisių, o dabar jas pripažįsta tik savo šalininkams. Kaip dažnai čia taikomas laukinio nedorėlio doros dėsnis". (Užr. 174-175).
Niekur turbūt pasaulyje tiek nekalbama apie visokias laisves kaip Sovietų Sąjungoje ir niekur jos taip grubiai nepažeidinėjamos kaip toje pačioje Sąjungoje. L. Boerne yra pasakęs: „Nėra žmogaus, kuris nemylėtų laisvės, tik teisingasis jos reikalauja visiems, o neteisingasis — tik sau pačiam". Visas pasaulis religijos laisvę supranta taip: nori — tikėk, nenori — netikėk. Tuo pačiu esi nevaržomas atlikti visa, kas yra susiję su tikėjimo praktikavimu ar jo nepraktikavimu. Pas mus sąžinės laisvė aiškinama, jog „pagal proletarinį-marksistinį sąžinės laisvės supratimą ateizmo laisvė yra laisvė kiekvienam piliečiui išsivaduoti iš religinių iliuzijų, išsiugdyti mokslinę-marksistinę pasaulėžiūrą ir netrukdomai ja vadovautis gyvenime . . . Kol tikintysis nėra atsikratęs religinių iliuzijų, tol negali būti visiškos sąžinės laisvės. Socialistinės santvarkos sąlygomis sąvoka „pilna sąžinės laisvė" norima tik pažymėti didžiausią pasiekimą kovoje už žmogaus išvadavimą nuo prietarų. Visiška sąžinės laisvės bus pasiekta komunistinėje visuomenėje" („Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę"). Visa tai perskaičius, nesunku suprasti, kad ateistai laisvės reikalauja ir ją praktiškai pripažįsta tik sau patiems. Jų „teisingumas" matomas bei sutinkamas visur: pradedant eiliniais tikinčiųjų persekiojimais ir baigiant gėdingais teisminiais susidorojimais.
Po kunigo Alfonso Svarinsko teismo spaudoje pasirodė ilgas straipsnis. Jame kun. A. Svarinskas buvo apšauktas banditu, švelniausiai aiškinant, jų pagalbininku, ryšininku. Pirmiausia, straipsnio autoriui norėtųsi pasiūlyti pasiimti tarptautinių žodžių žodyną ir gerai išsiaiškinti skirtumą tarp žodžių — „banditas", „banditizmas" ir „partizanas", bet ne apie tai kalba. Kyla klausimas, kodėl buvo taip svarbu kun. A. Svarinską per spaudą apšaukti banditu. Nesunku tai suprasti. Saugumas turėjo savo tikslus: 1) liaudies ypatingai gerbiamą ir mylimą kunigą apjuodinti tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų akyse, — atseit, mes nekaltų žmonių neteisiame. Naivu būtų tikėti, kad po tokio straipsnio kun. A. Svarinsko autoritetas ir populiarumas būtų sumažėjęs. O jei ir sumažėjo, tai tik tų brolių ir sesių akyse, kuriems jau nesvarbu nei Dievas, nei Tėvynė, nes mintys pajėgia suktis vien apie siaurą asmeninį materialų pasaulį.
Suėmus kun. Sigitą Tamkevičių, liaudyje girdėjosi svarstymai: „Už ką teis ir ką drįs rašyti spauda apie kunigą Sigitą? Juk neramiaisiais pokario metais jis buvo dar vaikas." Kai vieni tvirtino, kad medžiagos kun. S. Tamkevičiui apkaltinti negalės prigalvoti nė išradingiausi korespondentai; kiti, daugiau patyrę, teigė, jog sovietiniai propagandistai sugalvos kuo apjuodinti ir šį, visų nuomone, teisingą, dorą ir uolų kunigą. Pastarieji neapsiriko. Vos tik pasibaigus teismui, sekančią dieną, „Tiesa" jau išspausdino korespondentės S. Mockuvienės straipsnį grėsminga antrašte — „Vienoje rankoje rožančius, kitoje — vėzdas".
Straipsnio „teisingumą" liudija pirmieji jo sakiniai:
„Tiesa, kunigas Sigitas Tamkevičius praeityje nebendravo su buržuazinių nacionalistų gaujomis, nelaimino jų kruvinų „žygdarbių", neslėpė bažnyčios požemiuose banditų ginklų, kaip tai darė, pavyzdžiui tas pats A. Svarinskas". Norisi paprašyti korespondentės S. Mockuvienės patikslinti, kurių bažnyčių požemiuose kun. A. Svarinskas slėpė banditų (partizanų, — red. past.) ginklus ir kokius jų žygdarbius laimino, jei nuo 1946 metų iki 1956 metų buvo kalinamas ir tik 1954 metų spalio 3 d. spec. lageryje Abizėje buvo įšventintas kunigu.
Dėl svarumo griebtasi grubaus melagingo šmeižto. Taigi, perskaičius pirmus sakinius, nesunku suprasti, kokiu stiliumi parašytas ir visas straipsnis.
Skaitančiajam straipsnį į akis krinta, kad korespondentė nemini teismo sudėties, praktiškai slepia beveik visų liudininkų pavardes. Jau vien iš oficialaus pranešimo spaudoje aišku, koks pompastiškai išpūstas, juridiškai nepagrįstas yra kun. S. Tamkevičiaus kaltinimas antivuosmenine ir antitarybine veikla, štai ką vardina straipsnio autorė S. Mockuvienė: kaltinamas „už religinių apeigų atlikimą ne vien tik maldos namuose". Tokiomis apeigomis praktiškai gali būti laikoma: ligonių aptarnavimas (namuose ir ligoninėje), Vėlinių ar laidotuvių procesija į kapines, kryžiaus — namo ar buto — šventinimas ir t.t. Bet juk visa tai yra tik religinės laisvės, kurią garantuoja Tarptautinė žmogaus teisių deklaracija bei šalies konstitucija, realizavimas gyvenime. Autorė toliau aiškina, kad kun. S. Tamkevičius „pastoviai kurstė tikinčiuosius nepaklusti" tokiems draudimams ir tvirtina, kad religines apeigas galima atlikti tik maldos namuose, kai net Religinių susivienijimų nuostatai nurodo, kad religines apeigas galima atlikinėti bažnyčiose (maldos namuose), šventoriuje bei kapinėse. Teisingai suprasdamas kiekvieno žmogaus prigimtines teises, kurias privalo garantuoti kiekviena valstybė, nepriklausomai nuo jos ideologijos, šis kunigas siekė, kad tikinčioji visuomenės dalis realiai galėtų pasinaudoti konstitucinėmis — kaip piliečio ir prigimtinėmis — religinėmis — kaip žmogaus teisėmis, nelaužant bažnytinių ir tautinių tradicijų. Be to, per Vėlines eiti į kapines ir ten melstis kunigus ir tikinčiuosius įpareigoja pati Bažnyčia. O kokiu pagrindu galima taikyt kaltinimą „visuomeniška" ar „antivuosmeniška" veikla, kai kalbama apie butų šventinimą, ligonių lankymą?! Juk tai pačia savo esme privatus dalykas. Toliau korespondentė S. Mockuvienė kaip nusikaltimą straipsnyje iškelia „grupinį vaikų mokymą". Koks gi skirtumas — grupinis ar pavienis? Juk visus moko tos pačios religijos. Jeigu teisė mokyti vaikus tėvų religijos kaip tokia Konstitucijoj palikta ir jeigu tėvai, mokydami vaikus religijos, iš esmės nepažeidžia įstatymo, tai lygiai taip pat jo nepažeidžia ir tada, kai nori vaikus tikėjimo išmokyti kuo geriau. Tai kuo gi kaltas kunigas, kai realizuodamas tą pačią Konstitucijos laisvę, padeda tėvams tai atlikti. Pagaliau tai pirmaeilė kunigo pareiga. Galbūt šio kaltinimo esmė žodžiuose „religinis vaikų mokymas". Ateistai dažnai tai vadina nusikaltimu ir kaip argumentą pateikia Konstitucijos įstatymą, kad Bažnyčia atskirta nuo mokyklos. Bet ką tai bendro turi su įstatymo pažeidimu, — pvz., religinių mokyklų steigimu bei privalomo religinio mokymo įvedimu? Ar galima kiekvieną pamokymą vadinti mokykla?!
Kun. S. Tamkevičius straipsnyje kaltinamas, kad Šlavantų bažnyčioje ragino tikinčius tėvus neleisti savo vaikus įrašyti į bedieviškas organizacijas, skirtas netikintiems. Pagaliau to privalėtų pageidauti ir mokytojai, jei jiems iš tiesų rūpi, kad mokiniai neaugtų veidmainiais.
S. Mockuvienė straipsnyje aiškiai pripažįsta, kad sovietinėje Lietuvoje nusikaltimu laikoma: pareiškimų rašymas bei parašų po jais rinkimas. Ir dar vieną nusikaltimą suranda korespondentė: „Praėjusių metų pabaigoje per pamokslą jis apsiskelbė organizuojąs šventoriuje kalėdinę elgutę, pakvietė parapijiečius atsivesti vaikus, o sau į pagalbą pasitelkė dar porą kunigų." Ar girdėta kur nors pasaulyje, tegul ir ne tokioje „laisvoje" šalyje kaip Lietuva, kad Kalėdinės eglutės suruošimas ir pasikvietimas talkai draugų kunigų būtų laikoma valstybiniu nusikaltimu, . . . pagrįstai įtrauktinu, kai kalbama apie nuobaudą šešeriems metams griežto režimo lageriu ir ketveriems metams tremties?
Korespondentė S. Mockuvienė labai dažnai mini, kad S. Tamkevičius užsiiminėjo šmeižtu, juodino tarybinę tikrovę ir kartu tvirtina, kad nuteistasis tiesioginio žodžio nepasakė ir neparašė prieš tarybų valdžią: „Kun. S. Tamkevičius puikiai žinojo, kad atvirai kalbėdamas prieš tarybų valdžią ne ką laimėsi, . . . pamokslai užmaskuoti suktais pareiškimais apie bedievystės žalą". Taigi, tenka pastebėti, kad juodinti tarybinės tikrovės nėra jokio reikalo, pakanka žinoti ar pasakyti tiesą apie ją, kad būtum apšauktas valstybiniu nusikaltėliu.
Įdomu, ką galvoja pati S. Mockuvienė rašydama: „Žmogiška pagarba teisė į mokslą, ... ir kitas socialinės privilegijas visada buvo ir yra taikoma visiems vienodai". Kuo ji laiko tuos žmones, kurie skaitys jos parašytą straipsnį, kurie žino daugybę diskriminacijos faktų ir patys yra patyrę daug skriaudų vien už tai, kad drįsta pasirodyti praktikuojančiais tikinčiaisiais? Korespondentė galbūt mėgins remtis pavieniais liudininkais, kurie neva paneigė kai kuriuos „Kronikoje" iškeltus persekiojimo faktus. Gyvenant sovietinėje Lietuvoje, nesunku suprasti, kaip buvo „surasti" ir „padaryti" liudininkai. Ne visi nukentėjusieji sugeba atlaikyti saugumo spaudimą. Kai pagrasinama išmesti iš darbo ar mokyklos, kai kas ir paneigia ankstesnius tikrus parodymus. Juk visiems puikiai žinoma, kaip saugumiečiai renka liudininkus. Panašiai buvo renkami liudininkai prieš kun. A. Svarinsko bylą: išsikviečia valdžios atstovai darbuotoją ir įsako, kaip jis turės kalbėti kunigo teisme, duodant parodymus. Tokiu būdu buvo renkami liudininkai ir kun. S. Tamkevičiaus bylai. Suėmus kun. S. Tamkevičių, tardymui buvo iškviesta ne viena dešimtis liudininkų, bet nė vienas iš jų stebėti teismo proceso nepateko, nors norėjo ir dėjo pastangų. Kodėl jų neįleido į salę?
Apie 70000 tikinčiųjų pasirašę po pareiškimų-protestų tekstais, kad susidorojimas su kun. S. Tamkevičiumi bus grubus nusikaltimas, bet į tai niekas neatsižvelgė. Jeigu kalbama ne apie kriminalinį nusikaltimą, o apie visuomeninę, religinę ar politinę veiklą, tai net ir arti 70000 pasirašiusių protestas prieš kun. S. Tamkevičiui keliamus kaltinimus nėra pakankamas liudijimas spręsti apie kunigo veiklos nusikalstamą pobūdį? Alimentininkui, grobstytojui, chuliganui apginti nuo baudžiamosios atsakomybės neretai pakanka keliolikos ar keliasdešimties kolektyvo narių prašymo bei garantijos, o padėti nekaltai teisiamam kunigui, kurio „eglutė", „eitynių organizavimas", „grupinis vaikų mokymas" nepatiko saugumui, nepakanka ir dešimčių tūkstančių liudijimo.
Skaitytojui taip ir liko neaiškūs „faktais įrodyti" kun. S. Tamkevičiaus ryšiai su pogrindžio leidiniu „Kronika", kadangi nė vieno iš tų „faktų" korespondentė S. Mockuvienė savo straipsnyje nepanoro pagarsinti. O liudijimai apie „Kronikoje" pagarsintų žinių nepagrįstumą, žinant visą sistemą, daugiau nei juokingi, kaip, pvz. galima paminėti atvejį, minimą straipsnyje, apie Šaukėnų vidurinę mokyklą — į teismą liudyti kviečiamas ne nukentėjęs mokinys, bet elgesį sumažinusi mokytoja.
Tai, kad kun. S. Tamkevičius nenurodė UNESKO adreso, kaip rašoma „Tiesoje", skamba kaip kaltinimas ne kunigui, o tiems, kurie nepalieka net galimybės prašyti pagalbos, slėpdami nuo žmonių daugelį tarptautinių žmogaus teisių, globos ir gynimo organizacijų, darydami įvairius trukdymus su jomis susisiekti, į jas kreiptis.
Perskaičius straipsnį, peršasi išvada: taip galima nuteisti kiekvieną Lietuvos kunigą. Tiek tikinčiam, tiek netikinčiam blaiviai mąstančiam žmogui taip ir liko neaišku, už ką nuteistas kun. S. Tamkevičius? Už grupinį vaikų mokymą?! Už tikėjimo gynimą?! — bet juk tai kunigo pareigos! Už pareiškimų rašymą? — visiems piliečiams garantuota žodžio, spaudos laisvė. Už ateizmo kritiką? — persekioti už kritiką draudžiama įstatymais. Jei kunigas iš tiesų būtų kaltas, nereikėtų taip stropiai ruoštis teismui: slėpti teismo posėdžio datą; kuo griežčiausiai prižiūrėti, kad žmonės neišeitų iš darbaviečių (nesusikeistų darbo valandomis), o atvykusius Vilniun vaikyti nuo teismo rūmų, sodinti paroms, — ir teismo procesas, be abejonės, būtų rodomas kuo platesnei visuomenei.
Korespondentė Mockuvienė, 4 d. stebėdama teismo procesą, taip ir nesugebėjo rasti nė vieno įtikinamo rimto kaltinimo. Aukštas partinis darbuotojas vienam kunigui prasitarė: „Ko jūs pykstate ant korespondentų? Jie straipsnius apie kun. A. Svarinską ir kun. S. Tamkevičių parašė taip, kad tiesiog akivaizdus jų nekaltumas!"
Korespondentės S. Mockuvienės straipsnį, pavadintą „Vienoje rankoje rožančius, kitoje — vėzdas" liaudis supranta — „Vienoje rankoje rožančius, kitoje — tiesa". Būtent, tiesa ir yra baisiausias vėzdas sovietiniam ateizmui. Dar gerokai prieš kun. S. Tamkevičiaus teismą, tik po jo suėmimo, liaudyje kursavo išsireiškimas, nugirstas iš tų, kurie ruošėsi susidoroti su uoliu kunigu: „Pagavome didelį jautį, tik nesurandame jam grandinės pririšti", tai reiškia — turime suėmę didelį žmogų, tik niekaip nesurandame jam apkaltinimo. Todėl ne paslaptis, kodėl kun. S. Tamkevičius net 7 mėnesius buvo laikomas saugumo rūsyje. Jau pats straipsnio žaibiškas pasirodymas spaudoje (rytojaus dieną po teismo) kalba, kad viskas buvo iš anksto nutarta, surežisuota, o teismo procesas — tik savotiška vaidyba.
Beveik prieš du tūkstančius metų įstatymo vardu mirčiai buvo pasmerktas Kristus: „Mes turime įstatymą, ir Jis turi mirti" (. . .) Savo metu Hitleris įstatymo vardu šaudė žydus, Stalinas — trėmė į Sibirą milijonus nekaltų žmonių ... Ir šiais metais taip pat įstatymo vardu Vilniuje Aukščiausias Teismas nuteisė du uoliausius Lietuvos kunigus — A. Svarinską ir S. Tamkevičių.
Istorija pasmerkė praeities klaidas. Nėra abejonės, kad ateities istorija panašiai įvertins ir dabarties įvykius; o jei istorija kartais ir suklystų, — Dievas nesuklys!
