Paskutiniu metu saugumas masiškai sulaiko siunčiamus kaliniams ir tremtiniams laiškus.
Labai retai gaunami laiškai ir iš lagerių: iš kun. A. Svarinsko gauti vos keli laiškai.
Negauna laiškų tremtyje Julius Sasnauskas ir kiti. Jų siunčiami laiškai į Lietuvą taip pat nepasiekia adresatų.
Kartą tardomai jaunuolei saugumiečiai prasitarė, jog laiškai į lagerius esą trukdo perauklėti kalinius.
Čia pateikiame mus pasiekusio Viktoro Petkaus laiško ištrauką:
„Iš tikrųjų žmogus pajungė gamtą, užvaldė planetą, prakirto langą į kosmosą, bet ar jis nuo to tapo laimingesnis? Žmogus pats sukėlė jėgas, kurių jau nebegali suvaldyti. Tad ar tie progreso teigėjai nepadarė didžiulio vingio į šalį, nepaniekino tikrųjų dvasinių vertybių? Jie neapčiuopė, kur sukoncentruota pagrindinė žmonijos išmintis, nepasinėrė į gilumą, o vien tik metėsi į techniką. Ir rezultatas: technikoje padaryti didžiuliai atsiekimai, o kaip su žmogumi? Juk vienas žmogus nuo kito skiriasi pirmiausia savo vertybių, troškimų, idealų struktūra, o ne tuo, kaip jis manipuliuoja ta ar kita technika.
Ar galėjo racionalistai tikėtis, kad įsibraus audringas XX amžius, nešantis su savimi ne tik mokslinės minties polėkį, fantastišką technikos progresą, kad, perkėlus kasdienybę į amžinybės' dimensiją, vis labiau ryškės žmogaus būties tragizmas, amžina gyvybės ir mirties priešprieša. Iš amžinybės pozicijų žvelgdami į savo žemiškus rūpesčius, džiaugsmus ir vargus susiduriame su klodų klodais visokiausių nesąmonių, ir pasirodo, kad visi baisiausiai tariamai svarbūs dalykai, dėl kurių visais laikais sielojasi ir kovoja gyvieji, nublanksta amžinybės akivaizdoje, o lieka tik nuolatinė kartų kaita, primenanti vandenyno monotoniją, amžinąjį cikliškumą. Ar tai duoda mums teisę nuvertinti žmogaus gyvenimą? Jokiu būdu ne! Nes žmogaus vertė neišmatuojama. Ir mes anaiptol negalime būti abejingi savo tėvynei, nei žmonijos likimui. Todėl ir iškyla klausimas: kas gi mūsų laukia? Kaip reikia gyventi šioje alternatyvinėje situacijoje? Kur ieškoti esminių vertybių?"
„Vis dažniau susimąstau: kokių daugiau pasaulyje žmonių, — neišprusėlių ar funkcionierių, — ir kaip giliai absurdiškumo šaknys tūno žmonėse? Kokios yra poterr-cionalios žmogaus galimybės tapti pačiu savimi? Kur dingo drąsus ir argumentuotas žmogaus elgesys? Nejaugi žmogus nesugeba įveikti savo ribotumo? Žmogus vis dažniau ir dažniau tampa funkcionieriumi, pamiršdamas tokius dalykus kaip pareiga, pasišventimas kitiems, kova su prievarta ir neteisybe. Jis stengiasi nepastebėti mūsų gyvenimo dramos, nusigręžti nuo problemų. Jį labiau traukia kasdienio gyvenimo banalumas, nekonkreti, nuasmeninta, nekūrybiška veikla. Kas tai — valios stoka, nežinojimas, nesugebėjimas atskirti tiesos nuo melo, nemokėjimas pažinti savęs nuo kitų?"
1983 m.
