TSKP CK Generaliniam sekretoriui
Nuorašas: LKP CK pirmajam sekretoriui
Lietuvos TSR kunigų
P a r e i š k i m a s
Prieš 30 metų ir anksčiau, asmenybės kulto laikais, kai kurie Tarybų Sąjungos vadovaujantieji asmenys manė, kad komunizmo nebus galima įgyvendinti be prievartos ar grasinimų. TSKP XX suvažiavimas tai gėdingai taktikai padarė galą: ištuštėjo ir užsidarė daugelis lagerių, į savo kraštą sugrįžo tremtiniai, vėl susijungė išdraskytos šeimos, — ir nuo to kultūrinis bei ekonominis gyvenimas nė kiek nesumenkėjo, bet priešingai — pakilo.
Labai gaila, kad ne visos asmenybės kulto laikų anomalijos buvo panaikintos — kai kurios jų dar ir šiandien egzistuoja. Viena iš tokių anomalijų yra sąžinės ir religijos laisvių varžymas, religijos niekinimas ir prievartinė ateizacija. Kad visa tai yra tikriausia anomalija, aiškiai rodo pats gyvenimas, šiandien Europoje yra ištisa eilė socialistinių valstybių, kuriose tos anomalijos beveik nejaučiama: kur tikintieji nei mokyklose, nei darbovietėse nediskriminuojami, kur leidžiama gausi religinė spauda ir kur vis dėlto kultūrinis ir ekonominis gyvenimas žengia ne lėtesniu žingsniu, negu pas mus.
Taip yra, pavyzdžiui — Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Ten katalikų yra maždaug tiek pat, kiek ir Lietuvoje, o religinio turinio knygų Sankt Benno leidykla per 20 metų išleido daugiau kaip 2000 (du tūkstančius!) pavadinimų, taigi vidutiniškai po dvi knygas savaitėje. Tuo tarpu Lietuvoje, kaip rašo „Valstiečių laikraštis" (1983, nr. 56) per pastaruosius 28 metus buvo duotas leidimas išspausdinti vos 23 leidinius — ir tai didesnė jų dalis išleista visai mažu tiražu — tiktai kunigams. Ten nedraudžiamos religinės pamokos bažnyčiose ar prie bažnyčių esančiose patalpose; ten mokyklose niekas vaikų nepajuokia dėl jų religinių įsitikinimų, neverčia rašyti antireliginius rašinius, deklamuoti antireliginius eilėraščius; mokytojai neverčiami varyti antireliginę propagandą ir kalbėti prieš savo įsitikinimus. Ten veikia vienuolynai, auklėtinių skaičius kunigų seminarijose ten nėra valstybės valdžios ribojamas, ten nėra draudžiamos religinės ekskursijos. Ir štai ta Vokietija, kuri paskutiniame kare buvo labiausiai sugniuždyta,šiandiensocialistinių valstybių tarpe ekonominiu atžvilgiu užima vieną iš pirmųjų vietų — religijos laisvė nepakenkė jai, nesutrukdė jos ekonominio bei kultūrinio augimo.
Humanišku bei teisiniu požiūriu, tikinčiųjų diskriminavimo ir religijos varžymo niekuo negalima pateisinti. Prievartinė ateizacija savęs nepateisino: kai ateistai tvirtina, kad religijos įtaka liaudyje vis mažėja, gi gyvenimo tikrovė rodo, kaip vis labiau plinta girtavimas, didėja šeimų skyrybų skaičius, auga moralinis pakrikimas visuomenės gyvenime, o tikintieji nuteikiami prieš pačius ateistus.
Tarybų Sąjungos Konstitucija garantuoja sąžinės ir religijos laisvę visiems: kiekvienas žmogus turi teisę išpažinti bet kokią religiją arba būti ateistu; dėl to ateistai neturi teisės prievarta ar bauginimais versti kitus būti ateistais. Jie neturi teisės skriausti tikinčiuosius, paneigti jiems elementariausią teisę laisvai išpažinti ir praktikuoti religiją, mokyti ir auklėti savo vaikus pagal savo religinį įsitikinimą bei įsigyti tam reikalingą literatūrą. Valstybės valdžia, prisimindama savo įsipareigojimus, išplaukiančius iš tarptautinių deklaracijų, privalo tėvams padėti šias jų teises įgyvendinti, o ne jiems trukdyti. Tuo tarpu pas mus mokykla prievarta verčia vaikus tapti ateistais, prieštaraudama religingų tėvų valiai ir žemindama jų autoritetą. Visi laikytume nenormaliu dalyku, jei ateistų vaikai prievarta, be tėvų žinios ir sutikimo, būtų įrašomi į kokią nors religinę organizaciją. Kiltų didžiausias triukšmas! O pas mus kaip tik taip daro mokytojai su tikinčiųjų tėvų tikinčiais vaikais, prievarta įrašydami juos į spaliukus bei pionierius; panašiai verčiami tikintieji mokiniai bei studentai įsirašyti į komjaunimą.
Tarybinė spauda rašo, kad tarybiniai įstatymai yra visiems bendri. Deja, kai kurie įstatymai ar instrukcijos (net ir slaptos) yra nukreipti specialiai prieš tikinčiuosius, ir jų pagalba ateistai nori tvarkyti religinį gyvenimą. Įdomu, ką pasakytų ateistai, jei tikintieji panašiomis priemonėmis pradėtų tvarkyti ateistų viešą ar privatų gyvenimą?
Tarybinė spauda teigia, kad Tarybų valdžios organai nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus. O iš tiesų kaip tik jie galutinai nustato, kas gali mokytis Kunigų seminarijoje ir dirbti kunigo darbą, jie nustato Seminarijos auklėtinių limitą, jie neleidžia vyskupams savarankiškai veikti, jie kliudo Popiežiui skirti naujus Bažnyčiai tinkamus vyskupus.
Prieš tokius nenormalumus ir kėlė balsą kunigai bei tikintieji, o taip pat Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų Komitetas, kuriam priklausė kunigai — Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius. Jie reikalavo tokių minties, sąžinės ir religijos laisvių, apie kokias kalba tarptautinės deklaracijos, pasirašytos tarp kitų valstybių ir Tarybų Sąjungos.
Kiek daug tarybinėje spaudoje skaitome faktų apie piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, apie darbuotojų nesąžiningumą! Tai eilinė ir būtina negerovių kritika. Šiuo atveju Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas nepasakė nieko daugiau — jis tiktai kėlė aikštėn negeroves, pasikartojančias moralės bei teisingumo srityse ir Valstybės santykiuose su Bažnyčia; tačiau šią jo kritiką tarybinė spauda pavadino juodinimu bei šmeižimu ir kvalifikavo kaip nusikaltimą! Šį savo pareiškimą rašome remdamiesi tiktai spaudos pateiktomis žiniomis apie kun. Alfonso Svarinsko bylą ir su konkrečiu patyrimu, nes į teismo salę, bylą nagrinėjant, nebuvo įleistas nė vienas bendradarbis kunigas ar suinteresuotas tikintysis.
Norintieji patekti į teismo salę, būdavo milicijos sulaikomi prie teismo rūmų arba net Lenino prospekte ir išvežami net už keliasdešimties kilometrų nuo Vilniaus į miškus ir ten prievarta pavieniui išsodinami. Kai kurie buvo nubausti 50-ties rublių bauda, kiti — 10 parų arešto. Vienu atveju keliolika kunigų sulaikyti ir milicijos skyriuje be jokios priežasties išlaikyti kelias valandas.
Iš viso to siūlosi viena išvada: reikia ne žmones už kritiką į kalėjimą sodinti, bet įgyvendinti tas tarptautines teises, kurių laikosi visas kultūringas pasaulis ir kurių laikytis įsipareigojo ir Tarybų Sąjunga. Kunigų ir tikinčiųjų giliausiu įsitikinimu kun. A. Svarinsko nuteisimas ir kun. S. Tamkevičiaus areštas yra didelė klaida (tai patvirtina virš 70.000 parašų po pareiškimu jums ir kitoms įstaigoms, kad jie nekalti), tad prašome panaikinti LTSR Aukščiausiojo Teismo nuosprendį ir abu šiuos kunigus nedelsiant paleisti.
Pasirašė Vilniaus arkivyskupijos šie kunigai:
1. Vaclovas Aliulis
2. Antanas Andriuškevičius
3. Julius Baltušis
4. Danielius Baužys
5. Romualdas Blažys
6. Janas Charukevič
7. Aldas Čeponis
8. Vladas Černiauskas
9. Petras Daunoras
10. Antanas Dilys
11. Antonis Dziekan
12. Kazimieras Gailius
13. Konstantinas Gajauskas
14. Ignas Jakutis
15. Pijus Jankus
16. Bronius Jaura
17. Stanislovas Kakarieka
18. Aleksandras Kaškevičius
19. Algis Kazlauskas
20. Algimantas Keina
21. Kazimieras Kindurys
22. Tadeušas Kondrusevičius
23. Jonas Kukta
24. Jonas Lauriūnas
25. Stasys Lidys
26. Silvestras Malechovski
27. Stasys Markevičius
28. Alfonsas Merkys
29. Konstantinas Molis
30. Juzefas Obremski
31. Nikodemas Pakalka
32. Zenonas Patiejūnas
33. Edmundas Paulionis
34. Mykolas Petravičius
35. Alfonsas Petronis
36. Juozas Puidokas
37. Stanislovas Puidokas
38. Kazimieras Pukėnas
39. Vytautas Pūkas
40. Bronius Sakavičius
41. Justinas Saulius
42. Leonas Savickas
43. Marijonas Savickas
44. Antanas Simonaitis
45. Martynas Stonys
46. Jordanas slėnys
47. Alfonsas Tamulaitis
48. Česlovas Taraškevičius
49. Petras Tarvydas
50. Adolfas Trusevič
51. Juozas Tunaitis
52. Steponas Tunaitis
53. Albertas Ulickas
54. Jonas Vaitonis
55. Domas Valančiauskas
56. Kazimieras Valeikis
57. Stanislovas Valiukėnas
58. Donatas Valiukonis
59. Kazimieras Vasiliauskas
60. Vaclovas Verikas
61. Antonis Zaman
62. Kazimieras Žemėnas
63. Leonidas Nestiukas
64. Anton Filipčik
65. Mykolas Žemaitis
66. Petras Purlys
67. Kazys Meilus
68. Jonas Boruta
69. Kazimieras Žilys (Kaišiadorių vysk.).
Atsisakė pasirašyti:
1. Henrikas Blaževič 8. Juozas Poškus
2. Ričardas Černiauskas9. Vytautas Rūkas
3. Vytautas Jeskelevičius 10. Juozas Urbonas
4. Jonas Kardelis 11- Kazimieras Vaičionis
5. Napaleonas Norkūnas 12. Vladislavas Velymanski
6. Juozas Norkūnas 13. Edmundas Kulvietis
7. Ignas Paberžis 14. Jonas Grigaitis
Į likusius buvo nesikreipta.
