10 puslapio originale nerasta
Čia turėjo būti rašinio
"Kokių ganytojų reikia Lietuvai"
pabaiga ir pradžia rašinio
"Iš Lietuvos jaunimo sąjūdžių istorijos"
pradžia
metų po grįžimo, vėl buvo įkalintas. Kiek geriau pasisekė prof. Matulaičiui. Grįžęs iš tremties, jis buvo priimtas dirbti LTSR MA Istorijos institute. Tačiau Žiugžda jį nuolat terorizavo už jo principingumą ir neužilgo išstūmė į pensiją.
Stalinui mirus paaiškėjo, kad daugelis Lietuvos istorikų išsaugojo meilę savo tautos praeičiai. J. Žiugždos pastangos juos perauklėti, daugeliui sutrumpino gyvenimą: 1954 m. mirė J. Jonynas, 1955 — P. Pakarklis, 1949 m. samdyto žmogžudžio buvo suluošintas J. Baldžius, o 1951 m. jį išvarė į pensiją. Iš produktyvesnių senosios kartos istorikų liko tik B. Dundulis ir J. Jurginis.
Būsimieji talentingi lietuvių istorijos ir kalbos bei liaudies kūrybos tyrinėtojai: R. Batūra, A. Baltrušaitis, J. Kardelytė, V. Merkys, V. Milius, J. Kazlauskas, A. Tyla, R. Vėbra, N. Vėlius ir daugelis kitų buvo susitelkę kraštotyrininkų eilėse. Kadangi jie daug dėmesio skyrė Baltarusijos TSR priskirtiems lietuviškiems kaimams tyrinėti, šeštojo dešimtmečio pabaigoje ši veikla buvo prislopinta administracinėmis priemonėmis.
Ryškus kraštotyrinio judėjimo slopinimo pavyzdys yra anoniminis straipsnis 1961 m. balandžio 15 d. "Tiesoje", kuriame Politinės ir mokslinės literatūros leidykla, išleidusi kelis kraštotyrinius - turistinius leidinėlius, apkaltinama nepakankamu budrumu, nes, esą, į redakcijas patenka atsitiktiniai žmonės, ir štai — rezultatas: pasirodė apolitiški, idealizuojantys feodalinę praeitį, neatspindintys socializmo laimėjimų leidiniai. Knygutės "Žemaitijos keliais" autorius A. Ramanauskas straipsnyje iškoneveikiamas, nes "tiesiog susižavėjęs dievukų, bažnyčių, altorių aprašymu, nurodymu jų amžiaus ir architektūros", tik vienu kitu sakiniu pamini kolūkius, įmones, kultūros namus bei mokyklas. Toliau "Tiesa" piktinasi, kad "Birštono ir jo apylinkių" autorius L. Žilevičius per daug žavisi gamtovaizdžiais, o apeinama nūdiena, žmonės, "neparodoma, kas konkrečiai dabar gydosi Birštone"... R. Salūgos knygutės apie Punią ir Kernavę — tai pasaldinti pasakojimai apie feodalus, kur savo teiginiams paremti autorius pateikia kiek nori viduramžių metraštininkų citatų, bet visiškai nutylimi socializmo laimėjimai — piktinasi "Tiesa". J. Matutis savo knygutėje "Nemuno vingiais", esą, per daug vietos skiriąs upės krantams, o pamiršta, kas dedasi ant tų krantų.
Šis straipsnis minėtiems autoriams labai apsunkino arba visai užkirto kelią į spaudą. O vėlesnių kraštotyrinių - turistinių leidinėlių autoriai, uoliai vykdydami "vertingus" nurodymus, tik kelias eilutes beskiria Lietuvos miestų bei apylinkių istorijai, o visą savo gražbylystę atiduoda revoliucinei praeičiai (t.y. 1918-19 ir 1940 metų įvykiams), šviesiai dabarčiai ir dar šviesesniam rytojui.
Tolesnis kraštotyrinio judėjimo vystymasis — tai nenutrūkstamas bangavimas, kur partijos politika, siekianti savo nutautinimo tikslų, kartais leidžia svyravimų kreivei pakilti aukštyn, kitaip tariant, judėjimas kuriam laikui išsprūsta iš partinės kontrolės nagų.
Toks kraštotyrinio judėjimo pakilimas pastebimas nuo 60-ųjų metų vidurio iki 70-ųjų metų pradžios. Kas apsprendė sąlygas naujam kraštotyrininkų sąjūdžiui?
N. Chruščiovas, nuvainikavęs Staliną, nepramatė visų tų pasekmių. Vos pašalinus iš valdžios Chruščiovą 1964 m. spalio mėn., partija skubėjo reabilituoti Staliną. TSKP XXIII suvažiavime tuometinis VLKJS CK sekretorius S. Pavlovas priminė: "TSKP CK spalio plenumas dar kartą akivaizdžiai ir įtikinamai parodė, kad partija niekad nepasuka iš savo generalinio kelio, ji visada ėjo ir eis pirmyn Lenino numatytu kursu". Tai reiškė atvirą kursą į Stalino reabilitaciją. Tačiau visą intelektualinę veiklą stingdanti baimės ir netikrumo epocha jau buvo praėjusi, ir jaunimas vis drąsiau ir atviriau ėmė domėtis tuo, kas jau seniai rūpėjo: savo krašto istorija, liaudies kūryba, tradicijomis ir kitais tautiškais dalykais.
1966 m. pradžioje įvykęs VLKJS CK VIII plenumas, skirtas jaunimo auklėjimui, kėlė pavojaus signalą: "Buržuazinė propaganda stengiasi (...) pasėti jaunimo eilėse abejones ir netikėjimą komunizmo idealų triumfu". Po kelių dienų vykusiame Lietuvos komjaunuolių suvažiavime pirmas sekretorius Česnavičius buvo dar atviresnis: "Asmenybės kultas, pasireiškęs subjektyvizmas ir voliunterizmas, kai kurie sunkumai tarptautiniame judėjime, turi įtakos jaunimo nuotaikoms, jo auklėjimui (...). Atskirų jaunuolių tarpe kartais dar pasireiškia apolitiškumas, visuomeninis pasyvumas, trūksta klasinio - revoliucinio sąmoningumo". Partija sprendė aktualią problemą — kaip išjudinti gan apolitišką jaunimą? Minėtas plenumas paruošė eilę receptų. Nepagydomą ligą buvo nuspręsta gydyti turizmu "kovų šlovės vietomis", kraštotyrinio darbo, karinio auklėjimo stiprinimu: "kiekvienos komjaunimo organizacijos pareiga — nuolat rūpintis revoliucijos, karo dalyvių, socializmo statytojų atminimo įamžinimu savo kaimuose, gyvenvietėse, rajonų centruose ir miestuose. Būtina nuolat rūpintis didvyrių kapais (.-..), prižiūrėti, tvarkyti, statyti paminklus, obeliskus, memorialines lentas, steigti kovų ir darbo šlovės muziejus". Plenumas rekomendavo skatinti jaunimą dalyvauti saugant istorinius paminklus, studijuojant pažangią liaudies kūrybą ir amatus.
Šešiasdešimtųjų - septyniasdešimtųjų metų kraštotyriniame judėjime susiliejo kelios srovės: turistai, žygeiviai, "Romuvos" klubas, kraštotyrinių ekspedicijų grupės, kraštotyros būreliai įvairiose įstaigose, lietuvių liaudies dainų mėgėjų būreliai. Čia jaunimas pažino krašto istoriją kitaip negu mokyklose tautinį jausmą praradusių mokytojų brukamuose klastojimuose, kurie palikdavo sąmonėje daug klaustukų, ugdė tautinę savimonę giliau susipažindami su senomis tradicijomis, papročiais, liaudies kūryba ir menu.
VVU turistų klubas įsisteigė 1958 m. Nuo 1966 m. jo veikla itin suaktyvėjo. Respublikinės Turizmo tarybos duomenimis Lietuvoje turistiniuose žygiuose iki 1965 m. dalyvaudavo apie 20 tūkst. žmonių, o 1967 m. dalyvavo jau 200 tūkst.
1969 m. Vilniuje prie Turistų klubo įsikūrė Žygeivių sekcija, kurios pagrindinis šūkis buvo: nė vieno žygio be konkretaus tikslo, be naudos gamtai, žmogui, tėvynei. Žygiai vykdavo savaitgaliais ir švenčių laisvomis dienomis. Nuostatuose buvo šie sekcijos uždaviniai ir darbo formos: 1) prisidėti prie gamtos apsaugos darbo, 2) informuoti apie pastebėtus vandenų apsaugos taisyklių pažeidimus, pranešti apie sutiktus ryškius žemės paviršiaus erozijos reiškinius, 3) tvarkyti istorinius, archeologinius ir kt. paminklus bei jų aplinką, talkininkauti Kultūros ministerijos paminklų apsaugos tarybai, 4) ruošti naujus teminius poilsio dienų maršrutus ir juos propaguoti spaudoje, 5) rengti teminius žygius įvairių reikšmingų metinių bei švenčių progomis, 6) ugdyti žygeivių meno saviveiklą, žygių metu rengti susitikimus su vietiniais gyventojais, 7) reguliariai prieš žygius kviesti žymius mokslininkus, gamtos ir paminklų apsaugos darbuotojus, žinomus keliautojus, 8) aktyviausiems nariams stengtis įsigyti visuomeninio gamtos bei kultūros paminklų apsaugos inspektorių pažymėjimus.
Apie Žygeivių sekcijos įsikūrimą Vilniaus turistų klube rašė "Vakarinės naujienos" (1969.XI.25, Nr. 275).
Žygeivių sekcijos susirinkimuose paskaitas skaitė garsus keliautojas Antanas Poška ("Arija — baltų protėvynė"), biologijos daktarė E. Šimkūnaitė ("Žiemos vaidynių tradicijos", "Tauragnai"), filologijos m.k. S. Karaliūnas ("Baltų protėvynė"), geografijos daktaras Č. Kudaba ("Lietuvos nacionalinis parkas"), etnografas V. Milius ("Lietuvių valgiai"), istorikai M. Jučas ("Lietuvos miestai metraščių duomenimis"), R. Jasas ("Kostiuškos sukilimas"), F. Sliesoriūnas ("1831 metų sukilimas Lietuvoje"), A. Laurinaitis ("Seniausi Lietuvos architektūros paminklai"), archeologai: V. Daugudis ("Lietuvos piliakalniai"), K. Sideravi-čius ("Alkakalniai Lietuvoje"), V. Urbonavičius ("Kas naujo rasta Tolminkiemyje?"), R. Rimantienė ("Seniausi Lietuvos gyventojai"), menotyrininkas V. Brėma ("Rasų kapinės — Vilniaus nekropolis"), estų folkloristas Igor Tonurist ("Pabaltiečių kanklės, kantelės, koklės, kannel."), architektai: K. Čerbulėnas, A. Tauras, gamtosaugos specialistai: Siniūnas, Bergas, Bluzma, bibliotekininkas L. Vladimirovas ir. daug kitų specialistų.
Nors neilgai gyvavo Žygeivių sekcija, bet nuveikė nemaža: buvo aprašyta Šušvės upės hidrografija, vandenų apsaugos inspekcijos prašymu išvalyta Žeimenos upės baseino ežerai, sutvarkytos stovyklavietės Almėjo ir Pakaso ežerų pakrantėse, Paparčiuose (Kaišiadorių r.) sutvarkyta senovinio aukuro aplinka, pasodinta ąžuolų alėja, sutvarkytos daugelio piliakalnių apsauginės zonos — Bačėnų (Šalčininkų raj.), Bakutiškio (Švenčionių raj.) ir kt. Nuo Buivydžių piliakalnio (Vilniaus raj.) pasukta upelio vaga ardžiusi piliakalnio šlaitą. Prie Pakapės (Šiaulių raj.) žygeiviai rado dubenuotą akmenį, Dubysos pakrantėse — dar nežinomus senus kapinynus. Daug buvo vaikščiota po Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritį, fotografuoti senieji prūsų piliakalniai, pilys.
Žygių ir talkų metu buvo aplankyta daug žymių Lietuvos kultūros veikėjų gimtinių, tvarkomi 1863 m. sukilėlių kapai, liaudies architektūros paminklai. Dažnai buvo keliaujama po lietuviškus kaimus Baltarusijoje, bendraujama su lietuviais, nuvežama jiems lietuviškos knygos ir periodinė spauda, rengiami koncertai. Pavyzdžiui, į Rimdžiūnų kaimo bibliotekėlę Gervėčių apylinkėje buvo nuvežta apie 400 knygų, kurios vėliau vietinės valdžios parėdymu buvo sunaikintos.
1969 m. žygeiviai kartu su "Sparnų" redakcija ir Lietuvos Aviacijos sporto federacija surengė masinį S. Dariaus ir S. Girėno 35-jų žuvimo metinių minėjimą lakūnų gimtinėse, kuriame dalyvavo daugiau kaip 800 žmonių iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Kybartų ir kitų Lietuvos vietų. Dariaus gimtinėje Sudrėnuose buvo supiltas pilkapis, kuriame Lietuvos lakūnas -veteranas Zauka užkasė "Lituanikos" lėktuvo nuolaužą. Šalia piliakalnio buvo pastatytas paminklinis akmuo su įrašu ir koplytstulpis. Iš vietinės valdžios (Gargždų raj.) nepasisekė gauti leidimo ir pagalbos šiems darbams, betgi iš kolūkio buvo gautas buldozeris ir vietiniai žmonės noriai padėjo. Girėno tėviškėje Vytogalos kaime statyti paminklinį akmenį leidimą žygeiviai buvo gavę iš Šilalės raj. administracijos iš anksto, kartu su pažadu "paruošti vietą". Atvykus į Vytogalą, paaiškėjo, kad vieta buvo "paruošta" tolokai nuo Girėno sodybvietės, nupiovus kaip "nevertingą meniniu požiūriu" ornamentuotą kryžių, pastatytą pagal dail. A. Varno projektą Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui pažymėti. Tokiu būdu, kryžiaus nupiovimo kaltė buvo primesta žygeiviams, o pasipiktinę vietiniai gyventojai nedalyvavo minėjime.
1970 m. Žygeivių sekcijos susikūrė ir kituose Lietuvos miestuose: Kauno Politechnikos Institute — "Eikliosios kojos", "Žilvinas", "Perkūnas", Vilniaus Universitete — "Gabija", o taip pat Kybartuose, Kapsuke, Šiauliuose ir kitur. Apie žygeivius ir jų veiklą tuo metu dažnai parašydavo spaudoje labai teigiamai ją įvertinant: "Vakarinės naujienos" 1970.IX.23., "Nemunas" 1970 m., "Tiesa" 1970.V.6., "Kauno tiesa" 1970.IV.16., "Jaunimo gretos", "Mūsų gamta" 1970 m.
Tačiau 1971 m. Žygeivių sekcija buvo uždaryta, žygeiviams nebeleido rinktis Turistų klube, o partinė valdžia žygeivių veiklą įvertino kaip "nenaudingą ir nereikalingą niekam".
1969 m. sausio 31 d. įsisteigė Vilniaus kraštotyrininkų klubas "Ramuva" prie Lietuvos kraštotyros ir Paminklų apsaugos draugijos, subūręs studentus, mokytojus, inžinierius, gydytojus, dailininkus ir kt. įvairių profesijų žmones. Lietuvos Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos leidinyje "Kraštotyra" apie steigiamąjį "Ramuvos" vakarą rašė: "Taip įsikūnijo mintis kasdieniniame gyvenime panaudoti tuos turtus, kuriuos per ilgus šimtmečius sukaupė mūsų liaudis kaip atramą pernelyg veržliam civilizacijos srautui. (...) Savo tikslų ramuviečiai pasiryžo siekti klausydamiesi senų žmonių dainuojamų dainų bei pasakų, dainuodami bei sekdami patys, švęsdami senas liaudies šventes, minėdami kultūros istorijos sukaktis, keliaudami po gimtinę, lankydami paminklus, ieškodami dar užsilikusių papročių, senojo ikikrikščioniškojo tikėjimo nuotrupų...". Išrinkta Ramuvos taryba. Jos pirmininkas — Mokslinės - metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos darbuotojas Alfonsas Andriuškevičius, nariai — LTSR Ateizmo muziejaus vyr. mokslinis bendradarbis Jonas Trinkūnas, VVU aspirantas Stasys Venskevičius, VVU mokslinis sekretorius Vacys Bagdonavičius, Centrinės vaikų ekskursinės turistinės stoties kraštotyros kabineto vedėja Marija Trasauskienė, VVU studentė Vidmantė Jasiukaitytė, poetas Marcelijus Martinaitis.
"Liaudies meną, papročius, tautosaką mes laikome ne užgęsusiomis vertybėmis, o mūsų kasdienai reikalingų dvasinių vertybių šaltiniu" — skelbė ramuviečiai ir tai atsispindėjo jų veikloje. Jie rengė vakarones, kurių metu susipažindavo su senosiomis lietuvių tradicijomis, papročiais, dainomis, šokiais. Ypač daug jaunimo pritraukdavo prisilaikant senų tradicijų švenčiamos Užgavėnės, Pavasario, Rasos, Saulės Grąžos šventės, Vėlinės. Būrys dainos mėgėjų mokėsi liaudies dainų, dažniausiai užrašytų kaimuose pačių ramuviečių. Buvo rengiami vieši vakarai įžymių mūsų kultūros veikėjų sukaktims pažymėti, koncertai Vilniaus visuomenei, kuriuose dalyvaudavo etnografiniai ansambliai ar pavieniai liaudies dainininkai, pasakoriai, muzikantai iš įvairių Lietuvos vietų.
Ramuviečiai ir patys važinėjo po Lietuvos kaimus, koncertavo mokyklose, skaitė paskaitas apie liaudies meną, tautosaką, papročius, tvarkė, globojo ir skatino globoti istorijos ir meno paminklus.
Ideologinė valdžia iš pradžių toleravo šią veiklą, tikėdamasi, kad daugelis "Ramuvos" klubo renginių, ypač šventės, turinčios ikikrikščioniškų tradicijų liekanų, pakirs katalikiškąsias tradicijas jaunimo tarpe. Apie klubo renginius buvo skelbiama spaudoje. Buvo net "Ramuvos" laikraštėlio išleisti keturi numeriai, aišku, didelių pastangų dėka.
Tačiau netrukus griežta kontrolė pavirto aršiu klubo veiklos stabdymu. 1970 m. Širvintų raj. valdžia nedavė leidimo rengti Rasos šventę Kernavėje (nors ji įvyko ir dabar kasmet vyksta, nepaisant KGB trukdymų), vėliau uždraudė įvairioms įstaigoms ir organizacijoms nuomoti patalpas "Ramuvos" klubo renginiams: susirinkimams, repeticijoms, vakaronėms. O 1971 m. pavasarį tuometinė klubo pirmininkė Birutė Burauskaitė buvo iškviesta į Vilniaus m. Partijos komitetą, kur jai buvo pareikšta, kad tokios darbo krypties klubas neturi teisės egzistuoti, nes jame dainuojamos tik lietuvių liaudies dainos. Klubui buvo primestos žygeivių "nuodėmės" — bendravimas su Baltarusijos lietuviais bei rinkimas "netinkamos" (apie pokario metų įvykius) tautosakos.
Taip "Ramuvos" klubas buvo likviduotas Partijos komiteto spec. nutarimu, kuris niekur nebuvo paskelbtas.
Skaičiavimo mašinų SKB kraštotyrininkų klubas "Alkas", įsisteigęs 1967 m., išvarė plačią kultūrinio - kraštotyrinio darbo vagą. Domėdamiesi krašto kultūros istorija, jie rengė išvykas, ekskursijas, vakarones, leido sienlaikraštį, globojo ir tvarkė kultūros ir gamtos paminklus, rinko apie juos medžiagą. Šis klubas egzistuoja ir dabar, tačiau jo veikla labai apribota, be to vilko dalį savo veikloje turi atiduoti propagandiniams renginiams.
1973 m. Kaune buvo suimti: Š. Žukauskas, A. Sakalauskas, T. Rudaitis, V. Povilionis už pogrindinio leidinio "Naujas varpas" ruošimą ir už užsienio radijo laidų klausymą. Du iš suimtųjų buvo kraštotyrininkai. Ta proga KGB Vilniuje ir Kaune tardė daugiau kaip 100 kraštotyrininkų, baugino juos suimtųjų pavyzdžiu nurodydami, kad kraštotyrinė veikla veda į "valstybinius nusikaltimus", "žlugdo internacionalizmo dvasią", daugeliui siūlė bendradarbiauti su KGB. Pasitaikė ir atvirų susidorojimų: "Ramuvos" klubo įsteigimo iniciatorius J. Trinkūnas neteko darbo, kelis studentus išmetė iš KPI ir KMI. Ypatingai uolūs vilniečių kraštotyrininkų tardyme pasirodė KGB kapitonai Radzevičius ir Rimkus. Spaudoje plačiai išreklamuotas kauniečių teismo procesas su sufabrikuotais kaltinimais bažnyčių plėšimu ir vagystėmis turėjo tikslą sukompromituoti kraštotyrininkų judėjimą.
Griežtai buvo pradėta riboti ir oficialiosios Lietuvos kraštotyros draugijos veiklą Aptardamas 1961-67 m. kraštotyros kompleksinių ekspedicijų metu surinktą ir paskelbtą medžiagą, S. Šimkus knygoje "Internacionalinis ir patriotinis auklėjimas" (Vilnius, 1973) rašo, kad "kai kuriuose straipsniuose visuomeniniai įvykiai ir reiškiniai pateikiami vienpusiškai, be gilesnio klasinio vertinimo" ir piktinasi, kad "nepakankamai kaupiama medžiaga, rodanti komunizmo statybos didingumą", įsako "Žiūrėti, kad nebūtų idealizuojamas senasis kaimas".
Nuo 1970 m. kasmetinėse kompleksinėse kraštotyros ekspedicijose surinkta medžiaga nebeskelbiama (ankstesnių ekspedicijų medžiaga atspausdinta atskirais leidiniais), nes neįtinka cenzūrai, kuriai vis per maža vietos skiriama revoliucinės praeities, Antrojo pasaulinio karo partizanų veiklos bei socializmo laimėjimų registravimui. 1972 m. kompleksinė ekspedicija buvo numatyta Pelesos apylinkėse (BTSR), tačiau paskutinę valandą buvo uždrausta ten važiuoti ir ekspedicija įvyko Lietuvoje, Dubičių apylinkėse. Nuo 1973 m. ekspedicijų pagrindinis dėmesys yra skiriamas revoliucinei praeičiai ir dabarčiai. Be to, norintieji dalyvauti talkininkais, turi iš anksto užsirašyti, kad galima būtų patikrinti jų "lojalumą". O nuo 1976 m. kraštotyros ekspedicijos vyksta tik siauruose specialistų rėmuose.
Čia verta paminėti ir leidinį "Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas", kurio pasirodymo nekantriai laukė visi, kuriems rūpi mūsų tautos kultūra. "Sąrašas" išėjo 1973 m. tik 3000 egz. tiražu Ir... tik tarnybiniam naudojimui!
Oficialus Žygeivių sekcijos ir "Ramuvos" klubo uždarymas nesustabdė turistinio - kraštotyrinio judėjimo. Pradėti darbai ir kelionės buvo tęsiamos, saugumiečiams vis smarkiau trukdant. Buvo rengiami žygiai, talkos, sąskrydžiai, šventės, lankomi kultūros paminklai, memorialinės vietos.-
1971-72 m. surengti keli bendri žygiai su latviais: į Šventąją susipažinti su paskutinių archeologinių kasinėjimų duomenimis (daugelis buvusių žygeivių ir. ramuviečių dirbo archeologinėse ekspedicijose), į Bauskę, į Griežę — istorines Lietuvai ir Latvijai vietoves. 1971 m. kartu su Maskvoje studijuojančiais lietuviais — prie Smolensko, ten esančių 3 baltiškų piliakalnių aplankymas. Daug kartų buvo keliauta po Mažąją Lietuvą, nuvežant ten gyvenantiems lietuviams lietuviškų knygų, kalendorių ir t.t.
Ir toliau vyko Rasos, Saulės Grąžos (ilgiausios nakties) šventės, minimos vėlinės, tik dabar jose visada stebėtojais dalyvaudavo ir KGB atstovai, o aktyvesnius švenčių dalyvius po to kviesdavo į saugumą.
Taip pat nebuvo užmiršti ir Baltarusijos lietuviai. Pas juos važiuodavo koncertuoti, buvo vežama lietuviška spauda. Nors ten vietiniai lietuviai dažnai patiria valdžios nemalonę už savo lietuviškumą (pvz., Pelesoje gyvenančiai Marijai Kruopienei kolūkio pirmininkas "atsilygindamas" suvertė iš laukų surinktus akmenis į jos daržą), žmones atvykusius iš Lietuvos visada nuoširdžiai priima. Tačiau būriais keliaujantys ir pavieniai asmenys taip BTSR, taip ir Lietuvoje yra sekami ir registruojami vietinės milicijos ir administracijos pareigūnų, kurie sudaro keliaujančių sąrašus, stebi, kas fotografuojama (1974 m. Smilginių kaime Rodūnės raj. BTSR, apylinkės pirmininkas iš turistų atėmė foto aparatą ir apšvietė filmą, nors tuo metu buvo fotografuojama paprasčiausia sodvba).
Ypač suaktyvėjo KGB, kai 1975 m. Panevėžio "Ekrano" gamyklos žygeivių iniciatyva prasidėjo žygių ciklas "Daukanto taku", nors visas renginys iki smulkmenų buvo suderintas su gamyklos komjaunimo ir turizmo organizacijomis. Šio žygių ciklo tikslas buvo supažindinti keliaujančius su Simario Daukanto gyvenimu ir veikla, aplankant su juo susijusias vietoves, pakeliui esančius kultūros paminklus, memorialines vietas, įdomius žmones, rengiant vakarones mokyklose. Saugumui ypač užkliuvo renginio masiškumas ir populiarumas, ir tai, kad buvo lankomi tokie religiniai centrai, kaip Šiluva, Žemaičių Kalvarija (Varduva), bendraujama su kunigais, lankomos bažnyčios. Ne kartą pėsčiuosius persekiojo "fotografai" lengvose mašinose. Šiame žygių cikle dalyvavo iš viso virš 300 žmonių iš įvairių Lietuvos vietų. "Daukanto tako" iniciatoriai ne kartą buvo kviečiami į KGB ir persekiojami bei gąsdinami.
1976 m. žygiai buvo skiriami liaudies dainai ir susitikimams su įvairiais folkloriniais kolektyvais. Pirmasis žygis buvo skirtas L. Rėzai — pirmajam lietuvių liaudies dainų skelbėjui; sekantieji — P. Vaičaičiui, knygnešiams ir jų vadinamam tėvui Jurgiui Bieliniui, kartu aplankant 1863 m. sukilimo vietas, Jonui Basanavičiui. Šiais žygiais KGB domėjosi, bet dar netrukdė. Vėliau saugumiečiai pradėjo veikti ryžtingiau. Jie telefonu perspėdavo etnografinių ansamblių vadovus, kad nekoncertuotų ir net nesusitikinėtų su kraštotyrininkais, o kultūros namų ir mokyklų vadovus — kad nesuteiktų nakvynės. Taip buvo sužlugdytas susitikimas su Marcinkonių ir Žiūrų etnografiniais ansambliais bei šio ciklo baigiamasis žygis Burbiškyje (Anykščių raj.).
1972 m. Vilniuje Respublikinių profsąjungų rūmuose pradėjo veikti liaudies dainos klubas, kurio nariai kassavaitinėse repeticijose mokosi lietuvių liaudies dainų, kviečia senų dainų atlikėjus iš įvairių Lietuvos vietų, rengia vakarones - koncertas, patys važiuoja koncertuoti. Pastaraisiais metais Profsąjungų rūmų administracija vis sunkiau "beatranda" klubui patalpas. Spaudoje staiga pasirodo klaidinantys skelbimai apie klubo vakarones, o, susirinkus žmonėms, staiga paaiškėja... kad klubas tokios vakaronės visai nerengia. O kai klubas tikrai ruošia kokią nors vakaronę, paskutinę dieną renginys sužlugdomas: arba paaiškėja, kad tam reikalui nėra laisvos patalpos, arba neleidžiama kviestiems dainininkams išvykti iš rajono. (Taip atsitiko su Dau-milų-Šutų, Marcinkonių, Anykščių dainininkais). Kartais paskutiniu momentu paaiškėja, kad pažymų ir leidimų pluoštas nepakankamai storas. Juk visa eilė "atsakingų" asmenų turi aprobuoti kiekvieną viešai atliekamos liaudies dainos frazę ar šokio judesį. Tuo tarpu S. Šimkus jau minėtoje knygoje skelbia (148 psl.), kad "kaimo (Lietuvos kaimo - aut. past.) gyventojai ypač mėgsta rusų liaudies ir rusų tarybinių kompozitorių dainas"...
Užslopinus "Romuvos" ir Žygeivių sekcijos veiklą, suvaržius visą kraštotyrinį judėjimą, valdžios pareigūnai viešuose susirinkimuose ideologiniais klausimais dažnai nušviesdavo "Vis dar pasitaikančių pogrindinių organizacijų kenksmingą veiklą", paminėdami šių klubų- vadovų pavardes. O 1977 m. vykusiame mokytojų pasitarime A. Rimkus viešai išvadino kraštotyrininkus "chunveibinais". Apskritai, ideologinių pareigūnų ir KGB žargone kraštotyrininkas tapo antitarybininko sinonimu. 0 iš kitos pusės, kraštotyrininkais pasivadinę Ateizmo muziejaus darbuotojai važinėja po Lietuvos kaimus viliodami iš žmonių maldaknyges, religinio turinio literatūrą, paveikslus, apvaginėja koplyčias.
Kodėl KGB ir jų pakalikai bijo šio jaunimo sąjūdžio, kuris neturi jokių politinių tikslų? Kodėl tokios kelionės ir renginiai traktuojami kaip antitarybiškumas?
Visų pirma, valdžia išsigando šios veiklos greit augančio populiarumo tiek mieste, tiek kaime jaunimo tarpe. Tautiškai nusiteikusios visuomenės dalies susibūrimas, spontaniškai kyląs entuziazmas, veiklumas KGB atrodo nacionalizmo šmėkla. Lietuvos jaunimui kraštotyrinis judėjimas buvo tautinio sąmonėjimo mokykla, tautinės savimonės ugdymas. Istorijos, liaudies meno bei tradicijų, liaudies dvasinės kultūros apskritai gilesnis suvokimas padeda pasijusti istorinės tautinės bendrijos nariu, kurį jau daug sunkiau yra nutautinti, paversti bespalve tarybinės liaudies molekule.
Itin pavojingas KGB pasirodė keliaujančiųjų bendravimas su kunigais bei bažnyčių lankymas žygių metu. Oficialūs mokyklų kraštotyros būrelių nariai Lietuvos miesteliuose bei kaimuose ir, apskritai, jaunimas vengia bendrauti su kunigais, nors daugelis jų yra surinkę daug vertingos etnografinės bei istorinės medžiagos, o bažnyčiose yra daug vertingų meno paminklų. Jau neliečiant kitų dvasinių dalykų, tai, kad keliaujantieji kraštotyrininkai laisvai bendrauja su kunigais, gali padėti vietiniam jaunimui nusikratyti baimės būti apšauktam "davatka", sukėlė KGB rūstybę. Maža to, KGB net ir ne Lietuvoje gyvenančių lietuvių bendravime su tautiečiais iš Lietuvos įžiūri pavojų "valstybę lipdančiai" betautiškumo doktrinai.
Visokeriopai gniuždydama lietuviškus sąjūdžius, kurie išsprūsta iš partinių organų kontrolės, partinė oligarchija mėgsta rengti pompastiškas dainų ir šokių šventes su privalomais šlovinančiais himnais ir įkyria retorika, primenančia Hitlerio Vokietiją. Tos šventės plačiai propaguojamos, būtinai kviečiami svečiai iš užsienio — žiūrėkite, kaip mes puoselėjame nacionalinę kultūrą! Tačiau KGB veikla, nukreipta prieš kraštotyrines organizacijas ir pavienius kraštotyrininkus liudija tikrąjį požiūrį į nacionalinę kultūrą — tarybinės valstybės aparatui ji reikalinga tik kaip propagandinis kevalas, uždengiantis tikrąjį vyksmą, kaip rezervatinis blizgutis. Tačiau aparatininkai ir kitų organų pareigūnai neatstovauja lietuvių tautai, o jų melagingas "susirūpinimas" lietuviška kultūra žada jai prapultį vadinamam internacionalizmo, o iš tikrųjų betautiškumo katile. Tą gerai supranta Lietuvos kraštotyrininkai.
V. Karalius
