Kai 1941 m. Raudonoji armija užėmė Lietuvą, ir Tarybų Sąjunga likvidavo jos nepriklausomybę, šešios Lietuvos vyskupijos turėjo 10 vyskupų: Vilniaus arkivyskupija — 2, Kauno arkivyskupija — 2, Vilkaviškio vyskupija — 2, Telšių vyskupija — 2, Panevėžio vyskupija — 1 ir Kaišiadorių vyskupija — 1. Po 1944 m. hitlerinės kariuomenės sutriuškinimo, sugrįžus Raudonajai armijai į Lietuvą, keturi vyskupai buvo priversti palikti savo kraštą ir išvykti svetur, keturi buvo suimti ir nuteisti kalėti, vienas mirė, ir liko Lietuvoje einantis savo pareigas tik Panevėžio vyskupas K. Paltarokas. 1955 m. vyskupui K. Paltarokui pavyko gauti tarybinės valdžios leidimą kreiptis į Apaštalų Sostą su prašymu, kad būtų Lietuvos Bažnyčiai paskirti nauji vyskupai. Iš pristatytų kandidatų popiežius Pijus XII paskyrė du vyskupus: kun. P. Maželį ir kun. J. Steponavičių, kuriuos 1955 m. rugsėjo 11 d. vysk. K. Paltarokas pakonsekravo Panevėžio katedroje.

Netrukus grįžo iš Sibiro du vyskupai: vysk. T. Matulionis ir vysk. P. Ramanauskas. Kiti du ištremti vyskupai: vysk. M. Reinys ir vysk. V. Borisevičius nesugrįžo į Lietuvą. Vysk. M. Reinys mirė Vladimiro kalėjime, o vysk. V. Borisevičius buvo sušaudytas. Grįžusiems iš kalėjimo vyskupiškų pareigų eiti civilinė valdžia neleido. Jie apsigyveno savo vyskupijose altaristų teisėmis: vienas Birštone, kitas — Švėkšnoje.

Vysk. T. Matulioniui pasirūpinus, šv. Tėvas paskyrė jam pagalbininku kun. V. Sladkevičių, kurį vysk. T. Matulionis 1957 m. gruodžio 25 d. pakonsekravo vyskupu. Kai vysk. T. Matulionis, atleidus Kapitulinį vikarą, ėmė pats valdyti Kaišiadorių vyskupiją, civilinė valdžia ištrėmė iš Kaišiadorių vyskupijos abu vyskupus: vysk. T. Matulionį į Šeduvą, o vysk. V. Sladkevičių į Nemunėlio Radviliškį.

1958 m., mirus vysk. K. Paltarokui, Lietuvoje liko tik du pareigas einantys vyskupai: Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos Apaštališkasis administratorius vysk. J. Steponavičius ir Telšių vyskupijos Apaštališkasis administratorius vysk. P. Maželis, vėliau šv. Tėvo paskirtas Telšių vyskupu ordinaru.


1961 m. tarybinė vyriausybė ištrėmė vysk. J. Steponavičių iš Vilniaus arkivyskupijos į Žagarę. Lietuvoje vėl liko tik vienas vyskupas P. Maželis, einantis vyskupiškas pareigas. Sunkia Katalikų Bažnyčios būkle Tarybų Lietuvoje susirūpino Apaštalų Sostas. Vatikano Sekretoriato sekretorius kardinolas A. ,G. Cicognani šv. Tėvo pavedimu parašė vysk. P. Maželiui net du raštus, kuriuose išreiškė šv. Tėvo troškimą, kad kiekviena Lietuvos vyskupija turėtų savo vyskupą ir kad vėl galėtų dirbti vysk. J. Steponavičius ir vysk. V. Sladkevičius. Be to, prašė, kad vysk. P. Maželis parinktų vyskupijoms kandidatus į vyskupus, kurie būtų tinkami, bažnytinės dvasios vyrai, kad painformuotų pasaulinę valdžią apie parinktus kandidatus ir rezultatus praneštų šv. Tėvui.

Kai vysk. P. Maželis pranešė tuometiniam Religinių kultų tarybos įgaliotiniui Rugieniui apie šv. Tėvo pageidavimą, įgaliotinis vyskupui atsakė, jog tarybinė vyriausybė nesuinteresuota, kad kiekviena Lietuvos vyskupija turėtų vyskupą, kad vyriausybės nuomone užtektų Lietuvai vieno, o daugiausiai dviejų vyskupų: Vilniuje ir Kaune. Kai vysk. P. Maželis, tęsdamas pokalbį, užsiminė apie Vengriją, kur tuo metu popiežius buvo paskyręs vyskupijoms naujus vyskupus, ir paklausė įgaliotinį, ar panašaus patvarkymo šv. Tėvas negalėtų padaryti ir Lietuvoje? Įgaliotinis atšovė, kad bažnytinės politikos srityje demokratinės respublikos nėra Tarybų Sąjungai pavyzdys, kad Tarybų Sąjunga, tvarkydama religijų ir bažnyčių reikalus, yra padariusi daugiau negu demokratinės respublikos, kurios turėtų tų dalykų pasimokyti iš Tarybų Sąjungos. Įgaliotinis pakartojo tuometinių saugumiečių mintį, kurią jie dažnai sakydavo kunigams: "Kuriam galui Lietuvai reikalinga tiek vyskupijų, užtektų vienos ar dviejų; taip pat pakaktų vieno ar dviejų vyskupų".


Sirguliuojant vysk. P. Maželiui, iškilo pavojus, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje gali likti be einančio pareigas vyskupo. Kunigai ir tikintieji gerai žinojo, kad pristatytas Apaštalų Sostui kandidatas, paskirtas vyskupu, negalės eiti vyskupiškų pareigų be tarybinės vyriausybės sutikimo, nes Religijų reikalų tarybos įgaliotinis, ištrėmęs kelis vyskupus, kartodavo, kad popiežius gali skirti vyskupus, o mūsų reikalas leisti ar neleisti jiems eiti savo pareigas.

Tarybinė vyriausybė, jausdamasi Katalikų Bažnyčios Lietuvoje visagaliu viešpačiu, ėmė pati ieškoti kandidato į vyskupus. Tinkamiausiu kandidatu buvo laikomas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Kapitulinis vikaras kan. J. Stankevičius. Tačiau reikėjo sužinoti Romos Kurijoje, ar praeis jo kandidatūra į vyskupus. Tas uždavinys buvo pavestas atlikti valdžios siunčiamiems į II Vatikano susirinkimą Lietuvos Katalikų Bažnyčios delegatams: kan. J. Stankevičiui, kan. P. Bakšiui ir kan. Č. Krivaičiui. Kai jie Romoje sužinojo, kad kan. J. Stankevičius niekada nebus vyskupu ir grįžę apie tai painformavo tarybinę vyriausybę, ji pradėjo ieškoti naujo kandidato. Jį surado greit. Tai buvo prel. J. Labukas - Matulaitis. Manoma, kad jo kandidatūrą tarybinei vyriausybei pasiūlė kan. P. Bakšys ir kan. Č. Krivaitis. Prel. J. Labukas, buvęs Sibiro tremtinys, turėjo įsigyti tarybinės vyriausybės pasitikėjimą. Išbandymui jis buvo paskirtas iš Lietuvos į Italiją valdžios siunčiamų "pažangiųjų" kunigų delegacijos vadovu. Pasirodo, kad skirtą misiją atliko gerai ir pelnėsi tarybinės valdžios pasitikėjimą. Greitu laiku Lietuvos KGB nušalino kan. J. Stankevičių nuo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Kapitulinio vikaro pareigų. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis nurodė Kauno Kapitulos nariams ir Vilkaviškio vyskupijos konsultoriams vienintelį kandidatą prel. J. Labuką, kurį jie, neturėdami kitos išeities, išrinko Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Kapituliniu vikaru. Sklandžiai klostantis reikalams, beliko įrodyti Romos Kurijai, kad tinkamesnio kandidato už prel. J. Labuką šiuo metu Lietuvoje nėra. Tą misiją saugumiečiai pavedė atlikti kan. P. Bakšiui ir kan. Č. Krivaičiui, kurie drauge su prelatu J. Labuku, vykdami į paskutiniąją Vatikano II-jo susirinkimo sesiją, nusivežė prel. dr. J. Labuko "Lietuvių-lotynų kalbų žodynėlį - minimumą" (apie 1800 žodžių), tariamai išleistą Vilniaus arkivyskupijos kurijos. Tas žodynėlis turėjo padėti įrodyti, kad prel. dr. J. Labukas dirba mokslinį darbą, kad, girdi, kaip išsilavinęs vyras ir Sibiro tremtinys yra tinkamiausias kandidatas būti vyskupu. Kaip viskas Romos Kurijoje vyko, mes nežinome. Bet, baigiantis Vatikano II-jo susirinkimui, Vatikano radijas paskelbė žinią, kad popiežius Paulius VI paskyrė dr. J. Matulaitį - Labuką vyskupu, Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Apaštališkuoju administratoriumi.

Vysk. J. Labukas, norėdamas atsidėkoti savo geradariams kan. P. Bakšiui ir kan. Č. Krivaičiui, stengėsi, kad minėtų vyskupijų Kapituliniams vikarams kan. P. Bakšiui ir kan. Č. Krivaičiui galima būtų gauti šv. Tėvo skyrimus Apaštališkaisiais administratoriais, o vėliau vyskupais. Todėl vysk. J. Steponavičiui ir vysk. V. Sladkevičiui buvo pasiūlyta įsidarbinti kitose vyskupijose pagalbininkais. Bet kai jie abu paklausė vyskupą J. Labuką, kokius kandidatus jis numatąs pasiūlyti Apaštalų Sostui į Vilniaus arkivyskupijos ir Kaišiadorių vyskupijos ganytojus, vysk. J. Labukas atsakęs, kad dabar nekalbama apie parinkimą kandidatų į ganytojus minėtoms vyskupijoms ir jų pristatymą šv. Tėvui, bet tik apie nušalintų vyskupų įdarbinimą. Tada vysk. J. Steponavičius ir vysk. V. Sladkevičius pareiškė, kad jie sutiksią dirbti kitose vyskupijose tik tuo atveju, kai į jų vietas būsią parinkti tinkami kandidatai, nes jų sąžinės neleidžia palikti vyskupijų reikalus tvarkyti valdžios statytiniams kan. P. Bakšiui ir kan. Č. Krivaičiui; nebent kitaip patvarkytų Apaštalų Sostas, kurio valiai jie visada esą pasiruošę paklusti.

Negavus kan. P. Bakšiui ir kan. Č. Krivaičiui Apaštalų Sosto patvirtinimo valdyti Vilniaus arkivyskupiją ir Kaišiadorių vyskupiją valdžia ieškojo kitų kandidatų į vyskupus.

1965 m. mirė vysk. P. Maželis. Telšių Kapitula išrinko Kapituliniu vikaru kun. J. Pletkų, kurį Apaštalų Sostas paskyrė vyskupu ir Telšių vyskupijos Apaštališkuoju administratoriumi. Jo asmenyje vysk. J. Labukas gavo gerą talkininką, nes vysk. J. Pletkus nuolaidžiavo tarybinei valdžiai. Kadangi vysk. J. Labukas ir vysk. J. Pletkus buvo senyvo amžiaus, todėl prašė sau vyskupų pagalbininkų, kurių kandidatūras pasirinko pagal Religijų reikalų tarybos nurodymą. Vysk. J. Labukas slėpė parinktus kandidatus nuo kunigų ir tikinčiųjų. Slaptai kandidatus pristatė Apaštalų Sostui, o šv. Tėvas, pasitikėdamas prašančiųjų vyskupų liudijimu ir pateikta atestacija, paskyrė kun. L. Povilonį ir kun. R. Krikščiūną vyskupais.

Tarybinė vyriausybė matydama, kad ji sugeba pravesti sau tinkamus kandidatus į vyskupus, pakeitė nuomonę, kad Lietuvai pakanka vienos ar dviejų vyskupijų ir tiek pat vyskupų. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis pradėjo visur skelbti, kad greitu laiku susitvarkys visų Lietuvos vyskupijų reikalai, kad visos vyskupijos turėsiančios savo vyskupus. O vysk. J. Labukas kunigams sakydavo: "Kiek Lietuvos Bažnyčiai vyskupų reiks, tiek jis Romoje jų gaus".

Tiesa, Lietuvos vyskupijoms reikalingi vyskupai - ganytojai. Šiuo metu Katalikų Bažnyčia Lietuvoje neturi nė vieno vyskupo Ordinaro. Tik Kauno arkivyskupija ir Panevėžio vyskupija turi vyskupus, Apaštališkuosius administratorius. Vilniaus arkivyskupijos ir Kaišiadorių vyskupijos Apaštališkieji administratoriai, vyskupai civilinės valdžios ištremti iš savo vyskupijų. Šių abiejų vyskupijų reikalus jau daugiau kaip 16 metų tvarko Kapituliniai vikarai. Neturi vyskupo ir Telšių vyskupija, ją valdo Kapitulinis vikaras. Vilkaviškio vyskupijos, kuri yra prijungta prie Kauno arkivyskupijos, reikalus tvarko Kauno arkivyskupijos Apaštališkasis administratorius.

Lietuvos kunigai ir tikintieji nori turėti atsidavusius Bažnyčiai vyskupus. Todėl kandidatus į vyskupus turėtų parinkti ne Religijų reikalų tarybos įgaliotinis ir KGB, bet visi Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vyskupai: tiek einantys šiuo metu savo tiesiogines pareigas, tiek valdžios pašalinti ir ištremti vyskupai. TIK VISŲ Lietuvos vyskupų atestacija apie kandidatus į vyskupus gali padėti šv. Tėvui susidaryti moralinį tikrumą dėl jų tinkamumo.

Mums reikia tokių ganytojų, kurie savo gyvenimą aukotų žmonių tikėjimui stiprinti ir dorai kelti, kurie kuniguose ir tikinčiuosiuose

10 puslapio originale nerasta

Čia turėjo būti rašinio 
"Kokių ganytojų reikia Lietuvai" 
pabaiga ir pradžia rašinio

"Iš Lietuvos jaunimo sąjūdžių istorijos"
pradžia