Nedaug yra pasaulyje tautų, kurios savo istorijos kelyje nebūtų patyrusios skriaudų iš kitų tautų arba pačios nebūtų kitų skriaudusios... Neretai ta pati tauta buvo ir skriaudžiamoji, ir skriaudėja. Sunku įsivaizduoti žmonijos istoriją be žudynių, grobimo, užkariavimų, kruvinų revoliucijų, be žiaurių karų, "nusipelniusių" net pasaulinių karų vardą...
Daugeliui tautų teko patirti net genocido siaubą, ilgaamžę svetimųjų okupaciją, įvairiopą dvasinę ir fizinę priespaudą, pažeminimus, nežmonišką išnaudojimą, skurdą. Daug tautų buvo visai sunaikintos arba nutautintos.
Skaudu tai konstatuoti. Dar skaudžiau suvokti, kad toks žmonijos "modus vivendi" nesikeičia net mūsų "šviesiajam" dvidešimtam amžiui baigiantis... Ir mūsų dienos, deja, paženklintos tuo pačiu gėdos ženklu – žiaurumu – pridengtu, rafinuotu ar atviru, grubiu, net cinišku. Skirtumas dabar "tik" toks, kad žmogaus žiaurumui mūsų laikų mokslas ir technika suteikė neregėtą iki šiol galią sunaikinti ne tik atskiras tautas, bet ir visą žmoniją, net visa, kas tik gyva Žemėje.
Mes, lietuviai, tai apmąstome šiandien ne vien teoriškai. Mūsų tauta šiuo metu kaip tik yra pavergtų, pažemintų tautų tarpe – kenčiame tarybinę priespaudą.
Tik 22 metus dvidešimtajame amžiuje tegyvenome nepriklausomą gyvenimą .. O ir per tą trumpą laisvės laikotarpį patyrėme ne vieną skriaudą iš savo kaimynų (netekome Vilniaus, Klaipėdos...). Ir visas 19 amžius mums buvo ištisa carizmo priespaudos naktis, negailestingas mūsų mažos tautos naikinimo amžius! Vos vos išlikome...
Dabar ir vėl Lietuva, nukraujavusi II pasauliniame kare, perėjusi tarybinius kalėjimus, lagerius, tremtinių kelius, intensyviai ruošiama tarybiniam "tautų suartėjimui"...
Kur išsigelbėjimas?
Prieš du tūkstančius metų maža Izraelio tauta taip pat vaitojo Romos imperijos nelaisvėje. Vaitojo ir laukė galingo gelbėtojo, svajodama apie laisvą ir stiprią Izraelio valstybę, gal net... imperiją. Gelbėtojas atėjo! Dieviškai galingas! Stebuklingai gydė, maitino minias, tramdė audras, net mirusius prikeldavo! Išsivadavimas atrodė užtikrintas. Visi nekantriai laukė, kada Jis sužadins tautoje neapykantos bangą nušluoti pavergėjams nuo žemės paviršiaus, kada lieps pakelti kalavijus šventam kerštui, kada iš pavergtųjų jie pagaliau taps viešpačiais, kitų pavergėjais, kada galės "eksproprijuoti eksproprijatorius".
Bet ką izraelitai girdi iš Gelbėtojo lūpų?! Jis kalba apie visų žmonių Tėvą, esantį danguje, todėl žmonės vieni kitiems yra broliai ir seserys. Jis moko mylėti... net priešus! Jis draudžia kelti kalaviją! Jis moko tarnauti žmonėms, bet ne viešpatauti ir engti juos! Jis ragina kaupti turtus ne žemėje, bet danguje, žemiškus turtus išdalinant jų stokojantiems...
Tokio mokslo izraelitai nebuvo girdėję, geriau sakant, nenorėjo girdėti ir suprasti. Kristui prieštaravo ne tiek liaudis, kiek religijos vadai. Juo labiau politikai... Mesijo mokslas jiems dvelkė, mūsų politikų terminologija tariant, "bedančiu pacifizmu", susitaikymu su vergija, net tėvynės išdavimu. Jie troško greito išsivadavimo! O jį gali atnešti tik ginklas!.. Kristus nesudarė su tautos vadais sąjungos. Užtat jie susijungė prieš Jį net su pavergėjais romėnais. Jie prikalė Kristų prie kryžiaus, ir nuėjo savu keliu į išsivadavimą – "greitu", tradiciniu keliu... 66 metais žydai sukyla prieš romėnus. 70 m. Romos legijonai sugriauna Jeruzalę ir jos šventyklą. Žydai masiškai žudomi, išvaromi į vergiją, išblaškomi po pasaulį. 73 m. [cite: 20] krito paskutinė sukilusių žydų tvirtovė Masada... Ir tiktai (!!!) 1948 m. atkuriama Izraelio valstybė! Bet kad ji galėtų egzistuoti, ir vėl reikia labai daug kareivių, ginklų, reikia dažnai kariauti ir nuolatos būti pasirengus karui.
Kodėl Kristus nepadėjo savo tautiečiams nusimesti romėnų jungo? Visos vergijos ir į jas panašūs reiškiniai – tai liguistų procesų, vykstančių žmogaus prigimties gelmėje, išorinis pasireiškimas, tai žmonijos dvasinių ligų simptomai. Pavyzdžiui, kosulys yra vienas iš džiovos simptomų. Bet džiovos negalima išgydyti vaistais nuo kosulio... Ar galima panaikinti piktžolę, nuskynus vieną kitą jos lapelį ar žiedą?
Ar galima garantuoti mažų tautų teises ir laisves pasaulyje, kuriame dominuoja ne dieviška tiesos ir meilės dvasia, bet bedieviška neapykantos, smurto, gobšumo, puikybės dvasia? Kas galėjo, pvz., apginti Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę, kai subrendo Stalino ir Hitlerio bedieviški kėslai, kai jie išsižiojo praryti ir rijo ne tik mažas, bet ir dideles valstybes (pagaliau vienas kitą...)?
Kas bus, jei suteiksi laisvę vergui, širdyje brandinančiam vergvaldžio svajones? Gaila skurstančio žmogaus, bet jei jis skursdamas ilgisi galimybės kitus išnaudoti? Verti proletarai savo žmogiškų teisių, bet kas iš tų teisių, jeigu jie puoselėja proletariato diktatūros idėją ir, paėmę valdžią, paneigs kitų žmonių teises ir laisves (o ir patys jų netenka!) ir sukuria Gulago salyną?! Ar tai gali atnešti žmonijai gerų permainų? Ar tai yra tikrasis išsivadavimas?! Galime prisiminti Rabindranato Tagorės žodžius: (Ką kaltinate)
"Ką kaltinate, broliai? Nulenkite galvas!
Jūsų nuodėmės tos pačios!
Rūstybė kilo Dievo širdyje nuo amžių –
Bailumas silpnųjų, puikybė galingųjų, godumas turtingųjų,
pagieža nuskriaustųjų, rasės išdidumas ir žmogaus paniekinimas –
Dievo kantrybė trūko ir įsisiautėjo audromis –
Lyg subrandintą ankštį tegu audra sulaužo jo širdį į gabalus, svaidydama žaibus." (Lyrika. V., 1972).
Kristus nesiūlė savo tautai vaistų nuo "kosulio", bet davė nuo džiovos, nes ji, lygiai kaip ir visa žmonija, sirgo džiova – dvasinio tamsumo, neapykantos ir smurto džiova. Jis pirmiausia davė šiuos vaistus savo tautai, ragino ją pirmą išgyti ir gydyti kitas tautas. Deja, tauta atmetė Kristaus siūlomą pagalbą – Evangeliją ir paniekino garbingąją jos skelbimo misiją...
Laimei, ne visi izraelitai nusigręžė nuo Kristaus Evangelijos. Apaštalai ir kai kurie kiti žmonės priėmė ją, jos dvasia gyveno ir ją skelbė kitiems. Jų skaičius nuolat augo ir pasaulis, nežiūrint tūkstantmečiais įsisenėjusių ydų, pajuto išganingą Evangelijos įtaką. Roma, iš kurios į visas kaimynines šalis sklido tautų pavergimas, dabar, Kristaus apaštalų pastangomis, tapo centru, iš kurio į visą pasaulį sklinda Evangelijos tiesa ir dvasia – tikrasis žmonijos išsilaisvinimas iš didžiųjų jos negalių.
Trokšdami savo tautai gerovės ir laimės, turime tad remti Kristaus Bažnyčią, Popiežių, skelbiančius Evangeliją; privalome patys vis tobuliau pažinti ir įgyvendinti meilės Evangeliją, kuri naikina neapykantos, smurto, gobšumo, išnaudojimo, engimo bacilas ir lemia sveiką dvasinį žmonijos gyvenimą; reikia nešti evangelinę gyvenimo sampratą ir jos dvasią į visus religijos ir pasaulio postus, organizacijas ir institucijas; reikia remti pasaulietinius sąjūdžius, valdžias ir partijas, kurios neprieštarauja Evangelijai ar net jos principais grindžia savo vidaus ir užsienio politiką.
Tačiau ir su priešiškomis Evangelijai jėgomis reikia kovoti tik Evangelijos ginklais – tiesos ir meilės ginklais.
Ypač didžiosioms pasaulio valstybėms svarbu savo politiką patikrinti – ar ji neprieštarauja Evangelijos dvasiai?
Garbė didelėms valstybėms ir tautoms, kurios užtikrina visiems savo piliečiams, nepaisant jų įsitikinimų ir tautybės, lygias teises ir laisves, ir kurių kaimynystėje ramiai, be baimės būti pavergtoms, gyvena mažos valstybės. Tuo grindžiamas tikrasis humanizmas, tikroji civilizacija, kultūra, demokratija. Kitaip visa tai tėra tik graži skraistė, pridengianti tą patį barbariškumą, laukiniškumą, net žmogėdriškumą.
Reikia marinti neapykantos, keršto, gobšumo dvasią, kad ji nenumarintų pačios žmonijos. Reikia dėti visas pastangas, kad ateinančių kartų negąsdintų baugios sąvokos ir nekankintų juoda realybė: vergija, okupacija, agresija, ekspansija, aneksija, kolonializmas, rasizmas, šovinizmas, godusis kapitalizmas, ateistinis komunizmas, aparteidas ir pan. Visa tai turėtų būti sunaikinta Evangelijos ginklais, kad visko nesunaikintų pragariški neapykantos ginklai. Kitos alternatyvos nėra. Ir laukti, abejojant, ką rinktis, taip pat nėra kada. Turime vieni tai suvokti šiandien, nes rytoj gali būti per vėlu...
Todėl ir mes, lietuviai, kai, švęsdami Vasario 16-ąją, susimąstome dėl savo tėvynės dabarties ir jos ateities, visa tai privalome apmąstyti Evangelijos šviesoje. Mes turime eiti patys ir vesti savo tautos laivą į laimingą ateitį tik Kristaus nurodytu keliu.