JAV PREZIDENTUI REIGANUI
TSRS VADOVUI GORBAČIOVUI
VISOMS PASAULIO TAUTOMS
Tarptautinė padėtis pasaulyje pasiekė tiesiog beprotiškai įtempto ginklavimosi ribą. Pagrindinė priežastis – tarpusavio nepasitikėjimas – tai pabrėžė ir Gorbačiovas, 1986.I.1 kalbėdamas per JAV televiziją. Užbaigus Ženevos susitikimą 1985.XI.21 Gorbačiovas spaudos konferencijoje karčiai, tiesiog su liūdesiu pastebėjo, kad nepasitikėjimas tarybine šalimi toks didelis, jog daugelis žmonių Vakarų šalyse tarybinius žmones įsivaizduoja kaip kraujo ištroškusius monstrus. (Ir iš tiesų ten su dideliu pasisekimu rodomi tokie filmai, kaip "Rembo" ir pan., vaizduojantys raudonųjų žvėriškumus). Į tarybinę valstybę atrodo daug kur pasaulyje žiūrima, kaip į žvėrišką galybę, pasiruošusią bet kuriuo metu praryti bet kurią šalį.
Pasaulio šalims beveik nebeįmanoma susitarti, nes nebėra jokio pasitikėjimo Tarybų Sąjungos pasirašytomis sutartimis. Kaip vertinti TSRS sutartis turbūt teisingiausia gali žinoti lietuvių tauta iš savo karčios patirties.
Lietuva ir TSRS prieš II pasaulinį karą pasirašė nepuolimo ir savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią įsipareigojo pavojaus atveju net ginti antrąją šalį. Netrukus po tos sutarties sudarymo 1939 m. PSRS ir Vokietija slaptu Molotovo-Ribentropo paktu dalijasi Rytų Europą. Lietuva čia tiesiog perkama ir parduodama. Netrukus, vykdydama tą paktą, TSRS ją praryja. Štai tau ir tarpusavio pasitikėjimas! Apie "laisvą" Lietuvos įstojimą į TSRS nėra ko ir kalbėti - "liaudies" pareiškimai šiuo klausimu skelbiami įžengus okupacinei tarybinei kariuomenei į Lietuvą. Rinkimai į taip vadinamą Liaudies seimą taip pat prievartiniai (dar ir dabar yra lietuvių, išsaugojusių priverstinio balsavimo dokumentus – žmonės be štampų pasuose apie balsavimą buvo represuojami. Dauguma represuotų asmenų mirė Sibire ar Šiaurėje). Lietuvių tauta turi teisę kalbėti pasauliui apie TSRS kaip apie kraujo ištroškusį monstrą – jokiame kare taip nenukentėjo Lietuva, kaip "taikiais" Stalino laikais: buožinimai, suėmimai, trėmimai, žudymai palietė daugiau kaip 1/3 lietuvių.
Drauge Gorbačiovui labai nepatinka tarybinio monstro sąvoka. Be abejo, visi sutiks, kad monstro vardas ypač tinka Rusijos carams, tiems kruviniems despotams, žudžiusiems net savo vaikus. Tarybiniai istorikai carinį režimą teisingai vadina kruvinuoju. Bet štai faktai: su lietuviais tikinčiaisiais vienodai elgiasi ir carinis ir tarybinis režimas!
Carai, lygiai ir tarybinė vyriausybė, uždarinėja kunigų seminarijas, komunistinis režimas, o ne Bažnyčia nustato ir klierikų skaičių, kaip tai darė ir carinis režimas; vienodi abiejuose režimuose taip pat ir vyskupų trėmimai, kunigų skirstymo tvarka, jų veiklos apribojimai parapijos ribomis ir t.t. Vienodas ir spaudos varžymas, nors caras buvo uždraudęs spaudą, o TSRS savo piliečiams "garantuoja" spaudos, lygiai kaip ir religijos, laisvę. Caro laikais religinės spaudos turėjome netgi daugiau, nes nebuvo taip griežtai suvaržytas įvežimas iš užsienio. "Demokratiškiausi" tarybiniai laikai teleido masiniu tiražu lietuviams katalikams išsispausdinti tik maldaknygę! Jokia, net ir komunistinė, logika negali suderinti su oficialiai "garantuojama" religine laisve štai tokio fakto: Austrijos Zalcburge "Kirche in Not" organizacijos gyventojai, sužinoję jog daugelis lietuvių tikinčiųjų turi tik pogrindžio sąlygomis išspausdintas sunkiai įskaitomu šriftu maldaknyges, ir visiškai neturi šv. Rašto, nutarė perspausdinti tarybinės valdžios Lietuvoje išleistus šv. Raštą ir maldaknygę ir padovanoti kiekvienai Lietuvos tikinčiųjų šeimai. Tačiau TSRS neleido įsileisti tokios dovanos!
Carinės priespaudos laikais dar buvo pastatytos kelios bažnyčios; tarybiniais "laisvės" laikais, deja, tik uždarytos. Jų tarpe uždaryta net sostinės Katedra, net vienintelio Lietuvos šventojo Kazimiero bažnyčia (ją buvo ir caras uždaręs). Tarybiniai taikos "gynėjai" uždarė net Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią! Tikėjimą tarybinis režimas puola labiau už caro kruvinąjį režimą. Tikintieji būna teisiami net už tai, kad maldos namuose pasirodė Kalėdų senelis (vienas iš oficialių kaltinimų kun. A. Tamkevičiui), kad rinko parašus po prašymu grąžinti atimtą bažnyčią (J. Bieliauskienė). Iš viso pasaulio tikintieji važiuoja į šventas vietas. Tik tarybinės "demokratiškiausios" pasaulyje valstybės vadovai neleidžia eiliniam tikinčiajam įvykdyti savo svajonės aplankyti šv. Žemę, Romą, dalyvauti tarptautiniuose Eucharistiniuose kongresuose. Mūsų popiežius, niekada neturėjusios ginklų valstybės vadovas, lanko įvairias valstybes, net kitatikius, tik tarybinė vyriausybė neįleidžia jo į Lietuvą lankyti savo tikinčiųjų net paties didžiausio jų jubiliejaus proga.
Lietuvos televizija kasdien transliuoja Maskvos informacinę laidą "Laikas". Kasdien matome antivyriausybines demonstracijas Vakarų šalyse, matome, girdime, skaitome spaudoje įvairių veikėjų pasisakymus, kuriuose jie kritikuoja savo vyriausybių politiką. Ir daugybės tų kritikų niekas ir niekada nesodino į kalėjimus (JAV, VFR, Prancūzijoje ir kt.). Tuo tarpu kalėjime sėdi Helsinkio grupių, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai, kurie taip švelniai pasisakė apie TSRS vidaus politiką.
Štai kodėl mes esame priversti kreiptis į pasaulį, net į savo vyriausybės vadovą pogrindiniu keliu, tikėdamiesi, kad atsiras pasaulyje žmonių, kurie šį laišką įteiks ir TSRS vadovui Gorbačiovui.
Su liūdesiu mes turime konstatuoti, kad pasaulis gana abejingai žiūri į mūsų pareiškimus. Pvz. JUNESCO visiškai nesvarstė jiems skirto Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto pareiškimo arba kas pasaulyje atkreipė dėmesį į pokario lietuvių laisvės kovotojų tokį skausmingą pareiškimą popiežiui ir pasaulio visuomenei? (Pareiškimas šiuo metu yra išspausdintas JAV lietuvių katalikų maldaknygėje "Tikiu".).
Su liūdesiu mes turime pasakyti, jog dabartiniame taip triukšmingai demonstruojančiame pasaulyje mes, lietuviai tikintieji, esame tylūs, lyg vedama skersti avis – tikėjimas slopinamas, vaikai prieš tėvų valią auklėjami netikinčiais; demonstruoti gi mes negalime, o tas triukšmingai demonstruojantis pasaulis reikiamai neparemia.
Kai mūsų televizija rodo Vakarų žmonių demonstracijas, o TSRS konstitucija "garantuoja" eisenų-demonstracijų laisvę, vien už religinę eiseną į kalėjimą pasodinti G. Stanelytė, inž. Vaičiūnas, R.Žemaitis ir kt. Ligonis kun. J. K. Matulionis nuteistas sunkia 3 metų kalėjimo bausme vien už tai, kad nuėjo su tikinčiaisiais religine eisena į kapines. O kiek kunigų, kiek tikinčiųjų nubausta administraciniu būdu už dalyvavimą mirusiųjų pagerbimo procesijose. Kun. Šeškevičius, kun. Zdebskis, kun. P. Bubnys nuteisti už religijos mokymą, nors TSRS pasirašyta visam pasauliui privaloma Žmogaus teisių deklaracija garantuoja religijos mokymo laisvę. Žmogaus teisių gerbimas toks yra taikos pagrindas, – kalbėjo JAV prezidentas Reiganas 1986.I.1 per TSRS televiziją. Ne kartą tai yra pareiškęs ir popiežius Jonas Paulius II. Jo žodžiais: "Taikos pagrinduose yra žmogaus nepažeidžiamų teisių gerbimas, juk taika tai teisingumas, o karas kyla iš tų teisių pažeidimo" (enciklika "Redemptor hominis" III,17). Taip deklaruoja taikos pagrindus ir Helsinkio baigiamasis aktas. Tai, beje, pripažįsta ir pats TSRS vadovas Gorbačiovas. Jis, nuvykęs į Ženevos susitikimą, 1985.XI.18 TSRS ambasadoje pareiškė, kad TSRS vidaus politika neatskiriama nuo užsienio politikos. Ypač ryškų tarybinės vidaus ir užsienio politikos bendrumo bruožą taip pat pastebėjo diplomatų naujametiniame priėmime Maskvoje viso Tarybų Sąjungoje akredituoto diplomatinio korpuso duajenas Bulgarijos ambasadorius Žulevas. Štai kaip jis kreipėsi į Gorbačiovą: "Jūs ne kartą esate pabrėžę, kad bet kurios valstybės užsienio politiką sąlygoja pirmiausia vidaus poreikiai".
Bet, kaip matėme, vidaus politikoje TSRS nėra jokio teisingumo, nesilaikoma jokių garantijų. Jeigu dedamas lygybės ženklas tarp vidaus ir užsienio politikos, tai išvados aiškios: pasaulis tiesiog privalo nepasitikėti tarybinėmis sutartimis.
Už pasitikėjimo atkūrimą pasaulyje labiausiai yra atsakinga TSRS, nes ji sugriovė tą pasitikėjimą (tarp kitko būtent TSRS likvidavo pasitikėjimo tarp TSRS ir JAV atkūrimo grupes). Ar galima rimtai žiūrėti į tarybinius moratoriumus, propagandinę "kovą" už taiką, kai nesilaikoma prisiimtų įsipareigojimų.
Vienintelis kelias atkurti pasitikėjimą TSRS – įvykdyti visus įsipareigojimus, liečiančius tiek užsienio, tiek vidaus politiką. Kitokiu atveju TSRS visada atrodys, kaip klastingas monstras, kuris vieną kalba, pasižada, įsipareigoja, o kitą daro.
Lietuvių tikinčiųjų grupė