Iš užsienio radijo laidų
Maironio eilės atrodo tikras literatūrinis stebuklas (...) — beveik tuštumoje gimsta dalykai gyvi ne vien savo laikui, bet ir visiem laikam. „Nuo Birutės kalno", „Uosis ir žmogus", „Užmigo žemė" — jie išreiškia ir formuoja pačią lietuvių kalbos dvasią, taigi, atlieka tą darbą, kurį romėnam atliko Horacijus, italams — Dantė.
Prisimenant Maironio poveikį jo bendralaikiams, dažnai cituojamas sakinys iš Šatrijos Raganos „Viktutės": „Pirmą sykį išgirdau tokią gražią lietuvių kalbą, ir pasirodė ji man šimtą sykių gražesnė už lenkišką ir visas kitas". Šiandien pastebime, jog čia atkreiptas dėmesys kaip tik į kalbą, ne į Maironio tautines idėjas, ne į jo etinę programą, ne į religinį jausmą, o į kalbą — tai, kas yra poezijos esmė. Kaip tik šiuo atžvilgiu Maironis iškėlė lietuvių literatūrą ligi pasaulinių standartų.
Jis nesijautė mažas, ir su juo lietuviai jau negalėjo jaustis atsilikę, pasmerkti nutausti ir išnykti. Kaip tik todėl Maironis buvo ne tik poetas, o ir reikšmingas istorijos veiksnys. Jis parengė Lietuvą nepriklausomybei ne mažiau, gal daugiau, už Basanavičių ir Kudirką. Jei tauta pati sau užsitikrina pilnavertį dvasinį gyvenimą, ji jau yra nepriklausoma. Okupacijos tada virsta tik praeinančia istorine nelaime.
Visiškai pilnavertis mūsų tautos dvasinis gyvenimas prasideda su Maironiu, nes kalbos brandumas reiškia ir dvasios brandumą. Ir po Maironio tas pilnaverčio dvasinio gyvenimo siūlas jau niekada nebenutrūko. Tiesa, tai ne vien jo, bet ir bendrosios krašto plėtotės nuopelnas, tačiau didele dalimi ir jo. Dėl to ne kas kitas, o Maironis yra centrinė mūsų literatūros figūra, tasai židinys, į kurį sueina ir kuriame persilaužia visi spinduliai. Mažvydas, Donelaitis, Baranauskas yra dar vieniši ir dideli, bet jie dar nesukuria visuotinės kultūros normos, atskaitymo sistemos. Po jų pasirodymo lietuvių kultūra vėl ištisus dešimtmečius, netgi šimtmečius vos vos vegetuodavo, netgi nykdavo. Po Maironio ji nebenyksta ir nebeišnyks. Maironis parodė, kaip sklandžiai, skambiai, reljefiškai galima rašyti lietuvių kalba. Su juo mūsų literatūra, sakytum, visam laikui atgavo amą. Jis pademonstravo nepriekaištingą dikciją ten, kur kitiems dar gerokai pynėsi liežuvis. Jis pateikė lietuvių poezijai pirmąjį išbaigtą ženklų, simbolių, frazeologizmų repertuarą. Galima dar pridurti: jis pasiūlė mąstysenos, jausenos, elgsenos modelius, kurie ilgam laikui nulėmė lietuvio, taigi ir Lietuvos, buitį. Savo mitologiją, istoriją, net geografiją didele dalimi tebematom pro Maironio prizmę.
Taip, kaip ir dera pirmajam tikrai tautiniam poetui, Maironis buvo enciklopediškas, universalus. Donelaitis ir Baranauskas dar apsiriboja savuoju kampu, savuoju regionu, nors tuo būdu ir daug pasako. Maironis supoetina, pasisavina, paverčia visų mūsų namais ir palikimu Lietuvą nuo Drukšės ežero iki Minijos, nuo Trakų pilies iki Žemygalos „medžių trijų" ir dar pasižvalgo už Lietuvos ribų, leidžia pajusti, jog Lietuva yra Europos dalis.
Čia kone simboliška ir tai, kad jis gimė geografiniam Lietuvos centre, ir tai, kad neužmiršo savo žemaitiškumo. Lygiai taip pat jis įvaldo, apgyvendina visą mūsų istorinį laiką. Jo poetins mostas apveda pirmykščias erčias (?). Kaip tik Maironio dėka visa tai virto mūsų kolektyvinės pasąmonės dalimi. Kritiko Lankučio pastebėta, kad Maironio laiko modelis yra ne tik visaapimantis, bet ir kryptingas. Donelaičio laikas — statiškas žemdirbio laikas, kuriame amžinai atsikartoja tie patys ritualai. Baranausko laikas — tragiškas žengimas iš aukso amžiaus į bevaisę žemę, į išgriuvusią pūstynę. Ir tik Maironio laikas yra tikrojo istorinio proceso laikas: su praeitimi, dabartimi ir ateitimi.
Maironis suteikė mūsų sąmonei universalią dimensiją, viziją europinio platumo ir nenuostabu, kad jis vos ne pirmas Lietuvoje suvokė literatūrą kaip reikšmingą, nepavaduojamą misiją. Rašytojas pagal Maironį yra charizmatinė esybė, šauklys ir pilietis, pilnutinis ar harmoningas žmogus. Kaip mitinis mediatorius jis suvienija priešingybes ir išsprendžia prieštaravimus. Turbūt neatsitiktinis dalykas, kad dažniausias „Pavasario balsų" daiktavardis — širdis. Tai ne vien romantiškas štampas, nuoroda į jausmų pasaulį. Širdis logiškai ir etimologiškai siejasi su centru, harmonija, pusiausvyra. Joje susitinka, per ją persilaužia mikrokosmas ir makrokosmas. Poetas, tapdamas pasaulio širdimi, ar šerdimi, paverčia visą savo egzistenciją mitologema — ženklu būsimajam laikui. Tokie dalykai, be abejo, nepakartojami. Jiems reikia ypatingai susidėjusių aplinkybių: ir istorinių, ir grynai biografinių.
Dažnas mūsų literatūroje pretendavo ir pretenduoja būti antruoju Maironiu. Tačiau tokios pretenzijos yra visai beviltiškos. Geriausiu atveju pretendentas lieka savimi, blogiausiu — virsta perdėm netikru epigonu. Tiesioginis Maironio poveikis yra labai pavojingas. Jo ženklai lengvai išvirsta banaliomis klišėmis ir štampais, jo patosas — tuščia retorika, jo emocijos — sentimentais, jo harmonija — lėkštumu. Bet panašiai atsitinka kiekvienam tikram klasikui, ir gal tai net yra vienas iš didybės požymių.
Andre Boržo Tulė (?), paklaustas, kas yra geriausias prancūzų poetas, atsakė: „Viktor Hugo (. . .)". (Deja, Viktoras Hugo). Atsimindami neabejotiną Maironio didybę, o drauge šį sunkų, pavojingą ir veiklų jo šešėlį, galėtume panašiai išsireikšti:
Geriausias lietuvių poetas yra Maironis. Deja, Maironis . . . Laimei — Maironis!
Tomas Venclova
Vatikano radijas, 1982.XII.17.
