Jei į gyvenimą žiūrėsime blaiviomis akimis, o ne pro ružavus propagandos akinius, jei daiktus vadinsime tikrais vardais ir kalbėsime ne išpūstomis ir tuščiomis frazėmis ar laikraščių vedamųjų sakiniais, turėsime pripažinti, kad visą „didžiosios tėvynės" gyvenimą nuo viršaus iki apačios yra apėmusi baisi netvarka ir korupcija. Vagystės, kyšininkavimai, grobstymai, neoficialūs sandėriai net tarp įmonių ir įstaigų, yra įprastas ir net būtinas dalykas. Be šių sandėrių, be visokių „tu man, aš tau", be patepimų ir kyšių ne tik eilinis pilietis, bet ir įmonės vadovas jokių reikalų nesutvarkys.
Visa šalis gyvena dvigubą gyvenimą: oficialų, išorinį, planuojamą, normuojamą, reglamentuojamą, ir tikrąjį, bet užkulisinį, užmaskuotą, paslėptą, dangstomą . . . Niekas netiki oficialiom ataskaitom ir oficialiais duomenimis. Visi tuoj klausia — kaip yra iš tikrųjų, koki tikrieji duomenys, ieško tiesos tarp eilučių, stengiasi sužinoti iš pirminių šaltinių, iš privačių pokalbių ir pan. Dirbtinas savęs aukštinimas, tariamų laimėjimų kėlimas yra virtęs tiesiog valstybės politika.
Kad tik gražiau atrodytų ataskaitose, pranešimuose, suvestinėse. Kad tik nuolat kiltų, gerėtų, didėtų . . . popieriuose, nors gyvenime viskas eitų atvirkščiai. Tiesa, yra ir tokių ataskaitų, kur viskas turi nuolat mažėti. Jei, pavyzdžiui, ūkių, gamyklų, statybinių organizacijų darbo rezultatai turi nuolat augti, tai ligoninių, prokuratūrų, milicijos skyrių ir panašių įstaigų rodikliai turi mažėti. Geras planas ir gera ataskaita daug svarbiau už tikruosius rezultatus. Nieko tokio, kad rajone ar mieste didėja apiplėšimai, vagystės, chuliganizmas, svarbu, kad šie reiškiniai „mažėja" ataskaitose. Nieko baisaus jei didėja mirtingumas ar sergamumas, kad plinta vienos ar kitos ligos, jei tik ataskaita rodo visai ką kitą. Nesvarbu, kad mokykla išleidžia pusiau beraščius, svarbu, kad mažėja nepažangumo procentas. Ūkiai laviruoja tarp apsėjamų hektarų ir prikuliamų centnerių, kad tik gautųsi gaminių kokybė. Ir taip nuo viršaus iki apačios, nuo galvos iki kojų apgaulė, apgaulė, apgaulė, akių dūmimas patiems sau! Didžiuojamasi tuščiais laimėjimais ir tylima apie tuščias lentynas parduotuvėse. Daug kalbama apie liaudies gerovę, tačiau pati liaudis geriau žino, kas jai gera ir kas bloga.
Žmonės mato šį dvilypumą, šią apgaulę ir netvarką. Mato, supranta (arba instinktyviai nujaučia) ir duoda atsakymą. Sis atsakymas yra tikrai visuotinis ir visaliaudinis. Tai — ABEJINGUMAS. Visaliaudinis abejingumas. Jis reiškiamas visų ir visur. Abejingai klausomasi kalbų, abejingai numojama ranka į pažadus, abejingai žiūrima į planus, abejingai dirbama, abejingai mokomasi, abejingai reaguojama į raginimus ir gąsdinimus. Abejingi visi: moksleiviai, studentai, tarnautojai, milicijos darbuotojai, gydytojai, kolūkiečiai, eiliniai darbininkai ir inžinieriai . . . Abejingi visiems „žydinčio ir klestinčio" tarybinio gyvenimo reiškiniams, visai „brandaus socializmo" tikrovei ir komunizmo statybai. Neabejinga gal tik pati valdančiosios kastos viršūnė. Bet šiuos Kremliaus senius kamuoja kita — senatvės sklerozės ir reformų bei naujovių baimės liga.
Visam šiam abejingumui, netvarkai ir korupcijai atsirasti ir klestėti padeda bendra melo ir apgaulės, žmogaus beteisiškumo ir bejėgiškumo atmosfera. Nors viskas daroma liaudies vardu, tačiau nei visa liaudis, nei paskiras jos narys jokių teisių neturi. Ką kalbėti apie paprastą pilietį ir jo teises, jei toks juridinis asmuo, kaip kolūkis, pats negali savarankiškai tvarkyti savo gamybinių reikalų. Gal tai netiesa? Tegul pamėgina koks nors kolūkis visuotiniame savo narių susirinkime nuspręsti, kad jam nenaudinga, neapsimoka laikyti, pavyzdžiui, didelę raguočių ar kiaulių fermą, kad jam naudingiau verstis javininkyste, sėti daugiau kviečių ar miežių. Tai būtų toks kriminalas, toks įžūlus duotų planų ir nurodymų nepaisymas, kad žemė po tuo kolūkiu imtų drebėti ... Ką kalbėti apie tos ar kitos ūkio šakos vystymą ar nevystymą, jei šio kolūkio „šeimininkai" — kolūkiečiai neturi teisės patys nuspręsti kiek hektarų tų ar kitų javų sėti. Viskas turi būti „suderinta", viskas turi vykti pagal planą.
Kokias teises turi ta klasė, kuri pas mus „valdo" fabrikus, gamyklas, žemės-turtus, net visą valstybę? Kokias teises turi darbininkas savo gamyklos reikalų tvarkyme? Daugių daugiausia ką jis gali, tai kokiame nors profsąjungos gamybiniame susirinkime „entuziastiškai" pritarti planui ir pasiūlymui prieš laiką jį įvykdyti ir viršyti . . .
Net deputatai „liaudies pasiųsti" jai „atstovauti" ir „valdyti", negali atstovauti net savęs pačių. Ir ne tik ten, Maskvoj, Aukščiausioj Taryboj, kur prieš jiems susirenkant visi sprendimai jau seniai padaryti, bet ir vietoje, bereikšmėje apylinkės ar miestelio taryboje, net vietinio biudžeto reikalų negali patvarkyti. Čia viskas jau gauta iš rajono, kaip rajono gauta iš Vilniaus, o Vilniaus iš Maskvos.
Prūsų valdžia kadaise įvairiais potvarkiais smulkmeniškai reglamentavo savo pavaldinių, ypač beteisių būrų gyvenimą. Nurodinėjo ką statyti, kaip statyti, net kokius drabužius dėvėti. Baudžiavos laikais valstiečiai, tvarkvdami savo šeimos ar ūkio reikalus, ne vienu atveju turėdavo atsiklausti savo pono ir gauti jo leidimą. Dabar privatų žmogaus gyvenimą panašiai reguliuoja tarybinė valdžia. Net kaime, kolūkio gyvenvietėje, valstietis savo nuožiūra negali pasistatyti namo, be rajono architekto leidimo neturi teisės net jo perstatyti, pakeisti dydžio ar išvaizdos. Daugelyje vietų net tvoros užsitverti negali . . . Daržo plotas nustatytas, auginamų gyvulių skaičius nustatytas, tveriamos tvoros aukštis nustatytas . . . Tiesa, dar nenustatytas kėdžių skaičius bute ir lovos plotis . . . Bet gal ir tam ateis laikas.
Iš viršaus duoti planai gamyboje, iš viršaus primetami nutarimai ir potvarkiai, reglamentuoją privatų gyvenimą, visiškas politinis beteisiškumas, net konstitucijos „garantuotų" teisių nepaisymas — visa tai žmogų psichologiškai paruošia būti abejingu visur ir viskam. Jis mato, kad iš jo tik reikalaujama, kad jis už daug ką, net už tą pačią iš viršaus primestą netvarką tik kaltinamas, o jokių teisių padėčiai ištaisyti neturi. Tada į viską numoja ranka, ir visais būdais, legaliais ir nelegaliais, ima rūpintis tik savo asmeniškais reikalais ir interesais. Jei gali paimti — imk! Jei gali nepadaryti — nedirbk! Jei pavyks ką sukombinuoti — kombinuok! Juk visi taip daro. Kuo didesnis viršininkas, kuo daugiau galimybių turi — tuo labiau jomis naudojasi. Pagaliau pati valdžia juk viską iš liaudies ima taip ir tokiais kiekiais, kokiais nori ir kada nori, ir deda ten, kur jai, valdžiai, o ne liaudžiai reikia. Tad visi ir kombinuoja, ima, griebia, o darbą nuo savęs stumia kiek kas galėdami. Stumia vienas nuo kito ne tik darbe, įstaigose interesantus biurokratiškai siuntinėdami iš vieno kabineto į kitą, bet ir poliklinikose, versdami laukti ilgose eilėse, priimamuosiuose prie viršininkų durų, namų valdybose, kuro kontorose . . . Visur delsimas, vilkinimas, tušti pažadai.
Nesulaukęs jam priklausančios paslaugos iš valdiškos įstaigos, pilietis numoja ranka ir ima ieškoti privačių kelių. Tariasi, samdo, moka kartais tų pačių valdiškų įstaigų darbuotojams. Taip atsiremontuoja butą, pasitvarko mašina, pasisiuva drabužį . . . Už tai reikia mokėti gana nemažai, o atlyginimai nedideli. Bet kai jam jo darbovietėje — ligoninėje, įstaigoje, kontoroje ar parduotuvėje — pasiūlys kyšį, jis neatsisakys. Jis jį paims gal iš to paties santechniko, kuris jam vakar taisė kanalizaciją, ar siuvėjo, kuriam rytoj teks sumokėti už kostiumą . . . Taip ir atsiranda privati iniciatyva, privati ekonomika ir privati rinka. Susiklosto dvilypis gyvenimas.
Bet apie šį antrą, privatų gyvenimą, kalbama tik privačiai. Oficialiai, susirinkimuose, pasitarimuose, posėdžiuose, spaudoje galima kalbėti tik apie išorinę, fasadinę tarybinio gyvenimo pusę. Ją reikia liaupsinti, girti, jos „laimėjimais" didžiuotis. Tad visi ir kalba, ir liaupsina, netikėdami patys tuo, ką sako, žinodami, kad netiki ir tie, kurie klauso. Vieni abejingai šneka, kiti abejingi tam, ką girdi. Tik pirmieji dar turi pavaizduoti, esą įsitikinę, susirūpinę, besistengia, besisieloją . . . Antriesiems nė to nereikia, nebent kartais paploti . . . Taip vieni kalba, kiti ploja, bet iš tikrųjų visi abejingi iki širdies gelmių, iki kaulo smegenų. Tik savo abejingumą pridengia atitinkama kauke.
Taip dvilypis gyvenimas gimdo dviveidiškumą. Materialinę korupciją seka moralinė korupcija. Blogis gali gimdyti tik blogį. Visaliaudinis abejingumas yra atsakymas į visasąjunginį liaudies beteisiškumą. Tai gaivališka liaudies reakcija į valdžios pastangas tvarkyti žmonių gyvenimą nesiderinant prie tų pačių žmonių, šis abejingumas dalinai paralyžiuoja, ar bent silpnina, valdžios veiksmus, bet, iš kitos pusės, nuodija ir pačią visuomenę, žaloja žmogų.
Kaip alternatyva tam gali būti tik laisvė, tvarka ir žmogaus teisių gerbimas! -
P. Savėnas
***
