„Aušroje" (24 nr.) jau buvo rašyta apie poeto Just. Marcinkevičiaus negarbingą išmonę, kuria jis savo kūriniuose pažemina garbingas istorines asmenybes ir jų išpažintą tikėjimą. Siame straipsnyje pateikiamos dar kelios mintys ta pačia tema.
Štai ką tuo atžvilgiu sako žymus lietuvių literatūros kritikas ir literatūros istorikas Jonas Grinius, nagrinėdamas Just. Marcinkevičiaus istorinę dramą „Mindaugas":
„Antra žymi ,Mindaugo' dramos yda, kilusi iš komunistinės ideologijos, yra jau paminėtas karalienės Mortos asmens sužalojimas, nepateisinamas nei istoriškai, nei meniškai, nei marksistiškai. Sakysime, istorija yra paliudijusi, kad Morta buvo ištikima Mindaugo draugė. Tapusi krikščione, ji pasilikusi nuoširdi Kristaus religijos išpažinėja. Tačiau istorija nieko nesako, kokiu būdu ją buvo vedęs Mindaugas. Tai leidžia Justinui Marcinkevičiui susigalvoti, kad pirmiau Morta buvusi Mindaugo ištikimo šalininko, kuproto kunigaikščio Vismanto žmona. Dėl abipusės meilės ji tapusi vyriausio kunigaikščio meiluže. Kai dėl to jai gimęs sūnus, ji paprašiusi Mindaugą nužudyti jos vyrą Vismantą. Bet šis nusižudęs pats, nes pasijutęs nepajėgus atkeršyti didžiajam kunigaikščiui už svetimoterystės skriaudą, šitokiose aplinkybėse tapusi Mindaugo žmona ir vėliau pasikrikštijusi, Morta savo svetimoterystę ir Vismanto žuvimą taip giliai paėmusi į širdį, kad tapusi skrupulante iki pamišimo: jai nuolat vaidenęsis rūstusis krikščionių Dievas ir jo pragaras.
Ją neigiamai veikęs ir vienuolis Zyvertas, kuris mokęs karalienę krikščionių tikėjimo tiesų bei maldų. Tų visų aplinkybių pasėka buvusi Mortos išprotėjimas: kliedėdama ji pradėjusi klajoti po pilį, vilkėti viena ašutine ir užsidėti ant galvos stagarų vainiką vietoje karūnos. Taigi, buvusi energinga moteris krikščionybės įtakoje tapusi žmogaus griuvėsiais — pamišėlė, šitaip karalienę Mortą pavaizdavo J. Marcinkevičius, nes Glavlit arba jo paties nesuvaldytas fanatizmas reikalavo kaip nors suniekinti Kristaus religiją ... Ir „Mindauge", atrodo, Marcinkevičiss parodo karalienę Mortą pamišusią dėl neigiamos krikščionybės įtakos svarbiausia tam, kad apostazuodamas karalius Mindaugas turėtų geros progos garsiai sušukti, rodydamas pamišėlę:
„Žiūrėkite, žemaičiai! Štai ką padarė
Krikščionių dievas!"
Iš tikrųjų tai padarė Marcinkevičius, nepaisydamas nei marksizmo teoretikų, kurie krikščionių monoteizmą laiko aukštesne religijos forma, pranašesne už pagoniškąjį politeizmą, nes šis esąs dar primityvios vergovinės visuomenės anstatinė dalis. Tačiau reikia apgailėti, kad Mortos asmenyje, nusižengdamas istorinei ir psichologinei tiesai, rašytojas sumenkino savo kūrinį" (Jonas Grinius, „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje", Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leid., Roma, 1973, p. 378, 390).
Poemoje „Kraujas ir pelenai" Just. Marcinkevičius niekina kryžių, kaltina Bažnyčią, kam ji diegė krikščioniškas dorybes lietuvio sieloje. Tačiau Bažnyčia ugdė ir ugdo lietuvio dorą, mokė ir moko jį grumtis su blogiu. Minint lietuvių krikšto 550 metų sukaktį, įžymus mūsų tautos istorikas Juozapas Stakauskas rašė: „Katalikų Bažnyčia reformavo ir tuos gamtinius įstatymus, kuriais nuo senovės gyveno pagoniškoji Lietuva. Ji, suteikusi tiems įstatymams antgamtinės vertybės ir šventumo, tuo pačiu sukilnino tarpusavius lietuviškosios visuomenės santykius. Charakteringas lietuvių svetingumas, gavęs krikščioniškosios artimo meilės motyvą, apsivainikavo šventu kilnumu. Graži vaidilutės idėja, persitransformavusi į vienuolišką skaistybę, apsisupo dangaus šventumo aureole. Kilnus Kęstučio pagoniškas riteriškumas virto šventu krikščionišku patriotizmu Chodkevičių, Radvilų, Pacų, Daukšų, Giedraičių ir kitų kilnių lietuvių valstybės vyrų asmenybėse. Krikščionybė savo principais lietuviams pagilino ir sujautrino įgimto teisingumo idėją" (Juozapas Stakauskas, „Katalikybė ir lietuvių tauta", knygoje „Krikščionybė Lietuvoje", Kaunas, 1938, p. 4).
Just. Marcinkevičius tiesiog liguistai mėgsta neskaistumu ir iš jo dažnai kylančiais nusikaltimais „apdovanoti" kitus, ypač dvasiškius.
Vysk. Masalskis „Katedroje" pavaizduotas suvedžiojęs architekto Lauryno Stuokos mylimąją ir uždaręs ją į vienuolyną. Štai ką tai vienuolei kalba Just. Marcinkevičiaus sukurtasis vyskupas Masalskis:
„Taip nubaustas, nes negaliu pamiršti
Aistros saldumo, nuodėmės palaimos.
Atleisk, kad aš palaima vadinu
Tai, ką turėčiau pragaru vadinti.
Ir nemaldauju atleidimo — noriu
Gėrėtis savo nusidėjimu
Ir garsiai šaukti: pažiūrėkite, žmonės,
Aš irgi toks, kaip jūs! Aš nusidėjau."
Tai klaikus melas, tai dvokiantys nešvarumai, kuriais apdrabstomas žymus XVIII a. istorinis asmuo — vyskupas Masalskis.
Nepagailėjo Marcinkevičius ir protestantų pastoriaus Martyno Mažvydo — pirmosios lietuviškos knygos autoriaus. Vaizduoja Mažvydą apgavusį merginą, palikusį ją su kūdikiu. Gi tikrasis istorinis Mažvydas buvo doras, pavyzdingas pastorius, rūpestingas šeimos tėvas.
1979 m. buvo švenčiama Vilniaus universiteto 400 metų sukaktis, šią aukštąją mokyklą įsteigė jėzuitai. Ir porą šimtų metų jai vadovavo ir joje mokė. Just. Marcinkevičius parašė poemą „Pažinimo medis" („Pergalė", 1979, Nr. 4). Jis dedikuoja šią poemą:
„Tiems žmonėms, žodžio stogą kėlusiems,
Toms knygoms, mūsų lopšį supusioms".
Pradedi poemą skaityti ir negali atsigėrėti. Nejaugi Marcinkevičius gali su tokia meile ir pagarba kalbėti apie jėzuitus, mokslo vyrus, apie žavingą to meto akademinę jaunuomenę? Bet mūsų džiaugsmas per ankstyvas ... Jis išdrįso subjauroti ir Konstantiną Sirvydą — pavyzdingo gyvenimo vienuolį, aukos dvasios kupiną garsų pamokslininką, šviesią asmenybę, mokslo vyrą. Mirties valandą net didžiausi Donžuanai negalvoja apie moteris, o Marcinkevičius vaizduoja mirštantį vienuolį Sirvydą, besimėgaujantį gašliu geismu:
„Ir čia jisai
Staiga tikrai pamatė amžinybę.
Ne, tai nebuvo dievas. Yra dangus,
apie kurį tiek daug žmonės kalbėjo.
Ir ne tamsa, kurios bijojo. Buvo
tai marios ūžiančios, kur ėjo bangos
be perstogės, be atlydos, be galo.
Keista šviesa virš vandenų spindėjo —
atrodė, marios pačios šviečia sau.
Kaip ir tą naktį tolimą . . . Saldybe,
paliečianti mūs kūną moters rankom!"
(„Pergalė", 1979, Nr. 4)
Kartais Just. Marcinkevičiui išsprūsta teisybės žodžiai: „Lengva meluoti, kada žinai, kaip meluoti, kada tavo melas ne tik nežeidžiamas, o priešingai, tam tikra prasme netgi skatinamas, ir, kaip rodo praktika, atlyginamas. Taigi — tegyvuoja senovės romėnų dievas Janas" („Dienoraštis be datų", Vilnius, 1981, p. 14). Tik per švelniai pasakyta, kad melas „netgi tam tikra prasme skatinamas". Ne tik skatinamas, bet jo reikalaujama. Už jį didžiausi pinigai mokami. Ir Marcinkevičiui gerai atlygina, nes jis moka talentingai meluoti. Tik baisus tas atlyginimas gautas už melą . . . „Papiktinimai neišvengiami, bet vargas žmogui per kurį jie ateina" (Lk 17,1).
Jau ir Just. Marcinkevičius pastebi blogio reiškinius dabartiniame mūsų tautiečių gyvenime: „Šiandien mūsų literatūra daugiau negu vakar turėtų susirūpinti dėl padidėjusios žmogaus entropijos, dėl tam tikro moralės, doros ir socialinės etikos irimo, kuris pasireiškia nusikalstamumu, girtuokliavimu, vagystėmis, blatu ir kitom daugiau ar mažiau paplitusiom formom. Tai ne tokios jau menkos opelės mūsų kūne, kad galėtume nepastebėti jų, nejausti" (Iš Just. Marcinkevičiaus kalbos rašytojų suvažiavime). Bet ar Just. Marcinkevičius kada nors supras ir apgailės, kad jis pats savo talentinga plunksna daug lietuvių yra pastūmėjęs į blogo kelią? Ar supras, kad nepelnytai pažemindamas istorines asmenybes, pažemina patį save, pakerta savo kūrinių ilgaamžiškumą. Melas ne visada turės paklausą.
