Vilnius. Stengdamasi pateisinti religinių ir politinių teisių suvaržymų Lietuvoje teisėtumą, valdžia mėgina tai įrodyti įvairių sociologinių „tyrinėjimų" pagalba.

1978 m. pradžioje kai kuriose Lietuvos įstaigose buvo platinama anketa, kurioje darbuotojai turėjo atsakyti į eilę klausimų, liečiančių jų požiūrį į religiją. Tarp kitų klausimų, buvo ir tokie: „Koks jūsų požiūris į religiją? Ar lankote bažnyčią maldos tikslais? Ar švenčiate religines šventes? Kaip vertinate religiją?" šie klausimai ir į juos pateikti galimi atsakymai( pvz., į klausimą „Kaip vertinate religiją?" apklausinėjamiems yra pateikti tokie galimi atsakymai: „1) Religija žalinga; 2) religija prieštarauja mokslui; 3) religija neduoda naudos, bet nedaro ir žalos; 4) religija ramina žmogų; 5) nežinau)", jau iš esmės yra antireliginio pobūdžio.

Nežiūrint į tai, galima būtų sutikti su anketavimu, jeigu jis pravedamas sąžiningai, o po to rezultatai būtų paskelbiami viešai ir, remiantis jais, gerinamos tikinčiųjų sąlygos. Tačiau šių anketų rezultatai jau iš anksto yra sufabrikuojami, nes anketų platinimas, tikrinimas ir rezultatų suvedimas yra pavestas įstaigų partinėms organizacijoms, kurios sunaikina religijos naudai užpildytas anketas, o į sociologinių tyrimų centrą pristato tik tas anketas, kuriose pateiktas neigiamas požiūris į religiją.

Tokiu būdu partijos sekretorius gana vikriai „padaro", kad jo įstaigoje ateistinis auklėjimas yra puikus ir visi darbuotojai — ateistai (paliekama viena kita religinio indiferento užpildyta anketa). Tuomet sekretorius išvengia nemalonumų „iš aukščiau", o sociologinių „tyrinėjimų" rezultatai, savaime suprantama, gaunasi falsifikuoti.

Tokio žonglieriavimo dėka kai kuriose įstaigose, kurių daugiau kaip 50 proc. darbuotojų pasisakė už tikėjimą (giliai tikintys, einantys į bažnyčią tik didžiųjų švenčių proga ir t.t.), tokie „tyrinėjimai" taip iškreipia padėtį, jog atrodo, kad 95 proc. darbuotojų yra aršūs ateistai.

Tenka su džiaugsmu pridurti, kad pagal ankstyvesnius, dar nesuklastotus anketavimo rezultatus, tikintys sudaro daug didesnę dalį, negu indiferentai.

Toks anketavimas apgaulingas dar ir tuo, kad, pravedant jį įstaigose, neatsižvelgiama į mūsų tėvų įsitikinimus. Juk ne paslaptis, kad tarp vyresnės kartos žmonių, tikinčiųjų yra žymiai daugiau. Jie juk taip pat yra pilnateisiai piliečiai, į kuriuos taip pat reikia atsižvelgti.

1978 m. anketose buvo įtraukti kai kurie provokaciniai, saugumo padiktuoti, klausimai, pvz.: „Koks jūsų požiūris į rusų tautą ir broliškas TSRS tautas? Ar jūs noriai kalbate rusų kalba? Kaip jūs manote, ar socialistinių valstybių sandrauga yra prievarta sudaryta? Kaip jūs žiūrite į 1956 m. įvykius Vengrijoje, ar tai buvo TSRS intervencija? Kaip jūs žiūrite į Varšuvos ginkluotųjų pajėgų įvedimą į Čekoslovakiją 1968 m.?" ir t.t.

Be to, šios anketos buvo pateiktos tik rinktiniams darbuotojams — viršininkams ir partijos nariams. Tokiu būdu jau iš esmės atsakymai į anketos klausimus jokiu būdu negalėjo teisingai atspindėti visuomenės nuomonę. Svarbiausia, dar buvo pažeistas (savaime suprantama, sąmoningai) anketavimo slaptumas: visi apklausinėjamieji buvo susodinami salėje vienas prie kito. Todėl net ir prie geriausių norų negalima buvo išreikšti atvirai savo nuomonės. Juk už kaimyną iš kairės ir dešinės negali garantuoti, juo labiau — jie partiniai. Ir taip vėl šie sociologinių „tyrimų" rezultatai užslėpė tikrąją padėtį.

***