„Bangos" laikraščio redakcijai
Kun. Antano Šeškevičiaus,
Gargždų parapijos vikaro,
gyv. Gargžduose, Tilto g. 1—2
Pareiškimas
Š.m. kovo 31 d. Jūsų redaguojamame „Bangos" laikraštyje, Lietuvos Komunistų Partijos Klaipėdos rajono komiteto ir rajono Liaudies deputatų tarybos organe, atspausdintas V. Savičiaus straipsnis „Kas drumsčia vandenį", kur esu įvairiai iškoneveiktas, apšmeižtas ir apjuodintas. Todėl prašau man leisti pareikšti savo pastabas ir protestą.
Dar prieš du tūkstančius metų romėnai gynė žmogaus garbę, todėl turėjo taisyklę: „Tebūna išklausoma ir kita pusė". Kaltinamasis turėjo teisę pareikšti savo nuomonę ir gintis. Nuo ano laiko žmonijos kultūra žymiai iškilo, tai, manau, kad dvidešimtame amžiuje ir tarybinė spauda bus tokia kultūringa, jog leis iškoneveiktam kunigui viešai pareikšti savo nuomonę. Prileisdamas tą iliuziją, atsakau V. Savičiui į užmetimus.
***
I-mas epizodas — ligonis J. Karnauskas.
V. Savičius man primeta, kad savavališkai įėjęs į ligoninę ir ligoniui J. Karnauskui pasakęs gniuždančius žodžius.
Paaiškinu:
Netiesa, buvo visai kitaip:
Į ligoninę einu tik tada, kada ligonio giminės iškviečia, viską suderinę su ligoninės administracija. Beveik ketverius metus lankiau ligoninę, ir jokio konflikto nebuvo, nes administracija viską sutvarkydavo kultūringai. Prašau patikrinti.
Ir šiuo atveju praėjusių metų lapkričio mėn. mane iškvietė pas silpną senuką, kurį aprūpinau sakramentais. Prie ligonio gulėjo dar kitas, kurį iš mandagumo užkalbinau. Abu paklausiau, ar nežiną, kur gulįs J. Karnauskas. Antrasis ligonis pasisakė, jog jis esąs. Jam papasakojau, jog vienas geras jo bičiulis mane prašė jį aplankyti. Ir jam pasisiūliau: „Gal ir Tamsta norėtum priimti sakramentus? Kitą kartą ateičiau". Siūlau ne todėl, kad būtumėt silpnas, bet kad gautumėt stiprybės ir kad Jūsų kančios būtų šventos". Jis man ramiai paaiškino: „Ligoninėje sakramentų nepriimsiu, nes čia negaliu tinkamai susikaupti. Kai grįšiu į namus, pats nueisiu į bažnyčią". Atsakiau: „Tai Jūsų valia", ir mes, draugiškai pasikalbėję, draugiškai atsisveikinom.
***
V. Savičius išduoda save man primestu posakiu: „Tu jau mirsi, aš tave išganysiu . . .
Ar gali kunigas taip neprotingai sakyti? Mes, kunigai, turime 2000 metų perduotą praktiką ir gerai žinome, kaip atsargiai reikia prieiti prie ligonio, kad jj padrąsintum, o ne gniuždytum. Ir bedieviai turėtų to pasimokyti, nes tik jie gali taip storžieviškai pasielgti su ligoniu.
Pasakyti: „Aš tave išganysiu . . ." gali tik analfabetas religijos dalykuose. Juk čia išreiškiamas prieš tikėjimą, ereziją. Kunigas niekados taip nepasakytų, o tik šitaip: „Kristus tave išganys . . ." Taigi V. Savičius pats tuo posakiu įrodo ne tik išgalvotą melą, bet ir savo religijos nežinojimą.
Straipsnio autorius norėjo parodyti, kad aš J. Karnauską grubiai vertęs priimti sakramentus. Kunigai net negali versti, nes tada sakramentai negalioja, išniekinami. Kunigai gali tik pakviesti; jei atsisako, neturi teisės versti. V. Savičius mano, kad su sakramentais galima elgtis taip, kaip kai kurie ateistai mokytojai daro su mokiniais: prievarta įrašo į spaliukus, pionierius ir komjaunuolius, kad tik būtų išpildytas planas: nesvarbu, ar jie nori, ar ne. Katalikų Bažnyčia su pagarba lenkiasi laisvai žmogaus valiai: „Jei nori, aptarnausiu; jei ne, — ne".
V. Savičius teigia, jog aš per pamokslą užgarantavęs, kad J. Karnauskas mirs ir kad jis kunigą atstūmęs. O A. Kvekšienė vos neapalpusi . . ." Tai kurgi ta artimo meilė, kurią taip propaguoja bažnyčia, kur paprasčiausias žmoniškumas?" — rašo V. Savičius.
Paaiškinu:
1) Praėjusių metų lapkričio 12 d. aiškinau Evangeliją, ragindamas pasirūpinti ligoniais, kad nemirtų be sakramentų, nes daug kas tikisi pasveikti ir ateiti į bažnyčią patys, o ateina su karstu, nepriėmę sakramentų. Po to sakiau (cituoju iš magnetofono juostelės): „Mes į mirtį žiūrime kaip į kokią giltinę, kuri su dalgiu ateina. Baisus dalykas! Drebame, nenorim mirti. Žinau vieną ligonį. Jis serga vėžiu. Bet jam nesako daktarai, kad jis nenusimintų. Artimieji jam primena, kad eitų išpažinties, o jis atsako, kad pats nueisiąs, atliksiąs išpažintį". Kaip žmonės kartais neprotingai galvoja! Žinoma, pasveikt, norėt gyvent yra gerai, bet reikia būti protingu, realiu vyru. Mes vis tiek vieną dieną tikrai mirsim. O mirsim vieną kartą. Jei sugadintas gyvenimas, tai nebebus galima pataisyti . . ."
Nebūčiau kunigas, jei šaltai žiūrėčiau į mirštančius be sakramentų, nes parodyčiau abejingumą jų amžinai ateičiai. Tai būtų ne artimo meilė, o nusikaltimas. Jei kolūkio pirmininko pareiga rūpintis kolūkiečiais, tuo didesnė kunigo pareiga rūpintis savo parapiečiais.
Tuo laiku ligoninėje gulėjo keli vėžininkai, pažinojau jų ir savo namuose begulinčių. Jei vieną paminėjau, ar būtinai jis buvo J. Karnauskas? Visų vėžininkų tokie patys požymiai. Net nepasakiau, kad jis ligoninėje guli. J. Karriauską palaidojo š.m. kovo 19 d., o kiti dar tebeguli ligoninėje ir namie. Ar J. Karnauskui bei kitam tuo garbę nuplėšiau? Kuo jie kalti, kad vėžiu serga? Ar A. Kvekšienė turėjo dėl to alpti? Dėl ko piktintis pamokslu? Kiekvienas, aišku, pagalvojo apie savąjį ligonį. Jei svetimi žinojo, kad jis, gydytojų nuomone, nebeišgys, ar ji nežinojo? Ką aš naujo pasakiau? Tik atlikau kunigo pareigą — paraginti prie sakramentų. Ar gerą kataliką tai turi užgauti? Priešingai, geras katalikas bus dėkingas, kad kunigas rūpinasi ligoniais, trokšdamas jiems laimingos mirties. Ar katalikas turi bijoti mirties, kaip ateistas, kuriam mirtimi viskas baigiasi? Juk katalikui po mirties prasideda tikrasis gyvenimas.
Jei ligoniui J. Karnauskui kas padarė neigiamos įtakos, tai tik jo uošvė A. Kvekšienė savo neišmintinga laikysena ir kalba.
Vis dėlto prieš žento mirtį ligoninėje ji pati pasistengė jį prikalbėti, kad prisiimtų kunigą. Jis prisiėmė ir buvo gražiai palaidotas su bažnyčia. Aš džiaugiuosi, kad mano pastangos nenuėjo veltui, nors ir buvau visaip apšmeižtas. Apsimokėjo.
***
Il-ras epizodas — Laugalių senelių-invalidų namai.
V. Savičius man pareiškia, kad aš, „atėjęs bet kada, vaikštau po kambarius ir šniukštinėju".
Paaiškinu:
Kaip į ligoninę, taip ir į invalidų namus vykstu tik tada, kada mane ligoniai iškviečia ir einu pas tuos, kurie kunigo pageidauja. Net dvigubas leidimas buvo duotas ir tada, kada aprūpinau St. Milašių, kuris po pusės valandos mirė, kada direktorius A. Strauka mane su švenčiausiuoju išvarė.
***
V. Savičius rašo, kad daug kas iš išlaikytinių nenori, kad kunigas atvyktų, landžiotų.
Atsakau:
Savaime aišku, kad tuose namuose yra netikinčiųjų ir nepageidaujančių kunigo kartu su direktorium Strauka. Tokius V. Savičius ir įtraukė į nepageidaujančių sąrašą. Buzį, Selvenį, liuterone Enzėnienę . . . Bet jie juk neatstovauja tikinčiųjų, o ateistus. Tikintieji kaip tik labai pasipiktino tokiais atstovais ir parašė protestą į „Bangos" redakciją. Tikintieji džiaugiasi, jei kunigas juos aplanko: tikėjimas jiems beliko vienintelė paguoda, o ateistai ir tą nori iš jų išplėšti.
V. Savičius tvirtina, kad St. Milašius mirė 1977 m. gruodyje, tada aš su direktorium nebuvęs susitikęs, tik vėliau mane užčiupęs bevaikščiojant . . .
Paaiškinu:
V. Savičius sąmoningai iškreipia faktą, anksčiau numarino St. Milašių, kad pridengtų gėdingą direktoriaus elgesį su manimi, įdedu Gargždų vykdomojo komiteto išduotą St. Milašiaus mirties liudijimo nuotrauką, kurioje aiškiai parašyta, kad jis mirė ne 1977 m. gruodyje, o 1978 m. kovo 24 d. Tai liudija ir jo sesuo Katkienė, gyv. Klaipėdos g. 62, ir visi tuo laiku buvę Laugalių namų gyventojai.
Jau vien tos klastotės užtenka įrodyti, kad visas jo straipsnis pagrįstas melu. Kas kartą meluoja, tam nebetikima! V. Savičius net nesiksaito su tarybiniais dokumentais. Jam tikslas pateisina bet kokias priemones. Štai kokia antireliginė propaganda!
Kai St. Milašių aptarnavau, ta proga norėjo pasinaudoti ligonės, nesikeliančios iš lovos; jas irgi aptarnavau. Norėjo dar kiti, bet direktorius mane išvarė. Jis parodė, kad konstitucijos garantuojama sąžinės laisvė yra tik iškaba. Net budeliai išpildo savo aukos paskutinį pageidavimą — pasikviesti kunigą, o jis ir to nepadarė.
***
4. V. Savičius rašo, kad J. Riaukaitė daugiausia kunigą informuojanti apie visus reikalus. Jai jis ir pinigus duodąs, kad išdalintų.
Atsakau:
Laimingi tie seneliai-invalidai, kuriuos giminės dar aplanko, kunigą pakviečia, kokį rublį išmeta senatvės reikalams. Bet ką daryti tokiems, kurių niekas nebelanko, kuriems niekas kunigo nepakviečia ir rublio neišmeta? Tada jie kreipiasi į tuos savo likimo draugus, kurie dar gali šiaip taip nueiti pas kunigą ir jį pakviesti. Ne kiekvienas apsiima, nes žino, kad direktorius persekios. Kas kviečia, tas rizikuoja užsitraukti jo nemalonę. O vis tik yra tokių geraširdžių. Tai dažnai darydavo Liutikienė, kuri pati vos paeidavo, dabar jau mirusi. Atsiranda be Riaukaitės ir kitų.
V-as epizodas — kiti V. Savičiaus išpuoliai.
Girdi, A. Šeškevičius rūpinasi išgarsinti savo vardą per šmeižikišką Vatikano radiją.
Atsakau:
Kiekvienas lietuvis žino, kad slaptai su Vatikanu ar užsieniu susisiekti reiškia savo laisvės atsižadėti — už grotų patekti. Kas gali tokios „garbės" trokšti?
Vis dėlto Vatikanas apie Laugelių senelių-invalidų namus 1978.XI.13 visai tiksliai paskelbė, o V. Savičius tą faktą gėdingai suklastojo, norėdamas užtušuoti ateisto gėdingą darbą. Bet ar ne todėl „Bangos" redakcija paskelbė neteisingą S. Milašiaus mirimo datą, siekdama sukompromituoti Vatikano radiją? Atseit, Vatikanas šmeižia, nes Laugalių senelių-invalidų namų direktorius A. Strauka susitikęs su kunigu vėliau, ne tą dieną, kaip paskelbė Vatikanas?
Manau, kad ir ateityje Vatikano radijas sugebės paskelbti visus ateistų gėdingus išpuolius.
Ne tik Vatikanas, bet ir visas užsienis piktinasi, kad ligi šiol garbingoje lietuvių tautoje atsiranda tokių Savičių, kurie Lietuvai gėdą daro. Kaip gali geri lietuviai ir užsienis tylėti!
V. Savičius pastebi: „Vargu ar pavyks kunigui pataisyti bažnyčios reikalus, nors ir kaip jis besistengtų į savo pusę patraukti daugiau žmonių".
Paaiškinu:
Tiesiog stebuklu reikia laikyti, kad lietuvių tauta dar taip stipriai tiki. Juk dabar devynios galybės nukreiptos prieš tikėjimą, tikinčiuosius ir kunigus: spauda ir televizija, radijas ir kinas, ateistinės organizacijos, faktiškas moksleivių, jaunimo ir tarnautojų engimas už tikėjimą, baisūs bažnytiniai mokesčiai, teismai ir kalėjimai už teisių gynimą, baudos už religines eisenas mirusiems pagerbti, persekiojimas už vaikų katekizaciją, kunigų seminarijos varžymas ir visos Katalikų Bažnyčios Lietuvoje prispaudimas, nedavimas nei religinės spaudos, nei jokių viešų religinių pamokymų, kaip tai daroma kitose socialistinėse valstybėse. . . O vis dėl to Katalikų Bažnyčia Lietuvoje laikosi, net stiprėja, kai ateizmo po tokių represijų nė kvapo nebeliktų. Kaip tik tokios ateistų negarbingos represijos lietuvių tautai parodo tikrąjį bedievybės veidą ir verčia branginti religiją. Todėl ir po tokių pastangų ateistų Lietuvoje tėra tik saujelė.
Garždai, 1979.IV.12.
Kun. A. Šeškevičius
