(Šatrijos Raganos 100 gimimo metinių proga)
Kiekviena tauta ką nors įneša į savo tautos istoriją, ką nors palieka ateičiai. Tai gali būti dideli, atsakingi žygiai, turėję likiminės reikšmės, arba ramus kūrybinis darbas, pakėlęs krašto gerovę ir įsiamžinęs mokslo ar meno kūriniais. Gali tai būti žmonės, taurios asmenybės, šviečiantys ateinančioms kartoms pasiaukojimo švyturiais, pavyzdžiais sunkiais tautos gyvenimo momentais.
Istorija mūsų tautos nelepino. Maža turėjome ramių kūrybinių laikotarpių, o jų vaisius daugiausia pagrobė svetimieji. Ne visuomet tauta galėjo pati spręsti savo likimą, nors ne vieną kartą dėl jo žūtbūtinai grūmėsi. Tačiau didvyriškų, kilnių ir šviesių asmenybių, mokėjusių paaukoti save ant tėvynės meilės aukuro, buvo visuomet.
Štai ir šiemet sustojome prie garbingo jubiliejaus - šimto metų nuo Marijos Pečkauskaitės - Šatrijos Raganos gimimo. Kai 1877 metų kovo 8 dieną ramiame Žemaitijos kampelyje dienos šviesą išvydo būsimoji rašytoja, pedagogė ir altruistė, Lietuvą gaubė niūri ir slogi, rodos amžinai truksianti, svetimųjų priespauda. Dar buvo toloka iki pirmųjų "Aušros" spindulių, o prieš porą metų mirusio didžiojo žemaičių švyturio vysk. Motiejaus Valančiaus paskleistai šviesai užgesinti visas pastangas dėjo rusų valdžia. Jau seniai buvo nutilę 1863 metų sukilimo šūviai, o Sibiro taigose pamažu mirė paskutiniai jo dalyviai. Šventoriuose iš kaimo moterėlių rankų rusų žandarai plėšė maldaknyges ir rašė protokolus už lietuviško kryžiaus ar koplytėlės pastatymą, o gubernatoriaus valdininkai rūpinosi, kad gausios karčiamos vėl prisipildytų girtuokliaujančių valstiečių. Už lietuvišką elementorių grėsė kalėjimas, o vienam kitam iš kaimiečių į mokslus prasimušusiam jaunuoliui - pavojus ištirpti svetimųjų jūroje. Dvaruose viešpatavo svetima, "poniška" kalba, ir paprastų neraštingų valstiečių tauta, atrodė, pasmerkta žūti.
Tačiau Apvaizdos buvo kitaip lemta. Juodžiausios rusiškos priespaudos metais tautoje budo jėgos, brendo pumpurai, netrukus turį prasiskleisti gražiais veiklos ir kūrybos žiedais. Ir Marija Pečkauskaitė, augdama darnioje, kultūringoje šeimoje, demokratiškoje aplinkoje, sugebėjo pati rasti kelią į savo tautą ir liaudį. Religingų ir išsilavinusių tėvų, ypač motinos, įtaka padeda susiformuoti tiems principams, tiems charakterio
bruožams, kurie vėliau išsiskleidė pasiaukojančiais artimo meilės darbais.
Turėdama aiškių muzikinių gabumų gali pasirinkti menininkės, muzikės kelią, bet atsisako asmeninių interesų ir aukojasi iš pradžių savo šeimai, o vėliau ir visai tautai. Visuomet imasi tų darbų, kurie atrodo būtiniausi ir reikalingiausi. "Man baisus gyvenimas be darbo, be naudos tėvynei", - rašo ji viename laiške. "0 žmonių tamsumas, Dieve, Dieve! Man rodos, kad tiktai mokant vaikus galima ką nors gero padaryti", - skundžiasi kitame. Ir puola prie darbo: rašo, verčia, moko, organizuoja, slaugo. Namuose išėjusi gimnazijos kursą, dar pasimokius bitininkystės, porą metų filosofijos, literatūrą ir pedagogiką studijavusi Šveicarijoje, įsigijusi namų mokytojos teises, pati gražiai išmokusi lietuvių kalbą - ji pasiruošusi rimtai gyvenimo kovai dėl Gėrio, dėl Grožio, pasiruošusi aukai. "Pasijutusi lietuve ir giliai pamilusi savo tėvynę, norėjau būti jai nors truputį naudinga, nors krisleliu prisidėti prie bendro darbo". XIX amžius šaukte šaukėsi tvirtų asmenybių. Ilga svetimųjų priespauda buvo padariusi nemaža moralinių žaizdų, kurios šaukėsi gydančių rankų ir širdžių. Nekalbant jau apie nutautėjusius dvarininkus, net ir iš moraliai sveiko lietuviško kaimo kilusi negausi inteligentija negalėjo išvengti neigiamos svetimųjų vėjų įtakos. Vienus prarydavo "poniška" kalba ir kultūra, kitus apnuodydavo Rusijos universitetuose viešpatavusi nihilizmo ir materializmo dvasia. Net ir gero norėdami tokie inteligentai kartais nesutarė savo tarpe arba puldavo ir niekindavo tai, kas visais amžiais buvo brangiausia ir švenčiausia jų tėvams ir visai tautai, kas ją gelbėjo nuo imperialistinės Rusijos pastangų galutinai ją sunaikinti. Daug buvo kalbama apie laisves, demokratines teises, bet kokie nekantrūs ir nepakantūs buvo saviesiems. M. Pečkauskaitė skaudžiai pergyvendavo tas savųjų intrygas. Būdama idealiste, pati viską paaukojusi tėvynei ir artimui, nejaukiai pasijusdavo susidūrusi su siaurumu Ir egoizmu. "Tiek faktų liūdnų, skaudžių radau Lietuvoje atvažiavusi, jog širdis man kaip akmeniu prislėgta... Visur egoizmas, ambicija, kiekvienas stato pirmon vieton savo "aš".
Tačiau ji nesvyruoja, nenuleidžia rankų. Kokia "tamsybė stora, juoda, nepermatoma, neišmatuojama" besuptų visa, Marija nenusimena. Ji dirba, kovoja. Raštu, žodžiu, veikla skleidžia gėrį ir grožį į aplinką. Bando pasitarnauti lietuviškos knygos plitimui įsteigdama Vilniuje knygyną, bet, atsidūrusi jai visai svetimoje - prekybinėje srityje - patiria materialinių nuostolių ir turi šį darbą palikti. Jos širdžiai daug artimesnis auklėtojos darbas Marijampolės Mergaičių progimnazijoje. Čia ji gali pritaikyti savo mylimo mokytojo Foersterio pedagoginę išmintį, čia į jaunas širdis, lyg į trąšią dirvą, gali berti tas tiesos ir gėrio sėklas, kurias pati brandino savo sieloje. Savo žodžius gali paremti asmeniniu pavyzdžiu, dorine jėga, tvirtu bekompromisiniu laikymusi tų principų, kuriuos skelbė kitiems. Karo audra nutraukia šį darbą. Pečkauskaitė atsiduria Židikuose. Iš čia jau daugiau niekur neišsikels, kol miestelio kapai nepriglaus jos kūno. Bet ir šiame nuošaliame šiaurės Žemaitijos miestelyje yra daug vargstančių, kenčiančių, dvasiškai palūžusių, neraštingų ir ligotų tautiečių. Ir Marija skuba padėti, sušelpti, pamokyti, paguosti. Ji įsteigia šv. Vincento Pauliečio draugijos skyrių, ambulatoriją neturtingiems ligoniams, liaudies universitetą, moko vaikus, platina blaivybę, dalina vaistus, lanko ligonius. Ji, kaip Evangelijos gailestingasis samarietis, pirmoji skuba ten, kur dejuoja dvasinis ir fizinis ligonis. Ir skuba todėl, kad nedviprasmiškai supranta Evangelijos reikalavimus, kad noriai atsiliepia į juos pagal gyvenamosios dienos šauksmą.
Taurios sielos skaidrumu, tėvynės ir artimo meilės idealais persunkta jos kūryba. Tai, kuo tikėjo, ką vykdė gyvenime, tą skleidė ir rašytu žodžiu. "Dailės reikale apsireiškia artisto siela"- sako rašytoja. O kadangi jos siela visuomet veržėsi į Tiesą ir Gėrį, kūryboje ieškojo amžinųjų dvasinių vertybių. "Ji nurodo tai, kas nepasiduoda valandos nuomonėms, viešpataujančiai madai, - kas yra nepermainoma, kas amžina, kas visada yra tiesa. Dailė žiūri į viską 'sub specie aeternitatis'. Rašymas jai buvo žmonių auklėjimo pratęsimas ir praplėtimas, tik kitomis priemonėmis. Ir rašo ji straipsnį po straipsnio, kūrinį po kūrinio, šaukdama žmogaus sielą "iš kasdieninio pilkumo į saulėtas idealo šalis". Verčia Foersterio veikalus ir knygas, norėdama, kad šio didžiojo pedagogo mintys auklėtų Lietuvos jaunimą. Ji matė, kad tik gilus ir sąmoningas tikėjimas, aukšti moraliniai idealai gali išugdyti tvirtą charakterį, stiprią valią, suformuoti taurią ir visapusiškai išsivysčiusią asmenybę. Tokių asmenybių turinti tauta atlaikys sunkiausius bandymus. Mokslas be doros, jos giliu įsitikinimu, to padaryti negali. Tai namai statomi ant smėlio. Atmesdama smurtą ir prievartą, žmogaus tobulinimo priemone laikė švietimą ir auklėjimą, o auklėjime svarbiausią vietą skyrė šeimai, ypač motinai. Gal dėl to visoje Šatrijos Raganos kūryboje tiek daug šviesių ir patrauklių moterų paveikslų. Nekalbant jau apie jos pagrindinio veikalo "Senojo dvaro" mamatę - motinos ir moters idealą, daugelyje kitų apysakų ir vaizdelių sutinkame idealias motinas ar mergaites, mokančias atsispirti prieš neigiamas įtakas, sugebančias išlikti tauriomis ir tvirtomis ir, tuo skleisdamos apie save gėrį, padedančios pakilti kitiems. Tik tyros sužadėtinės Marijos - Miriam prisiminimas sulaiko "Mėlynosios mergelės" studentą Jurgį nuo blogo žingsnio. Viktutė to paties pavadinimo apysakoje yra gera, nuoširdi mergaitė, visu savo jaunos širdies idealizmu besiveržianti padėti liaudžiai, patarnauti savo tautai. Tačiau kartu nuosekli ir tvirta, kai reikia apginti savo pasaulėžiūrą ir įsitikinimus. Psichologiškai tikri, dvasiniai turtingi paprastų kaimo moterų paveikslai "Adomienėje", "Sulaukė", "Lemta" ir kitose apysakose.
Kas tai yra šeima, koks jos vaidmuo, ką ji reiškia vaikui -geriausia matome "Irkos tragedijoje". Čia šeima "moderniška", sudaryta "laisvais" pagrindais, susidedančiais iš malonumų vaikymosi ir aistrų tenkinimo. Tokioje šeimoje nėra meilės, o nuo to labiausiai kenčia visiškai nekalta būtybė - vaikas, kurio pati prigimtis reikalauja ką nors mylėti ir būti mylimam. Tai vaikas našlaitis abiems tėvams esant gyviems. Tėvams egoistiškai ieškant savo purvinos "laimės", netekęs jų meilės, vaikas žūsta kaip gležnas daigelis sausroje. Iki širdies gelmių sukrečia mažosios Irkos tragedija, ypač prisiminus, kad šiandien tokių Irkų pilni mūsų miestai ir kaimai. Ši Šatrijos Raganos novelė - tai lyg pranašiškas regėjimas mūsų dienų, tos daugybės mūsų šeimų, kur "išlaisvinta" moteris-motina sutrypia savo švenčiausias pareigas, virsdama savo silpnybių verge. Rašytoja, gerai žinodama kokiais pagrindais sukurta šeima gali būti tvirta ir laiminga, ir matydama, koks pavojus šeimai gresia moteriai užmiršus savo pašaukimą, tik jai vienai skirtas šventas ir neliečiamas pareigas, viename savo kalėdiniame apsakymėlyje, "Moterų teisės", su švelnia ironija išjuokia naivius ir negyvenimiškus svaičiojimus apie tariamą "lygybę" ir teises, užmirštant moteriai skirtas pareigas, kurios iš tikrųjų yra jos privilegija.
Kovo 8-ją minime šimtąsias gimimo metines moters, kuri visą savo gyvenimą ėjo į šviesą ir paskui save vedėsi kitus, kuri kovojo dėl tikro moters išlaisvinimo iš dvasinio skurdo tamsos, aistrų ir silpnybių vergovės, kuri skelbė ir gynė tuos idealus ir principus, kurie moters gyvenimą daro tikrai gražų ir prasmingą. Daug šviesių, idealių moterų paveikslų ji įvedė į lietuvių literatūrą, tačiau ji dar labiau švietė visu savo asmeniniu pavyzdžiu. Jos gyvenimas, paremtas Evangelijos principais, buvo dar didesnis menas už jos kūrybą.
Didžioji gyvenimo menininkė prieš mūsų akis stovi kaip tauri ir šviesi asmenybė, kaip tikra MOTERIS.
K. Vaidila
