Aš, Andriukaitienė Liuda, Kazio, užauginau penkis sūnus ir jau baigiu septyniasdešimt metų. Nuo vargo ir darbo sunyko mano sveikata ir beveik kiekvieną dieną kovoju su mirtimi. 1940 m. okupacija atėmė mūsų šeimos gyvenimo laimę, o 1941 m. atėmė ir sveikatą. Tais metais mes netekome Tėvynės, saulės ir šilimos. Beveik 17 metų praleidome ištrėmime, kur pusę metų nesimato saulės, o šaltis 11 mėnesių svilina žmogaus kūną. Į tokias sąlygas mes patekome beveik nuogi. Iš Tėvynės išvežė vasarą - birželio 14 d. Atsidūrus užpoliarėje, mūsų šeimos nuolatinis svečias buvo šaltis, badas, utėlės ir visokios negalės.
Dabar, kai vos galiu pavilkti kojas, Lietuvos priešams galutinai parūpo mus sunaikinti. Aš jokioje politikoje, kaip gyva, nedalyvauju, nes neturiu laiko net laikraščiui perskaityti. Mano visas gyvenimo malonumas - sulopyti vaikams ir vyrui aprangą ir pagaminti pietus. Darbingas buvo tik vienas vyras (alga 130 rub.), o šeima susidėjo iš 7 asmenų. Taip tęsėsi mūsų pusbadis gyvenimas. Dabar gyvenimas šiek tiek palengvėjo, nes vaikai suaugo. Bet štai "broliška" saugumo ranka užgriuvo mūsų senatvės dienas.
Š.m. rugsėjo 15 d. išaušo apsiniaukęs rudens rytas. Nuvedžiau anūkėlę į darželį ir nuėjau į turgų, ko nors nusipirkti pietums. Grįžus nespėjau apsiruošti, kaip kažkas smarkiai pasibeldė į duris. Į vidų įsibrovė šeši vyrai. Ką jie man suriko, nesupratau, nes aš taip persigandau, kad žengusi kelis žingsnius atgal, sukritau vietoje. Mano priepuolis, matyt, paveikė įsibrovėlius, nes jie iškvietė greitąją pagalbą. Nors gydytoja man suteikė medicininę pagalbą, bet galva svaigo, viskas sukosi ratu ir negalėjau atsikelti. 0 atvykėliai čekistai viską vertė aukštyn kojomis. Ko jie ieškojo - man nesakė. Tik kai aš paklausiau, ko jie ieško, vienas iš jų parodė kratos orderį. Kratą darė majoras Rusakovas, vertėju dalyvavo Vilčinskas Rimas, Vlado, gyv. Kaune, Partizanų g. 142, bt. 4, kviestiniai: Bumbliauskas Antanas, Povilo, gyv. Kaune, Juro g. 67, bt. 101 ir Vaitiekūnas Evaldas, gyv. Kaune, Šakių g. 14, bt. 2. Orderis kratai buvo išduotas mano vyro vardu. Kratą pradėjo daryti 1 vai. 0 min., o baigė 2 vai. Kratos metu paėmė visus mums rašytus laiškus, lietuvių rašytojų - Vydūno, Maironio ir kt. raštus, paėmė net J. Paleckio "Žingsniai smėlyje"; daug užrašų ir raštelių, kuriuose buvo užrašyta: "Mylėk Tėvynę", "Tėvynė Motina", paėmė net sūnaus laiškus, skirtus motinai. Be to, paėmė sūnaus Petro brėžinius ir skaičiavimo užrašus, o labiausiai prisikabino, kodėl savo bute laikėme Lietuvos herbą Vytį. Į kratos protokolą užrašė: "Buržuazinės Lietuvos ženklas". Visame pasaulyje yra žinoma, kad lietuvių tautos herbas - Vytis, o tarybinė valdžia baudžia už tai, kad lietuviai myli savo tautą, savo kalbą ir herbą - Vytį. Už tai baudžiama kalėjimu, ištrėmimu ir kt. bausmėmis. Kratos metu paėmė net du maišus įvairiausių raštų. Po to visus mūsų vaikus tardė Vilniuje, nors jie jau keli metai gyvena atskirai nuo mūsų. Dabar lekiame teismo. Už ką? Atsakymas aiškus - kadangi esame lietuviai.
Mes prašome žmogaus teisių gynimo komitetą ir laisvojo pasaulio visus žmones, - užstokite mūsų Tautą, neleiskite komunistams išnaikyti lietuvių!
L. Andriukaitienė
