(Dr. J. Basanavičiaus mirties penkiasdešimtmečio proga)
Šįmet, vasario 16 d., minėdami Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo penkiasdešimt devintąsias metines, širdyse atidavėme pagarbą ir jos pranašui dr. Jonui Basanavičiui. Šio didžiojo tautos vyro širdis nustojo plakusi lygiai prieš 50 metų, vasario šešioliktą dieną. Praėjo pusė šimtmečio, kai Rasų kapai Vilniuje priglaudė tautos patriarcho, jos laisvės žadintojo ir nenuilstamo kovotojo palaikus. "Aušros" spinduliai, kadaise nedrąsiai sušvitę niūriame Lietuvos danguje, jau buvo virtę patekėjusios laisvės saule. Sunkiose, žūtbūtinėse kovose atrėmusi svetimųjų pasikėsinimą užgniaužti jos nepriklausomybę, naujai atkurta Lietuvos valstybė žengė pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius. Tautos laisvės pranašas turėjo laimės pats savo akimis matyti didžiosios vilties išsipildymą. Jis matė tautą pačią sprendžiančią savo likimą ir tvarkančią savo reikalus. Tiesa, pergalė buvo dar nepilna ir negalutinė. Valstybės sostinė, senasis Vilnius, vaitojo svetimųjų rankose. Kova dar turėjo būti tęsiama. Ir ištvermingas kovotojas lieka savo pozicijose. Jis nesitraukia iš Vilniaus, nesinaudoja laisve, bet lieka su pavergtais broliais. Lieka toliau budėti ir kovoti.
Kovotoju dr. J. Basanavičius buvo visą gyvenimą. Paprasto Lietuvos valstiečio sūnus nepasiduoda nei gimnazijos lenkiškai, nei Maskvos universiteto rusiškai įtakai, - išlieka grynu, sąmoningu lietuviu, mylinčiu savo kraštą ir savo tėvų kalbą. Jam brangūs gimtieji Ožkabalių laukai, mėlynas Nemunas, senieji Trakai ir Vilnius. Dar būdamas jaunu Maskvos universiteto studentu, Basanavičius, Kalėdų atostogų metu parvažiavęs į Lietuvą, kartą užeina Marijampolės gimnazijoje į savo draugo pamoką. Klasėje su mokiniais jis pasisveikina lietuviškai, paskaito ištrauką iš "Anykščių Šilelio", pakalba apie lietuvių kalbos grožį. Tai nustebina ne tik kai kuriuos aplenkėjusius mokinius, bet ir surusėjusius mokytojus. Jau tuo metu Basanavičius buvo visa galva aukštesnis už kitus to meto lietuvių jaunuolius. Jis nujaučia, ko tautai reikia ir kas darytina. Kuria savo ateities veiklos planus.
Baigęs universitetą ir atsidūręs užsienyje, Basanavičius turi progos iš arčiau susipažinti su slavų išsivadavimo sąjūdžiu, mato, kaip tos tautos, ilgus metus vargę svetimųjų priespaudoje, kyla laisvam gyvenimui. Šis judėjimas pažadino jame viltį panašių laikų susilaukti ir savame krašte. Drauge Basanavičius pamato, nuo ko tenka pradėti išsivadavimo kovą ir ką reikia konkrečiai daryti. Čia gimsta mintis leisti tokį lietuvišką laikraštį, kuriame būtų galima nevaržomai rašyti apie lietuvybės reikalus. Palaikydamas ryšį su daugeliu lietuvių inteligentų ir su Mažosios Lietuvos veikėjais, Basanavičius ėmė tartis dėl laikraščio leidimo. Sutelkus bendradarbius ir paruošus medžiagą, 1883 metais pasirodė pirmasis "Aušros" numeris. "Žmonės, nežinantieji istorijos, yra vaikai" - toks buvo pirmojo laikraščio prakalbos motto. Tai ne atsitiktinai paimtas lotyniškas posakis. Jame lyg lęšio fokuse buvo sutelkta visa "Aušros" idėja ir tikslas - parodyti tautai praeitį, priminti, kas ji iš tikrųjų yra. Tauta, pamiršusi savo praeitį, yra mieganti tauta, nesusivokianti dabartyje, todėl nepajėgi kovoti ir dėl ateities. Pavergėjai visuomet stengiasi sumenkinti, iškreipti ar visai nuslėpti pavergtųjų tautų praeitį. Vergai neturi žinoti, kad jie buvo laisvi. Valdomieji neturi suprasti, galį patys tvarkyti savo likimą. Priešas, užtušuodamas tautos praeitį, siekia atimti pasitikėjimą savo jėgomis, o netikėjimas savimi, gesina bet kokią ateities viltį. "Jau daug šimtų metų praėjo, kaip paliovė Lietuvos giedrotose padangėse spindėjusi žvaigždelė, kuri mūsų tėvų tėvams švietė, tamsi, neperregima ūkana apsiautė mūsų linksmą senovėje žemę, visokie vargai ir sunki, o ilga verguvė išdildė iš atminties mūsų laimingesnio ir nevargingo gyvenimo atsiminimus; užmiršome, kuo mes senovėje buvome". Taip, viskas buvo užmiršta. Rusiškieji pavergėjai stengėsi įtikinti, kad tokia padėtis amžina, kad čia niekas negali keistis, o Rusų imperija nepajudinama. Bandyti ką nors pakeisti, mėginti susikurti šviesesnį rytojų buvo galima tik apsidairius plačiau, pamačius praeitį, susivokus, kas mes iš tikrųjų esame ir kuo buvome. Tuomet galima galvoti, kas reikia daryti, ko siekti, kaip ir už ką kovoti. Romantiškai, gal ne visiškai moksliškai nušviesta buvo ta praeitis, bet ji padėjo tautai pabusti. Toliau jau kitų entuziastų rankos griebė skambinti varpais, kelti visą tautą, raginti prie darbo, šaukti į kovą.
Nesvarbu, kad "Aušra" ėjo tik tris metus. Ji buvo pirmas, nors ir trumpai liepsnojęs degalas. Nuo jo greitai užsidegė kiti. Laisvės gaisras nesulaikomai plėtėsi. Kurį laiką jis ruseno pogrindyje, blykstelėdavo knygnešių entuziazmu, buvo gesinamas žandarų kratomis ir tremtinių kolonomis į Sibirą. Bet jis ruseno toliau, ruseno pastoviai ir atkakliai, kol atėjus istoriniam momentui, suliepsnojo laisvės ugnimi.
Nebeužtvenksi upės bėgimo,
Norint sau eitų ji pamažu;
Nesulaikysi naujo kilimo,
Nors ji pasveikint tau ir baisu.
Šį nesulaikomą tautos veržimąsi į laisvę kitais žodžiais yra nusakęs poetas.
Basanavičius nesitenkino vien idėjos iškėlimu, o dirbo praktiškai daug: rinko medžiagą, tyrinėjo, rašė, gilinosi į tautosakos problemas, kad iš Lietuvos piliakalnių ir milžinkapių, iš lietuviškų dainų ir pasakų būtų galima kuo daugiau tos praeities prikelti, kuo gražesnę ją parodyti. Jo mokslinių straipsnių ir studijų skaičius yra tikrai didelis. Dalis jų ir šiandien nepraradę mokslinės vertės, ypač tie, kuriuose gausu archeologinės, etnografinės ir folkliorinės medžiagos. Kantriai ir atkakliai dirbdamas, Basanavičius rūpinosi ir kitus lietuvių inteligentus sutelkti prie šio darbo. Jis stengiasi įkurti Lietuvių Mokslo Draugiją. Pagaliau išsipildo ir ši jo.ilgametė svajonė. Draugija suburia inteligentus ir mokslo žmones į organizaciją, suvaidinusią labai svarbų vaidmenį lietuvių kultūros ir švietimo istorijoje. Pradedamas leisti pirmasis mokslinis lietuvių žurnalas "Lietuvių tauta", kurio redaktoriumi visą laiką buvo Basanavičius. Negalima nepripažinti, kad Lietuvių Mokslo Draugijos įsteigimas buvo vienas reikšmingiausių Basanavičiaus darbų, davęs pradžią visai eilei svarbių lituanistikos mokslo šakų ir institutų.
Susitelkęs prie senų rankraščių ir dokumentų, dr. Basanavičius nė vienai akimirkai neužmiršdavo einamojo momento. Jis visada matė, kas vyksta aplinkui, ką daro rusų valdžia, kokias intrygas rezgia lenkai, ko siekia kaizerinės Vokietijos okupacinė valdžia. Jis skuba atsiliepti į visus opius ir neatidėliotinus klausimus. Rašo memorandumus, spausdina straipsnius, pats eina į įvairias įstaigas ir pas viršininkus: aiškina, įtikinėja ir gina lietuvių reikalus. Kilus sumanymui įkurti Tautos Namus, nežiūrėdamas sveikatos, keliauja per Atlantą pas Amerikos lietuvius, ten sako prakalbas, renka aukas.
Karas ir vokiečių okupacija atnešė naujų įvykių ir rūpesčių, bet kartu gimdė ir naujas viltis. J. Basanavičius budriai sekė politinius įvykius bei tarptautinius pakitimus ir viską stengėsi panaudoti Lietuvos interesams. Jis - Lietuvos Tarybos narys, Nepriklausomybės akto signataras. Jo parašas yra pirmasis Vasario šešioliktosios dokumente.
Nepriklausoma Lietuva nepamiršo savo laisvės pranašo. Dr. J. Basanavičiaus vardas su pagarba buvo tariamas įvairių žmonių visuose Lietuvos kampeliuose. Nupelnytos tautiečių pagarbos apsuptas, jis galėjo ramiai leisti savo dienas Nepriklausomoje Lietuvoje. Bet ne visa Lietuva buvo laisva. Jos širdis, jos sostinė buvo svetimųjų pavergta. Ir Basanavičius lieka senajame Vilniuje kovoti už lietuvių teises. Vėl rašo, vėl gina įvairiose įstaigose skriaudžiamų brolių reikalus. Ir toliau budi, ir toliau kovoja, kol 1927 m. vasario 16 d. nustojo plakusi nenuilstamo kovotojo širdis.
Bet ar miršta tikrieji kovotojai, nustojus plakti jų širdžiai? Ne! Ilsėdamiesi kape, jie ir toliau laiko iškėlę tautos idealų vėliavą. Dr. J. Basanavičiaus vardas pasiliko ne tik antkapio užraše. Jis visą laiką žinomas visiems lietuviams. Žinomas ir dabartiniams Lietuvos okupantams, nuosekliems senosios rusų okupacijos tęsėjams. Jie mielai šį vardą, kartu su visa "Aušros" epocha, ištrintų iš Lietuvos istorijos. Bet išbraukti šių puslapių neįmanoma. Todėl stengiasi bent "pataisyti". Budri rusų cenzūra žiūri, kad nacionalinis lietuvių atgimimas būtų vaizduojamas kaip "visos Rusijos darbo žmonių" kovos neatskiriama (ir nežymi) dalis, kaip "Rusijos valstiečių judėjimo" rezultatas ir pan. Lietuvių tautos pastangos nusimesti rusų jungą buvusios tik... "buržuazijos siekimas įsigalėti Lietuvos ekonomikoje", be to, buvo susietas su pastangomis "nacionalinį judėjimą aprėžti siauru buržuazijos klasės interesų ratu, demagogiškai stiprint šiurkščiais nacionaliniais išpuoliais". Lietuvių tauta, pasirodo, visuomet norėjusi tūnoti "broliškame" rusų glėbyje, tik klerikalai ir liberalinė buržuazija "griežtai buvo priešinga lietuvių vienybei su rusų darbininkų revoliuciniu judėjimu". Visi "Aušros" sąjūdžio ideologai per daug idealizavę praeitį, per daug skelbę socialinę taiką ir tautos vienybę. Bloga buvusi politinė programa: nebuvo raginama į socialinę tarpusavio kovą, stigę demokratiškumo..." Ir kaip bus gera tokia programa, kuri ragina kovoti prieš pavergėjus, prieš rusus, ne savo tarpe! Siaura buvusi visa Basanavičiaus pažiūra į tautą, per daug nuolaidžiavęs carui, per daug maldavęs iš jo malonių...
Toks šiandieną turi atrodyti visas Atgimimo sąjūdis. Svarbiausias ir esminis jo bruožas - tautos atbudimas ir jos žūtbūtinės pastangos savarankiškai tvarkyti savo likimą - nutylimas, o nesusieti, iš įvykių konteksto išimai, paskiri fakteliai, taktiniai metodai ar aplinkybių padiktuoti veiksmai ir pareiškimai išryškinami, stengiantis iš jų sukurti iškreiptą ir neteisingą vaizdą. Nutylima, kad jei ne šis tautinis sąjūdis, ne šis lemtingas posūkis Lietuvos istorijoje, mūsų tauta ir toliau būtų likusi rusų priespaudoje, be tų dvidešimties nepriklausomybės ir atokvėpio metų, kurie tautiniam sąmonėjimui ir jo augimui atstojo visą šimtmetį. Nutylima, kad šis atgimimas, šis sąjūdis prikėlė tautą savarankiškam gyvenimui.
O gal kaip tik dėl to nutylima ir iškraipoma? Juk dabartiniam okupantui nemažiau svarbu, kad tauta nežinotų savo istorijos, arba ją "žinotų" taip, kaip jam patogiau. Praeitis turi patarnauti dabarčiai taip, kaip to nori krašto pavergėjas. Todėl Lietuvos istorija šiandien taip negailestingai piaustoma, karpoma, kad iš jos gaunasi (ypač visų rūšių vadovėliuose) ne istorija, o apgailėtina jos karikatūra. Svarbiausi tautos istorijos įvykiai sumenkinami, nustumiami į antrą planą, o smulkūs ir nereikšmingi fakteliai iškeliami į pirmą vietą, juos išryškinant ir išpučiant. Toks Lietuvos istorijai menkavertis įvykis, kaip "Iskros" pergabenimas per mūsų kraštą, šiandien virsta didesniu įvykiu nė visos tautos kova už savo kultūrą, trukusi nuo Valančiaus laikų iki Didžiojo karo. Niekam nežinomas Lenino apsilankymas Vilniuje, pasirodo, daug reikšmingesnis už visą J. Basanavičiaus veiklą...
Tokio niekšingo įr sąmoningo istorijos klastojimo fone šį kartą jau mums nuskamba J. Basanavičiaus parinkto motto žodžiai: "Žmonės, nežinantieji istorijos, yra vaikai". Jie primena pareigą domėtis savo praeitimi, jie primena taip pat, kad ir dabartis nepaprastai panaši į jo laikus, tik dar sunkesnius ir pavojingesnius. Įspėja, kad tautai ir dabar gresia mirtinas pavojus - pavojus žlugti pirmiausia moraliai, paskęstant alkoholyje, išsiblaškant šeimų pakrikime, sumaterialėjime ir aukštesniųjų idealų praradime, o paskui išnykstant fiziškai, ištirpstant svetimųjų masėje. Primena, kad priešas tas pats, ir metodai dažnai tie patys, bet drauge ir padrąsina: mes kovojome ir laimėjome! Tad būkite mūsų verti! Šiandien jūs padarykite tai, ką privalote padaryti!
Ar paklusime savo didžiojo tautos patriarcho žodžiams, ar mokėsime būti ne bejėgiais vaikais, o subrendusiomis asmenybėmis, žinančiomis, ko iš mūsų reikalauja istorija?!
V. Apyaušris
1977.II.16.
