V. Petkaus teismas prasidėjo 1978 m. liepos 10 d. Jau nuo pirmos teismo dienos buvo jaučiama rūpestinga teismo spektaklio režisūra. Liepos 10-ai dienai, kada buvo skaitomas kaltinamasis aktas, teisman buvo iškviesti ir įleisti teismo salėn estai ir latviai, t. y. tie liudytojai, kurie lietuvių kalbos nemoka ir nesupranta. Jie tik matė, kad į teismo salę V. Petkus buvo keturių milicininkų jėga įvilktas užlaužtomis rankomis. Teisme jis pareiškė esąs nekaltas ir atsisakė advokato paslaugų. Visą likusį laiką V. Petkus teismą demonstratyviai ignoravo, neatsakinėdamas į jokius klausimus, nesigindamas ir nesiaiškindamas, o ramiai snausdamas.

Pirmasis teismo posėdis tęsėsi pusantros valandos ir teismas buvo nukeltas į liepos 11 dieną.

Liepos 11 d. į aukščiausiąjį teismą Vilniuje atvyko didelis būrys V. Petkaus draugų ir vienminčių, tačiau į teismo salę nebuvo įleisti. Prie teismo salės durų budįs čekistas kiekvienam, norinčiam patekti į teismą, pareikšdavo, kad „nesą vietų".

Pirmieji į teismo salę buvo įleisti liudininkai kun. K. Garuckas, O. Lukauskaitė-Poškienė ir R. Ragaišis. Nustebę jie pamatė, kad salė, nors jos durys iki jų įleidimo buvo užrakintos, jau pilna prigūrėjusių kažkokių neaiškių tipelių. Apžiūrėjusi salę, C. Lukauskaitė-Poškienė (Helsinkio lietuviškosios grupės narė) garsiai paklausė kun. K. Garucką (taip pat Helsinkio grupės narį):

— Ar tai vis liudininkai? Gal spaudos atstovai? Ak, ne! Tai, matyt, privilegijuoti svečiai.

Ir tikrai tai buvo teismo spektaklio statistai, įleisti salėn pro tarnybines duris, kad salė būtų užpildyta ir joje neliktų vietos tiems, kurie, užjausdami V. Petkų, tikrai norėjo matyti ir girdėti teismo eigą.

Didelis būrys nepatekusių į salę kreipėsi protestuodami į aukščiausiojo teismo pirmininką, bet šis nesiteikė su atėjusiais kalbėtis. Tik jo sekretorė pareiškė, kad teismas esąs uždaras. Netrukus ant teismo salės durų buvo iškabintas užrašas, kad šioje salėje teisiamas V. Petkus ir kad teismas esąs „neviešas". Per pirmąją pertrauką salę apleido ir neaiškūs tipeliai, nežinia pro kur atsiradę salėje.

Esminiai teismo liudininkai pagal Baudžiamojo kodekso 68 ir 70 straipsnius buvo apklausinėti tik vėlai vakare. Visi jie, įėję į teismo salę, pasveikindavo V. Petkų, pasakydavo apie jį keletą gražių charakteristikos žodžių, kaip antai: „geras katalikas, tikras lietuvis, doras, kultūringas žmogus", ir, solidarizuodamiesi su V. Petkumi, atsisakydavo nuo bet kokių parodymų.

Kun. K. Garuckas, įėjęs į salę, katalikiškai pasveikino Petkų ir perdavė jam sveikinimus visų tų, kurių į salę neįleido. Teisėjo paklaustas, ar pažįstąs kaltinamąjį, pasakė, kad pažįsta jį kaip gerą kataliką, tikrą lietuvį ir tos pačios, kaip ir jis pats, Helsinkio susitarimams remti lietuviškosios grupės narį.

— Veikėme drauge, todėl galite ir mane pasodinti šalia V. Petkaus į kaltinamųjų suolą. Laikysiu sau garbe mirti lageryje, kaip mirė mano mokytojai—vyskupas Reinys ir Tėvas Andruška.Daugiau ką nors parodyti atsisakau.

Liudininkė Jadvyga Petkevičienė įteikė Petkui rožę, kuri iš jo tuojau buvo atimta.

— Garbė Tau, tautos sūnau, kuris paaukojai laisvę už mūsų teises, —šiais žodžiais J. Petkevičienė išreiškė visų dorų lietuvių nuotaikas.

O. Lukauskaitė-Poškienė pasakė:

— Helsinkio susitarimams remti lietuviškosios grupės narį Viktorą Petkų pažįstu kaip dorą, kultūringą ir gerą žmogų. Po jo suėmimo įteikiau prokuratūrai protestą dėl nenusikaltusio žmogaus suėmimo. Ir šiandien tebesu įsitikinusi jo nekaltumu, todėl prašau Tamstą, teisėjau, atstatyti teisėtumą ir nutraukti bylą. Savo pareiškimą baigiau ir į tolimesnius klausimus neatsakinėsiu.

Liepos 12-ąją prasidėjo ne aukščiausiojo teismo posėdis, bet kino tragikomedija. Atvykę liudininkai į salę nebuvo įleisti. Prie teismo rūmų stovėjo net dvi kinostudijos mašinos, o kino darbuotojai triūsė teismo salėje. Nežinoma, ar teismo pirmininkas Ignotas ir prokuroras Bakučionis darbavosi tik kaip kino režisieriai ar ir kaip naujos kino žvaigždės. Uniformuotų vyrų palydoje buvo įvestas į teismo salę vienintelis V. Petkų kompromituojantis liudininkas, jaunas kareivėlis Civilis, jau antrąją teismo dieną jisai verkdamas pasipasakojo jaunuoliams, kad pirmąkart saugumas jį privertė duoti parodymus, kai jis buvo visai girtas, nieko iš esmės nesupratęs ir sutikęs su viskuo, ką jam liepė patvirtinti, o vėliau nepajėgęs savo parodymų paneigti. Vargšas jaunuolis! jis niekada nebuvo Petkaus lytiniai išprievartautas, bet moraliai jį tikrai išprievartavo tie, kas privertė jį duoti melagingus parodymus, jaunuoliai, kurie lankydavosi V. Petkaus bute ir ten bendrai studijavo Šapokos „Lietuvos istoriją" bei religines knygas, niekada jo nėra matę Petkaus bute.

Helsinkio grupės narys B. Finkelšteinas raštu pareiškė aukščiausiajam teismui:

„Aš atsisakau dalyvauti liudininku V. Petkaus byloje, nes ir aš, kaip V. Petkus, esu lietuviškosios Helsinkio grupės narys ir pilnai kartu su Petkumi atsakau už Grupės veiklą ir tuos dokumentus, kuriuos LHG paruošė. Aš galiu teismo procese dalyvauti tik kaltinamuoju".

Į teismo salę buvo pakviestos dvi Petkaus buto šeimininkės. Abi liudininkės dar prieš teismo salės duris buvo saugumiečio paklaustos, ar jos duosiančios parodymus ir, būtent, kokius, joms atsakius, kad „ko teisėjas klaus, atsakysime" liudininkės į salę buvo įleistos. Liudininkų apklausa prieš teismo salės duris!? Teisme šeimininkės papasakojo, kad pas Petkų, išgyvenusį jų bute 8 metus, niekada nebuvo girtaujama, o tvarkydamos jo kambarį, niekada neradusios ne tik tuščios bonkos, bet dargi kamščio. Pas V. Petkų rinkdavosi jaunimas, bet jie elgėsi rimtai ir mandagiai.

Nesitikėjęs tokio liudijimo, prokuroras Bakučionis tik išskėtė rankas ir rusiškai sušuko: „Nu, vot!"

Teisme buvo skaitomi latvio Kalninšo parodymai dėl numatomo Estijos, Latvijos ir Lietuvos išvadavimo komiteto steigimo. V. Petkaus bylą apsunkinantieji parodymai iš Kalninšo buvo nupirkti už leidimą jam išvykti į Vakarus. Ir tikrai, dar prieš prasidedant teismui, Kalninšas su šeima jau buvo Vakaruose. O remiantis jo paties liudijimais, jis turėjo sėdėti kaltinamųjų suole šalia Petkaus. Kur logika? Vienam organizacijos dalyviui — kalėjimas, kitam — laisvė Vakaruose.

Visą liepos 12-tąją d. teismo salėje buvo filmuojama.

Liepos 13-ąją dieną liudininkų į salę taip pat neįleido. Aplink bestovinčius prieškambaryje nuolat zujo tiek aukšto, tiek ir žemiausio rango saugumiečiai. Laukiančiųjų laikysena buvo rimta ir rami. Prieš teismo posėdį saugumiečiai ir milicininkai pašalino iš teismo salės prieškambario visus atvykusius dalyvauti teisme, išskyrus liudininkus. Susirinkęs jaunimas ramiai išėjo ir susibūrė ant plačių teismo laiptų. Nežinia iš kur atsirado glėbys gvazdikų, —visi jie buvo po vieną išdalinti liudininkams ir susirinkusiam jaunimui.

Laikydami rankoje gvazdikus, jaunimas ir Petkaus draugai susispietė vienoje laiptų pusėje ir ėmė darniai choru kalbėti rožančių. Netoli stovėjo saugumiečiai, milicininkai ir draugovininkai, o gatvėje laukė paruošta milicijos mašina. Pro Respublikinės bibliotekos langus šį neįprastą vaizdą stebėjo didelis būrys vilniečių. Milicija ir saugumas, dar nematę tokio protesto rūšies, pasimetė ir nežinojo kaip elgtis. Atėjęs kino studijos operatorius, o gal saugumietis, pradėjo iš visų pusių besimeldžiančius filmuoti. Vienas iš liudininkų išsitraukė foto aparatą ir pradėjo fotografuoti patį filmuotoją. Baigęs melstis, jaunimas šypsodamasis padėkojo filmuotojui už jo triūsą. Po trumpos pertraukos jaunimas ir vėl tęsė toliau rožančiaus maldą už teisiamąjį V. Petkų.

Po pietų pertraukos liudininkai pamatė, kad teismo salė jau pilna žmonių, susirinkusių pro tarnybines duris. Saugumiečiai į teismo salę įleido tik penkis asmenis: A. Terlecką, O. Lukauskaitę-Poškienę, kun. K. Garucką ir Petkaus buto šeimininkes. Kiti buvo žiauriai atstumti nuo durų, o maskvietė I. Vritkanova papulkininkio Baltino taip brutaliai pastumta, kad parkrito ant grindų.

Teismas paskelbė Viktorą Petkų itin pavojingu recidyvistu ir pasmerkė jį 3 metams kalėjimo, 7 metams griežto režimo lagerio ir dar 5 metams tremties.

Teismas taip pat paskelbė, kad R. Ragaišis už atsisakymą liudyti teisme patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Taip pasibaigė ši žiauri teismo tragikomedija.

N. B. Viktoro Petkaus teismo eiga pateikta pagal vieno teismo dalyvio raštišką pasakojimą.

***