Keičiasi tik kovos formos, bet ne pati kova
„LKB Kronikos“ ketvirtojo numerio įžanginiame straipsnyje „Tikroji Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis“ aprašoma, kokiais klastingais būdais sovietinė valdžia bandė griauti Lietuvoje žmonių tikėjimą. Valdžia pirmiausia panaudojo prievartos priemones kovai su tikėjimu: buvo uždaryta daug bažnyčių, uždaryti visi vienuolynai, per tris šimtus kunigų buvo nuteisti ilgiems metams kalėti, buvo uždarytos Kunigų seminarijos Vilniuje, Telšiuose ir Vilkaviškyje, o kunigų veikla suvaržyta iki būtiniausių patarnavimų bažnyčių viduje.
Prievartines kovos prieš Bažnyčia priemones sovietinė valdžia bandė užmaskuoti melaginga, Vakarams skirta propaganda, skelbiančia, kad Lietuvoje yra pilna tikėjimo laisvė.
Niekšingiausia buvo tai, kad į šią melagingą propagandą buvo stengiamasi įtraukti net vyskupus bei kunigus. „LKB Kronika“, aprašydama šias apgailėtinas kovos prieš Bažnyčia priemones ir visa tai išviešindama pasaulyje, tokiu būdu bandė užkirsti kelią griauti Bažnyčią savo pačių rankomis. Be abejo, nepavyko visiškai užkirsti kelią šiai melo kompanijai, bet ji bent dalinai buvo pristabdyta.
Su sovietinės imperijos griuvimu antikristinė kova prieš Bažnyčią, deja, nepasibaigė. Pasikeitė tik kovos formos, bet ne melas. Prieš rinkimus siekiantieji įsitvirtinti valdžioje rinkėjams žarsto gražiausius pažadus, rodo palankumą Bažnyčiai, siekdami susirinkti tikinčiųjų balsus, tuo tarpu atėję į valdžią jie priima įstatymus, leidžiančius žmonėms skęsti alkoholyje, neginančius šeimos instituto, gyvybės ir krikščioniškos moralės pačiais esminiais klausimais. Tradicinės šeimos bei krikščioniškos moralės griovimas, pasitelkiant gender ideologiją, ir Lietuvos žmonių skandinimas alkoholyje yra pagrindinės antikristinės kovos priemonės. Būkime budrūs!
