Tikintieji mokiniai ateistinėje mokykloje
Lietuvoje dauguma vaikų yra auklėjami religiškai. Tai liudija šie faktai:
Kiekvienais metais Pirmajai Komunijai ruošiasi didelis vaikų skaičius. Pavyzdžiuf, Anykščiuose ruošiasi kasmet apie 150 vaikų, Švenčionyse — apie 200 vaikų, Prienuose — apie 300 vaikų, Marijampolėje — apie 500 vaikų. Nerajoninėse didesnėse parapijose Pirmajai Komunijai kasmet rengiasi apie 100 - 120 vaikų. Mažiausiose parapijose Pirmąją Komuniją priima 15-30 vaikų.
Patys ateistai pripažįsta, kad religijos įtakoje yra dar nemaža vaikų ir paauglių. 1971 m. laikraštyje „Lietuvos pionierius" rašoma: „.. .šią vasarą dalis Valkininkų mokyklos moksleivių lankė bažnyčią, atlikinėjo religines apeigas. Kai kas net patarnavo kunigui per pamaldas. Tarp šių moksleivių buvo net pionierių ir komjaunuolių... Net aktyviausi Valkininkų pionieriai ir komjaunuoliai buvo tiek nusiraminę, kad „nematė tame nieko blogo"... Kiti, deja, jau patys ėmė tvirtinti, jog jie „tiki Dievu" ir nenustos lankę bažnyčią. Skaudžiausia, tarp šių „kitų" buvo pionierių ir komjaunuolių" (V. Grublikas, Skaudi pamoka).
Vis intensyvinama kova už ateistinę mokinių pasaulėžiūrą kalba, kad dauguma mokinių yra tikintys. 1972 metais ypatingai buvo pabrėžiama ateistinio auklėjimo svarba. LKP CK sekretorius A. Baranauskas 1972 m. vasario 26 „Tiesoje" rašė: „Mokyklų uždavinys — pasiekti, kad mokymo procese perteikiamos žinios taptų tvirtais įsitikinimais. Ugdyti kovingus ateistus — kiekvieno pedagogų kolektyvo, kiekvieno mokytojo pareiga."
LTSR Švietimo ministras M. Gedvilas tvirtina: „Atsižvelgiant į pasaulyje vykstančią ideologinę kovą, mes turime nuolat ieškoti kelių ir būdų dar geriau auklėti visapusiškai išlavintą, dvasiškai turtingą asmenybę su materialistine pasaulėžiūra, komunistiniais įsitikinimais, dideliu pilietiniu sąmoningumu" („Tiesa", 1972. VIII.18).
Kokiais metodais tikinčiuose mokiniuose skiepijami ateistiniai įsitikinimai?
Mokiniai prievarta yra mokomi ateizmo. Visų specialybių mokytojai yra prievartaujami, dėstant savo dalyką, pav., fiziką, astronomiją, skelbti ir ateizmą. Net matematikos pamokose turi būti ateizmo elementų. A. Gulbinskienės ir V. Petronio mokytojams skirtoje knygelėje „Mokslinis ateistinis auklėjimas mokykloje" rašoma: „Pavyzdžiui, III-IV klasėje galima duoti mokiniams apskaičiuoti nereikalingas žmonių išlaidas bažnyčioms ir kunigams išlaikyti... Reikia būtinai parodyti, kaip galima būtų tuos pinigus panaudoti darbo žmonių gyvenimui pagerinti" (Kaunas, 1959, p. 33). Mokinių tikėjimą ypatingai turi griauti istorijos, literatūros ir visuomenės mokslo mokytojai. Klasių vadovai turi būtinai užplanuoti ir pravesti ateistines paskaitas klasės susirinkimų metu. Mokyklose yra organizuojamos ateistinės paskaitos, ateistinių knygų aptarimai, klausimų - atsakymų ir „stebuklų" demonstravimo vakarai. Ateizmo propaguotojai neatsiklausia nei tėvų, nei vaikų, ar jie nori būti bedieviais, bet prievarta braunasi į sąžines ir drįsta skelbti: „Tarybų Sąjungoje yra įgyvendinta pilna sąžinės laisvė" (J. Aničas ir J. Rimaitis, „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę", 1970, p. 17).
Ateistiškai auklėjant vaikus, visiškai nesiskaitoma su elementariausia tiesa. Griebiamasi grubiausio šmeižto, pavaizduojant Bažnyčią kaip didžiausią prietarų skleidėją, o kunigus — nusikaltėlius. Pavyzdžiui, VI kl. vadovėlyje „Vidurinių amžių istorija" niekinama Bažnyčia, popiežiai ir vienuolynai. Apie šv. Ignacą Lojolą rašoma, esą jis mokęs: „Popiežiui reikia paklusti be jokių kalbų, netgi vardan nuodėmės, ir reikia nusidėti, jeigu viršininkas to reikalauja" (1972, p. 226).
„Senovės istorijoje" rašoma, kad krikščionybė atsiradusi iš legendų apie Kristų, o šios yra kilusios iš mitų apie Ozirį ir t.t. (1971, p. 225). Tuo tarpu pirmojo amžiaus istorikas Tacitas savo veikale „Analai" penkioliktoje knygoje rašo: „Jų vardo pradininkas Kristus, Tiberijui* valdant, prokuratoriaus Pontijaus Piloto buvo pasmerktas mirti..." (P. K. Tacitas, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1972, p. 224).
Vienuoliktai klasei skirtame „Visuomenės mokslo" vadovėlyje rašoma: „Bažnyčios tarnų eiles papildo parazitiniai elementai, veltėdžiai ir morališkai pakrikę subjektai" (1971, p. 212).
Norėdami suniekinti stebuklus, tarybinės mokyklos propagandistai tvirtina: „Dažnai bažnytininkai apgaudinėja tikinčiuosius, paversdami vandenį „krauju". Bažnytininkai panaudoj a ir tokį triuką — naktį bažnyčioje pačios užsidega žvakės" (A. Gulbinskienė ir V. Petronis, „Mokslinis - ateistinis auklėjimas mokykloje", p. 28).
Įsismaginę meluoti, bedievybės skelbėjai „ateistais" padaro net Galilėjų, Koperniką ir kt. mokslininkus (ten pat, p. 64).
1971 m. gruodžio 25 d. Prienų vidurinėje mokykloje istorijos ir visuomenės mokslo mokytoja Vaškienė dešimtokus „švietė", pasakodama, kad Marija buvusi paleistuvė, Juozapas — durnelis ir t.t.
Uoliai lankantieji bažnyčią mokiniai yra bauginami, kad charakteristikoje būsią įrašyta apie jų tikėjimą ir todėl negalėsią įstoti į aukštąją mokyklą. Per visą pokario laikotarpį praktikuojama į charakteristiką įrašyti: „Neatsikratęs religinių prietarų."
Kadaise Leninas rašė: „Jokie skirtumai tarp piliečių jų teisių atžvilgiu priklausomai nuo religinių įsitikinimų visiškai neleistini. Netgi bet kokie užsiminimai apie vienokį ar kitokį piliečių tikėjimą oficialiuose dokumentuose turi būti visiškai panaikinti" (Leninas, Raštai, t. 10, p. 65-68). Negalima prileisti, kad mokytojai į abiturientų charakteristikas įrašytų apie jų religingumą savo iniciatyva. Jei šitaip nebūtų valdžios viršūnių skatinama, tarybinės santvarkos sąlygose joks mokytojas neišdrįstų šitaip padaryti. Deja, mokytojai žino, kad už religinius įsitikinimus yra daug nukentėjusių, o tikinčiųjų sąžinės prievartautojų — nė vieno!
Tikintieji mokiniai yra verčiami įsirašyti į ateistiškas pionierių ir komjaunuolių organizacijas.
Pirmųjų klasių mokinius į spaliukus ir pionierius dažniausiai rašo net neatsiklausę nei vaikų, nei tėvų. Vaikams tik įsakoma nusipirkti žvaigždutes ar raudonus kaklaraiščius. Nemaža mokytojų patys nuperka žvaigždutes ir kaklaraiščius, o po to liepia atnešti pinigus. Prievarta įrašę į pionierius, mokytojai įsako vaikams neveidmainiauti, nebeeiti į bažnyčią, nes tikras pionierius turįs būti bedievis. Mokytojai vaikus prievartauja dažniausiai ne savo iniciatyva, o yra prievartaujami Švietimo ministerijos. Daugumoje Lietuvos mokyklų raudono kaklaraiščio nešiojimas yra nepopuliarus, ir vaikai vengia jį nešioti.
„Tėvų ir pačių vaikų religingumas yra pagrindinė, jeigu ne vienintelė, priežastis, dėl kurios mokiniai nenori stoti į pionierių organizaciją. Todėl tais atvejais, kai jaunesnysis paauglys atsisako stoti, galima manyti, kad jis auklėjamas religingoje šeimoje ir pats daugiau ar mažiau religingas," šitaip samprotauja mokinių subedievinimo specialistas B. Bitinas (Religingi mokiniai ir jų perauklėjimas, 1969, p. 128).
Sąryšyje su TSRS 50-čiu 1972-73 m.m. pirmame pusmetyje vyresniųjų klasių mokiniai ypač buvo verčiami įsirašyti į komjaunimą. Mokiniai įtikinėjami, kad nekomjaunuoliui būsią sunkiau įstoti į aukštąją mokyklą. Iš tikrųjų nereti atvejai, kai stojantieji į aukštąsias mokyklas dėl to atmetami, kad yra nekomjaunuoliai. Kai kuriose mokyklose 1972 m. mokinius auklėtojai palikdavo po pamokų trims - keturioms valandoms ir vis įkalbinėdavo stoti į komjaunimą. Pastaruoju metu vis labiau jaučiamas mokinių nenoras pri klausyti šiai organizacijai. Vieni tai daro patriotiniais sumetimais, kiti — religiniais, nes nenori nusikalsti savo įsitikinimams, o daugumas nemato iš komjaunimo jokios naudos.
Klasių auklėtojai rajono švietimo skyriui turi duoti ataskaitą, kiek yra komjaunuolių. Jei jų klasėje yra maža, švietimo skyrius daro išvadą, kad ši mokytoja blogai auklėja klasę. Karjeristai stengiasi bent tuo pasirodyti — mano klasė šimtaprocentiškai komjaunuoliška.
1972 m. rudenį į aukštąsias mokyklas stojo daug nekomjaunuolių. Atrodo, kuo toliau, tuo bus sunkiau įgyvendinti „šimtaprocentinę" svajonę.
Įrašymas į komjaunimą laikomas labai svarbiu ateistiškai auklėjant mokinį. „Sprendimas tapti komjaunuoliu kartu ir sprendimas galutinai atsisakyti religinių pažiūrų" (B. Bitinas, „Religingi mokiniai ir jų perauklėjmas", p. 108).
Įrašant į komjaunimą mokinys neklausiamas — tikįs Dievą, ar ne, o vėliau — nekartą aštriai kritikuojamas. Viena Čedasų vidurinės mokyklos mokinė kalba: „Aš atsimenu, kaip buvo gėda, kai mane svarstė komjaunimo susirinkimas už bažnyčios lankymą." Daugelis katalikų mokinių, įsirašiusių į komjaunimą, nenorėdami turėti mokykloje nemalonumų, pradeda bažnyčios vengti, religines praktikas atlikti važiuoja kur nors toliau, kad draugai ir mokytojai nesužinotų, ir taip pamažu liaujasi praktikuoti tikėjimą. Dabartiniu metu katalikiškam Lietuvos jaunimui vis labiau aiškėja — stoti į komjaunimą yra didelė klaida.
Vidurinėse mokyklose šalia kitų būrelių turi veikti ir ateistų būrelis. Stojančiųjų būna labai mažai, todėl mokytojai prievarta verčia tikinčius mokinius dalyvauti ateistinio būrelio veikloje. Į šį būrelį dažniausiai paskiriama iš kiekvienos klasės po kelis atstovus. Kartais į ateistų būrelį surašo visus komjaunuolius, kaip antai, Punios vidurinėje mokykloje, o kartais — net aktyviai praktikuojančius tikėjimą mokinius, kad, dalyvaudami ateistinėje veikloje, „persiauklėtų". Kai kurie mokytojai griebiasi net apgaulės, kad surašytų tikinčius vaikus į ateistų būrelį. 1972-73 m.m. pirmame pusmetyje Krosnos vidurinės mokyklos mokytoja Dainauskaitė pakvietė mokinius įsirašyti į būrelį, kurio nariai ekskursuos, „lankys bažnyčias" ir 1.1. Nesuprasdami klastos, tikintys vaikai susirašė į ateistų būrelį, o paskui, patyrę apgaulę, išstojo.
Ateizmo nepopuliarumą moksleivių tarpe liudija faktas, kad ateistų būreliai beveik visose Lietuvos mokyklose merdi: veikia tik tiek, kiek „reikia".
Tikinčio mokinio įrašymas į ateistų būrelį yra grubiausias nusikaltimas prieš vaiko ir jo tėvų įsitikinimus.
Dar plačiau paplitęs mokinio sąžinės prievartavimas yra tikinčio mokinio vertimas pasisakyti ateistiniais klausimais, atsakinėti ateistines pamokas, rašyti' ateistines temas, diktantus, dalyvauti ateistinėje saviveikloje.
B. Bitinas rašo: „Paliesime kai kuriuos būdus, naudojamus mokiniams įjungti į ateistinę veiklą. Vienas iš jų — viešas religingo mokinio pasisakymas ateistine tema (pokalbyje, skaitytojų konferencijoje, aptariant kino filmą, sienlaikraštyje ir t.t.). .. Svarbiausia tai, kad mokinys tokiu pasisakymu paskatinamas priimti sprendimą. Dabar mokinys turi elgtis taip, kaip kalbėjo, nes priešingu atveju klasės draugai laikytų jį veidmainiu. Paauglys paprastai labai jautrus tokiam kaltinimui" (Religingi mokiniai ir jų perauklėjimas, p. 165).,
Ar reikia komentarų prie šių Lietuvos jaunimo dvasios luošintojo žodžių, liudijančių apie visišką nesiskaitymą su mokinių sąžinės laisve? Lieka tik pridėti, kad minėtoji knyga yra išleista LTSR švietimo ministerijos ir rekomenduojama mokytojams, kaip instrukcija mokinių subedievinimui.
Piešimo mokytojai labai dažnai liepia tikintiesiems mokiniams nupiešti ką nors ateistinio. Už atsisakymą piešti rašomi dvejetai. Šitoks tikinčių mokinių prievartavimas laikomas humanišku bei atitinkančiu švietimo ministerijos nustatytas programas.
Bažnyčią lanką mokiniai nekartą yra išjuokiami ir barami klasės susirinkimuose, sienlaikraščiuose ir t.t.
1972 m. balandžio mėn. Aštriosios Kirsnos vidurinės mokyklos X kl. mokinė Lina Galinskaitė nuėjo į kaimyno šermenis ir atsiklaupusi pasimeldė už mirusį. Mokyklos profkomiteto pirmininkė Lukoševičienė ir partinės organizacijos sekretorė Valiukonienė, pamačiusios šermenyse besimeldžiančią mokinę, labai pasipiktino. Kitą dieną L. Galinskaitės klasėje buvo sušauktas skubus susirinkimas. Auklėtoja viešai išbarė Liną „už klūpėjimą ir žegnojimąsi".
— Klaupiau ir klaupsiuos. Žegnojaus ir žegnosiuos. Šitai jūs man neuždrausite, nes neturite teisės, — drąsiai atsikirto tikinti mergaitė.
— Gali sau šliaužioti, bet už tai tave reikės arba iš mokyklos išmesti, arba elgesio gausi dvejetą.
Lukoševičienė ir Valiukonienė pasiryžo Linos elgesį apsvarstyti visų mokinių akivaizdoje. Komjaunuoliai turės pasmerkti jos elgesį.
— Mes patys einame į bažnyčią ir meldžiamės, tai kaip mes smerksime draugę, — atsikalbinėjo mokiniai.
Profkomiteto pirmininkė sušaukė gamybinį susirinkimą; norėjo, kad bent valytojos pasmerktų tikinčią mergaitę, tačiau moterys sutartinai ją gynė.
Aplamai, mokytojai vengia patys išjuokti religingus mokinius (nors ir tokių faktų pasitaiko), bet taip daryti skatina mokinius. Knygoje „Religingi mokiniai ir jų perauklėjimas" rašoma: „Kai kas tvirtina, kad, ateistiškai auklėjant mokinius, nereikia naudoti satyrinės kritikos tų mokinių atžvilgiu, kurie atlikinėja religines apeigas. Mūsų sukauptoji medžiaga rodo, kad šis teiginys negali būti kategoriškai priimtas, kai susiduriama su religingais jaunesniaisiais paaugliais. Kai kuriais atvejais net satyrine forma išreikšta visuomeninė nuomonė padeda religingiems mokiniams priimti ateistinio auklėjimo tikslus labiau, negu kitos ateistinio poveikio formos. Paauglys nenori būti juokingas kolektyve, ir tai labai dažnai padaro didesnį poveikį, negu tėvų skatinimas atlikinėti religines apeigas" (p. 122). „Mokinys jaučiasi nesmagiai, kai jį bara už religinių apeigų atlikinėjimą, ypač jei jis yra pionierius" (t. p.).
Ypatingai yra persekiojami tie mokiniai, kurie patarnauja Mišioms ir dalyvauja procesijose, (žr. LKB Kronika, Nr. Nr. 1, 2, 3, 4). Mokytojai bara pačius mokinius, kad nedalyvautų religinėse apeigose, įtikinėja tėvus, kad neleistų vaikų prie altoriaus, o valdžios pareigūnai baugina kunigus baudomis, perkėlimais į mažesnę parapiją ir t.t. Ateistai bijo, kad aktyvus dalyvavimas religinėse apeigose neišugdytų sąmoningų katalikų, o ypatingai, kad iš Mišioms patarnaujančių berniukų neatsirastų kandidatų į kunigų seminariją.
Karklėnų vidurinės mokyklos mokinys E. patarnaudavo Mišioms. Pasišaukęs jį direktorius A. Vilkas klausia:
— Ar tikrai tarnauji Mišioms?
— Tikrai taip.
— Ką tau kunigas už tai moka?
— Man iš aukščiau moka.
— Gausi tokia charakteristiką, kad niekur neįstosi.
— O tie komjaunuoliai, kurie girti vakarais apie kultūros namus šlaistosi, dvejetais apsikrovę, tie tai gerą charakteristiką gaus ir įstos mokytis?
— Davatka!
Kitas mokinys P. taip pat buvo persekiojamas už tikėjimą. Direktorius Vilkas, pasišaukęs jį į kabinetą, klausė, ar jis einąs į bažnyčią.
— Aš ne tik einu į bažnyčią, bet ir vargonais groju.
— Žinau, žinau tavo darbelius. Aš išdraskysiu fanatikų lizdą, — šaukė direktorius.
— Mes visi esame savos rūšies fanatikai. Aš tikiu į Dievą, jūs irgi tikite... O kas čia blogo? Juk yra sąžinės laisvė.
— Pažiūrėsim, kaip pačiaudėsi, kai dėl blogos charakteristikos turėsi išvažiuoti į kariuomenę, — pagrasino direktorius.
Ateistai mokytojai ir valdžios pareigūnai ypatingai sunerimsta sužinoję, kad mokiniai lankosi pas kunigą ir skaito iš jo gaunamą literatūrą. Kunigo kontaktas su mokiniais yra draudžiamas net tarybinių įstatymų.
Mokytojai pamatę, kad mokinys gali stoti į kunigų seminariją, stengiasi jį ypatingai paveikti, kad nukreiptų jo svajones kita linkme. Nekartą tokiam mokiniui net pataikaujama, kad tik būtų laimėtos jo simpatijos. Būna ir visai priešingų atvejų — tokį mokinį stengiamasi ypatingai spausti mokslo metais ir per egzaminus.
Už bažnyčios lankymą mokiniams nekartą yra mažinami pažymiai, ypač elgesio pažymys. Ragelių aštuonmetės mokyklos (Rokiškio rajonas) pirmos klasės mokinės Aurelijos Račinskaitės 1972 m. II trimestre už visus dalykus buvo penketai, o elgesys patenkinamas. Pažymėjimo apačioje prierašas: Elgesys II trimestre patenkinamas, nes eina į bažnyčią.
Mokytojai iš tikinčių mokinių dažnai atima kryželius ir medalikėlius. Pavyzdžiui, šiame darbe ypatingai turi patyrimo Kauno II vidurinės mokyklos direktorė Rimkienė. 1973 m. sausio mėn., nutraukusi vienai mergaitei nuo kaklo medalikėlį, direktorė pareiškė: „Tokių gelžgalių pas mane pilnas stalčius!"
Būna atvejų, kad už vaikų religingumą net tėvai persekiojami darbovietėse. Susirinkimų metu jiems prikaišioja, kad žaloja tarybinį jaunimą, kliudydami tarybinei mokyklai išugdyti sąmoningus komunizmo kūrėjus.
Tikinčiųjų mokinių reagavimas į diskriminaciją Žymi mokinių dalis prisitaiko prie persekiojimo sąlygų ir, pataikaudami mokytojams bei nenorėdami gyvenime turėti nemalonumų, įsirašo į pionierių ir komjaunimo organizacijas ir vengia lankyti bažnyčią. Juos pavadinti ateistais negalima, nes ryšių su Bažnyčia nėra visiškai nutraukę.
Dalis mokinių pasiduoda vienašališkai ateistinei propagandai. Nepažindami tikėjimo, sutikdami vien tik jo išjuokimą ir prievartą, mokiniai, ypač vyresnėse klasėse, pradeda veidmainiauti ir vengia pasirodyti tikinčiais; kai kurie tampa ateistais. Šios rūšies mokiniuose pastebimas bendras bruožas — nesidomėjimas ideologiniais dalykais: nei ateizmu, nei tikėjimu, o vien sportavimu, televizija, o vėliau — išgėrimu ir erotiniais dalykais. Todėl nenuostabu, kad Lietuvos lageriuose didžiausias skaičius kriminalistų yra jaunuoliai...
Nemaža mokinių, stodami į pionierių ar komjaunimo organizacijas, nepastebi vieno blogio. Augdami melo ir nesąžingumo persunktoje atmosferoje, kuri pokario metais atsirado Lietuvoje, mokiniai nepajėgia giliai suvokti veidmainystės ir neprincipingumo žalos.
Daugelis mokinių, prievarta atsakinėja ateistines pamokas, rašą ateistines temas, tame neįžvelgia moralinio blogio. Nesiorientavimas tikėjimo ir moralės dalykuose, skaudi prievarta — esminės priežastys, kodėl mokiniai tikėjimo atžvilgiu parodo daug abuojumo ir neišvengia nieku nepateisinamų klaidų. Dėl šios rūšies mokinių klaidų ir apsileidimo ypatinga atsakomybė krinta ant tėvų sąžinės. Vieni iš jų yra apsileidę religiniuose dalykuose, kiti bijo ginti savo vaikus, kai jie prievartaujami tikėjimo dalykuose, treti net pataria klaidingai: „Įsirašyk, vaikeli, į komjaunimą, tik svarbu, kad savo širdyje neišžadėtum Dievo!"
Dalis mokinių išdrįsta pasipriešinti ir aktyviai gina savo įsitikinimus.
1972-73 m.m. pirmame pusmetyje Griškabūdžio vidurinėje mokykloje 9-11 klasių mokiniams buvo pateikti trys klausimai, tikslu susiorientuoti mokinių įsitikinimuose. 90 procentų atsakė tikį Dievą.
Salininkų aštuonmetėje mokykloje 1970.IX.15 viena mokinė, rašydama ateistinį diktantą, parašė visai priešingai, negu buvo diktuota. Nors klaidų nebuvo, direktorius mergaitei parašė vienetą.
Klaipėdos vidurinėje mokykloje 1972 m. vasario mėnesį įvyko toks pokalbis tarp mokytojos ir VII klasės mokinės N.:
— Man gėda, kad tu gera mokinė ir dar nepionierė.
— O man visai negėda.
— Kodėl tu nori skirtis viena iš visos klasės?
— Aš nenoriu vaidinti. Aš noriu būti tokia, kokia esuiš tikrųjų.
Mokytoja visą pamoką aiškino apie pionierių organizaciją. Baigdama kalbėjo:
— Yra organizacija tokia. Liepia stoti — ir stok be jokių galvojimų.
Kai pionierės norėjo jėga užrišti kaklaraištį, mokinė nepasidavė: „Ant savo kaklo aš pati esu šeimininkė".
1971 m. „Lietuvos pionieriuje" buvo išspausdintas vienos mergaitės laiškas. Ji rašo: „Aš pati esu pionierė, bet pionieriaus kaklaraištį užsirišau tik dėl to, kad liepė auklėtoja... lankau bažnyčią. Ir ne senelės, dieduko ar tėvelių spiriama, o savo noru. Kaip ir beveik visi mūsų klasės mokiniai, einu Komunijos. Esu tvirtai įsitikinusi, kad Dievas yra."
Klaipėdos medicinos mokykloje 1969 m. ateistines paskaitas skaitė Klaipėdos teatro direktorius B. Juškevičius. Įskaitai gauti reikėjo raštu atsakyti į kelis pasaulėžiūrinius klausimus. Labai pergyveno ateizmo dėstytojas vienos mergaitės rašinyje radęs tokias mintis:
„Sakoma, kad įvairios religijos kilusios iš žmonių bejėgiškumo ir tamsos, bet tai netiesa. Religijų kilmė kur kas didingesnė. . . Mokslininkai atranda įvairiausius dėsnius, ar tai neverčia pagalvoti, kas sukūrė tuos dėsnius. Žmogus atranda tik tai, ką Dievas jau seniai yra sukūręs. Žmogus yra daugiau negu mėsos gabalas ir kaulų krūva. Žmogus turi nemirtingą sielą. Kristus tikrai buvo. Metai skaičiuojami nuo Jo gimimo. .. Jei visi būtų tikri ir tvirti katalikai, koks būtų idealus ir gražus gyvenimas — panašus į rojų. Nereiktų nei kariuomenės, nei milicijos, nei kalėjimų, o dabar. .. Aš galvoju, kad tik katalikų religija yra teisinga. Taip galvojau jau seniai, bet dar tvirčiau įsitikinau per paskaitas. .."
Pastaruoju metu vis labiau jaučiamas mokiniuose noras apginti savo įsitikinimus ir nenusilenkti prievartai. Didžiausią paramą tikintys mokiniai susilaukia iš savo religingų tėvų.
Kapsuko vidurinėje mokykloje mergaitė N. viešai klasėje pasisakė esanti tikinti. Auklėtoja liepė atsivesti tėvą. Šis drąsiai apgynė savo dukterį:
— Nejaugi jūs norite, kad žmogus už lėkštę lęšienės parduotų savo įsitikinimus?
Karklėnų parapijoje viena motina sužinojo, kad jos vaikai gavėnios metu turės vaidinti ir dainuoti. Ryžtinga motina nueina pas mokyklos vedėją ir pareiškia, jog ji savo vaikų neleisianti gavėnioje vaidinti ir dainuoti.
— Jums rūpi vaiką kaip nors prastumti pro klasę o man rūpi visas vaiko gyvenimas ir amžinybė. Nenoriu, kad mano vaikai būtų chuliganai...
Vienoje Žemaitijos parapijoje tėvai sužinojo, kad, iš mokyklos grįžę, vaikai mokosi kažkokį bedievišką vaidinimą. Kitą dieną motina aplanko direktorių ir pareiškia:
— Mano vaikai prieš Dievą nevaidins. Jei versite vaidinti, rytoj jie neateis į mokyklą!
Vaikams ateistiškai vaidinti nereikėjo.
Viena motina rašo „Lietuvos pionieriaus" redakcijai: „... kodėl dabar, kada yra tiek daug mokslo šviesos, žmonės nebemato didžiosios šviesos — Dievo? Man labai gaila tų motinų, kurios nemoko savo vaikų pažinti Dievą. Aš tai tikrai tikiu į Dievą ir noriu, kad ir mano vaikai tikėtų. Man atrodo, jeigu aš kartais išgirsčiau savo vaikus sakant, kad Dievo nereikia, tai tegu verčiau dabar numiršta."
Tėvus, ginančius savo vaikų tikėjimą, ateistai vadina fanatikais. Iš tikrųjų, fanatikas yra tas, kuris neapkenčia kitaip manančių. Ar ne iš fanatizmo kyla dabartinis tikinčiųjųmokiniųpersekiojimas?
Pastarųjų kelerių metų bėgyje tėvai net kolektyviai pradėjo ginti už tikėjimą persekiojamus vaikus. Galima paminėti kolektyvinius tėvų skundus: 1971.X.10 Valkininkų parapijos tėvų pareiškimas rajono valdžiai (žr. LKB Kronika Nr. 2); 1971 m. rugpiūčio mėnesio Simno parapijos tėvų pareiškimas TSRS vyriausybei; 1972 m. vasario mėnesio Lukšių parapijos tėvų pareiškimas LTSR respublikiniam prokurorui (žr. LKB Kronika Nr. 2); 1972.IV.20 Adutiškio parapijos tėvų pareiškimas L. Brežnevui (žr. LKB Kronika Nr. 4). Visuose kolektyviniuose skunduose iškeliami mokinių persekiojimo atvejai ir reikalaujama pataisyti padėtį. Koletyviniai pareiškimai rodo augantį katalikų sąmoningumą ir, kad ateityje tėvai savo vaikus vis energingiau gins nuo visų sąžinės laisvės pažeidėjų.
