Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenime per pastarąjį dešimtmetį yra įvykę esminių pasikeitimų. Jeigu Stalino ir Chruščiovo represijų įtakoje anksčiau pas daugelį kunigų vyravo pasyvumo ir bejėgiškumo nuotaikos (būdavo sakoma: „Su galva sienos nepramuši"), tai paskutiniu metu jos nyksta. Kunigų persiorientavimui gerąja kryptimi didelės įtakos turėjo rusų disidentai, parodę daug aukos ir ryžto kovoje prieš melą ir prievartą, už pagrindines žmogaus teises, ir Lenkijos dvasininkai su kardinolu Višinskiu priešakyje, labai energingai kovojantys už pilną religinę laisvę savo šalyje. Lietuvos kunigai ir tikintieji jau seniai suprato tiesą, kurią gražiai išreiškė popiežius Jonas Paulius II, sakydamas, kad religinės laisvės tikintieji tiek turėsią, kiek jos išsikovosią. Iš tikrųjų dešimties metų kova neliko be rezultatų: Kunigų seminarijos limitas buvo padidintas keturis kartus (nuo 5 iki 20 kandidatų per metus), šiais metais katalikai po 40-ties sovietinės valdžios metų sulaukė pirmosios katekizmo laidos; nepaisant valdžios draudimo, beveik visose parapijose viešai katekizuojami vaikai, mokiniai dalyvauja procesijose, patarnauja Mišioms ir t.t. Lietuvoje kiekvienam aišku, kad sovietinė valdžia bent laikinai kai kur atsitraukė ne dėl kunigų-valdžios kolaborantų „diplomatinių žygių", bet dėl to, kad tikinčioji liaudis ir kunigai nuolatos reikalauja savo teisių, o ne vienas sudėjo net laisvės auką, pvz., kun. A. Šeškevičius (už vaikų katekizaciją), Petras Plumpa (už religinę literatūrą), Nijolė Sadūnaitė (už „LKB Kronikos" dauginimą) ir kiti.
Iš sovietinės valdžios „išsiderėti" pavyksta tik tada, kai ji pradeda tikinčiosios liaudies bijoti, o kai tikintieji pasyvūs ir nesąmoningi — atsiranda palankiausia dirva klestėti valstybinio ateizmo tironijai. Pavyzdžiui, Latvijos bažnyčiose beveik neliko jaunimo, o Rygos Kunigų seminarija jau treti metai gali priimti kandidatus tik su nelatviškomis pavardėmis. Lietuvos religinis atgimimas sovietinės valdžios viršūnėse jau seniai kelia nerimą, šiais metais ypatingai intensvyiai pradėta niekinti aktyvius kunigus. Religijų reikalų tarybos (RRT) jgaliotinis Petras Anilionis per spaudą, televiziją ir pokalbiuose su kunigais-dekanais daug prakaitavo, įrodinėdamas, kad aktyvūs kunigai esą „ekstremistai", „vienybės ardytojai", „politikieriai", „tarybinės santvarkos šmeižikai" ir verti bausmės.
Kunigas, katekizuojąs vaikus, sovietinės valdžios akyse yra „ekstremistas", prašąs Bažnyčiai laisvės — „politikierius", pakritikuojąs valstybinio ateizmo savivalę — „tarybinės santvarkos šmeižikas", kuriam vieta — už grotų. Pagal sovietinių propagandistų logiką „geras kunigas" tik tas, kuris, drebėdamas ir eidamas prieš savo sąžinę, laikosi prieš Bažnyčią nukreiptų Religinių susivienijimų nuostatų, gina Berlyne sovietinės taikos modelį, duoda interviu apie tariamą Bažnyčios laisvę Lietuvoje arba bent tiek yra pasyvus, kad visa jo pastoracija suvedama į „mirusiųjų laidojimą". Visi kiti kunigai sovietiniams pareigūnams — neapkenčiami „ekstremistai".
2. „LKB Kronikos" kompromitavimas
Lietuvos religiniame atgimime „LKB Kronika" užima ypatingą vietą, todėl nenuostabu, kad ji labiausiai persekiojama ir niekinama. Kadangi sovietinės valdžios pareigūnams puolant Kroniką, ji dar labiau išgarsinama, tai ši nedėkinga misija pavedama kunigams — KGB kolaborantams, kurie postringauja, girdi, Kronika ne visada esanti objektyvi, kartais joje „suvedžiojamos sąskaitos" su kunigais, Kronika esanti kalta, kad viešai pasmerkusi kai kurių kunigų bendradarbiavimą su KGB, išryškinusi valstybinio saugumo veiklą Kunigų seminarijoje, suardžiusi kunigų vienybę ir pakenkusi Ordinarų autoritetui. Kai kas norėtų, kad Kronika nematytų viešai matomų faktų ir kad būtų nebyli, kai daromi dangaus bausmės verti nusikaltimai, — kas gali būti bjauriau už kunigą, beveik atvirai bendradarbiaujantį su aršiausiu Bažnyčios priešu — KGB! Iš tikrųjų Kronika Kunigų seminarijai ne tik nepakenkė, bet kai kuriais atžvilgiais gerai pasitarnavo, šiais metais stojančių į Seminariją buvo daugiau kaip bet kada — virš 40. Be to, visi stojantys į Seminariją žino, kad teks susidurti su KGB, kad bus bandoma užverbuoti valstybinio saugumo agentais ir t.t.
Ordinarų autoriteto išlaikymas Kronikai rūpi kur kas daugiau, negu KGB kolaborantams, — tam Kronika ir rašo, kad KGB bažnytinėje hierarchijoje nesupūdytų, kas dar yra sveika, kd nūdien nebūtų kartojamos tos klaidos, kurios buvo daromos per keletą pokario dešimtmečių. Juk sovietinės valdžios pareigūnai kartais net nesidrovi, siųsdami į Vatikaną aukštus dvasiškius, reikalauti, kad jie kenktų Bažnyčiai ir padėtų sovietinei valdžiai.
1940 m. Lietuvos vyskupai ir kunigai buvo užėmę deramą poziciją valstybinio ateizmo atžvilgiu. Kunigų vienybė buvo suardyta tada, kai KGB vienus vyskupus bei kunigus nekaltai kišo į kalėjimus, o kitus verbavo savo agentais; nuo to laiko iki Kronikos atsiradimo praėjo mažiausiai 25-eri metai. Tad ne ji kalta, jei šiandien Bažnyčiai ištikimas kunigas kartais neranda bendros kalbos su kokiu nors KGB sulaužytu savo bendradarbiu. Vis dėlto, jeigu 1979 m. 522 Lietuvos kunigai ir 2 vyskupai ryžtingai pasisakė prieš antihumaniškus Religinių susivienijimų nuostatus, už šią kunigų vienybe istorija pasakys ačiū, visų pirma Kronikai ir tiems, kurie budino kunigų ir tikinčiųjų dvasią.
„LKB Kronika" nieko nenori pažeminti ir pasmerkti, bet, siekiant suardyti KGB pinkles, šiuo metu kito kelio nėra, — tik viešuma! „Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų" (Jn 3,20). Kam pasitarnautų Kronika — Bažnyčiai ar KGB, jei, aiškiai matydama pinkles, nesistengų suardyti tą voratinklį, kuriame Kompartija ir KGB planuoja supūdyti Bažnyčią iš vidaus ir uždusinti bet kokį religinį gyvenimą? Ko verta būtų Kronika, jei ji iškeltų tik mokytojų ir pareigūnų nusikaltimus prieš Tautą ir Bažnyčią? Kuris didesnis nuskaltėlis: mokytojas, klaidinąs klasėje 30 mokinių, ar sutanotas dvasiškis, Berlyne ginąs sovietinę taiką — melą ir tuo pačiu klaidinąs visą pasaulį? Kas daugiau nusikalsta: skundą į KGB nešąs prasigėręs darbininkas ar Kristaus kario vardą nešiojąs kunigas?
Šiais metais Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis į Kauno m. Vykdomąjį komitetą sukviestiems dekanams pasakojo: „Kalbėjausi su vyskupu, ir jis sakė, kad popiežius raginąs Lietuvos kunigus laikytis vienybės". P. Anilionis ir į jį panašūs nori įtikinti, kad didžiausi Bažnyčios vienybės griovėjai esą kunigai „ekstremistai", o sovietinė valdžia, kaip ir popiežius, trokštanti kunigų ir Bažnyčios vienybės.
Krikščioniškos doktrinos klausimuose vienybės Lietuvos kunigams galėtų pavydėti daugelio katalikiškų kraštų kunigai. Savo vienybę jie pademonstravo 1979 m., vieningai protestuodami prieš Religinių susivienijimų nuostatus — protestą pasirašė 522 kunigai ir 2 vyskupai. Tik nedidelė kunigų dalis nepasirašė: vieni dėl baimės, kiti dėl kolaboravimo su KGB ar kitų priežasčių. Tačiau kai kur vienybės pasigendama.
KGB nuolat kuria planus, kaip efektyviau griauti Lietuvos kunigų vienybę. Klierikai ir kunigai verbuojami būti KGB agentais, užverbuotus kunigus stengiasi pravesti į didžiausias parapijas, išleidžia į užsienį ir pan. Norėdami pakirsti kunigų pasitikėjimą ir sumaišyti protus, kad nebūtų išryškinti kunigai-kolaborantai, Valstybinio saugumo organai kartais leidžia vyskupui paskirti ir uolų kunigą į didelę parapiją arba vienam kitam geram kunigui išvykti į užsienį. Siekdama sukelti kuo daugiau tamsos ir sąmyšio, KGB per savo kolaborantus laiškais ir kitomis priemonėmis Apaštalų Sostui teikia klaidingą informaciją. Todėl, kalbant apie kunigų vienybės griovėjus, pirmiausia reikia prisiminti Valstybinio saugumo komitetą (KGB), o tik paskui ieškoti antraeilių priežasčių.
Vykdydama šį skaldymo darbą, KGB per savo kolaborantus (pareigūnus, dvasiškius ir kitus asmenis) nuolat kalba apie „vienybės" reikalą. Ji siekia kunigų vienybės su kompartija, su Leninu, su KGB. Valstybinės bedievybės pareigūnų lūpose žodis „vienybė", kaip ir žodis „taika", turi specifinę prasmę, — sovietinei valdžiai reikalinga tik tokia „vienybė" ir tokia „taika", kuri padėtų viską užgrobti ir, kas jei netinka, sunaikinti.
Kunigai, visiškai ar iš dalies kapituliavę prieš KGB, kartais galbūt ir patys to nesuvokdami, pradeda naudoti sovietinę terminologiją, pvz., jie kalba: „Kronika ardo kunigų vienybę" arba „TTG Katalikų komitetas nori išgarsėti" ir t.t.
Kaip suprasti tikrą Lietuvos kunigų vienybę? Tai besąlyginė ištikimybė Kristui, Bažnyčiai ir Popiežiui. Vienybė reikalauja, kad Ordinarai bažnytiniais reikalais tartųsi ir su kunigais, ne tik su sovietiniais pareigūnais, kad kunigai apie Bažnyčios vidaus problemas ir planus žinotų daugiau negu KGB, kad už tikėjimo laisvę, lenkų primo kardinolo Višinskio pavyzdžiu, kovotų visi, o ne 70-80 procentų kunigų. Vienybė reikalauja, kad kunigai, padarę klaidą ir tapę saugumo kolaborantais, tuojau viešai nutrauktų šį gėdingą sandėrį, o jeigu šito nepadaro, jie privalo žinoti, kad nė pats Kristus nereikalavo apaštalų vienybės su Judu ir fariziejais.
Siektina vienybė tik tarp geros valios kunigų, besisielojančių Bažnyčios reikalais, bet ne visada sutariančių dėl veiklos metodų. Čia, be abejo, reikalingas dėmesys ir pagarba kitaip manantiems. Vis dėlto ir čia pabrėžiame, kad ir KGB kolaborantai — kunigai teisinasi turį gerą valią, o savo bendradarbiavimą su KGB vadina „kitokia taktika". Todėl teisingą nuomonę apie kunigus gali susidaryti tik tie, kurie pastoviai mato jų gyvenimą ir veiklą, ir lengvai gali suklysti Vakarų žmonės, pabendravę su vienu ar kitu kunigu keletą savaičių.
Mes esame įsitikinę, kad Apaštalų Sostas supras, kodėl nėra Lietuvoje pilnos kunigų vienybės ir kodėl jis gauna tiek daug tarpusavyje prieštaraujančios informacijos.
4. Kontakatai su Vakarų pasauliu
Kovojančiai už savo laisvę Lietuvos Katalikų Bažnyčiai yra gyvybiškai svarbūs kontaktai su Vakarų pasauliu be KGB žinios. Jeigu ne šie kontaktai, jeigu objektyvi informacija apie Bažnyčios padėtį nepasiektų laisvojo pasaulio, kova už tikėjimo laisvę būtų dešimteriopai sunkesnė, nes brutali valstybinės bedievybės prievarta nebijotų, jog jos darbai kada nors išeis į dienos šviesą.
Gaila, bet šiais metais kontaktai su Vakarais labai susilpnėjo: KGB sulikvidavo Maskvoje ir kitur daug gerų žmonių, o į Lietuvą atvyko maža tokių užsienio turistų, kuriems rūpėjo ne tik į Gedimino pilį pasižiūrėti, bet ir nusivežti daugiau informacijos apie Bažnyčios padėtį.
Mažiausiai pageidautini yra Lietuvos kunigų važinėjimai į užsienio šalis. Kodėl? KGB į vadinamąsias kapitalistines šalis išleidžia daugiausia kunigus — saugumo bendradarbius; vieną kitą išleidžia ir gerą, tikėdamiesi, kad ir netiesioginės naudos, pvz., sukelti tarpusavio nepasitikėjimą, pakirsti kunigo autoritetą ir pan.
Visiškai žalingi Bažnyčiai kontaktai su Vakarais — Lietuvos kunigų važinėjimai į Berlyno „taikos" konferencijas, šios rūšies kunigų delegacijas suformuoja KGB per Religijų reikalų tarybą, kurijoms visiškai tylint. Kadangi į „taikos" konferencijas siunčiamų kunigų didesnioji dalis yra KGB kolaborantai, tai kokias bažnytines problemas su jais gali svarstyti Vakarų pasaulio kunigai?
Labiausiai pageidautini turistai — kunigai ir pasauliečiai — iš Vakarų. Atvykę į Lietuvą, jie žinias apie Bažnyčios padėtį turėtų rinkti ne iš atsitiktinių šaltinių, bet pasistengti surasti patikimą informaciją. Iki šiol, atvykę iš užsienio (Lenkijos, JAV ir kt.), kunigai dažnai patekdavo ant KGB meškerės ir informaciją apie Lietuvos Katalikų Bažnyčią rinkdavo, bendraudami su kunigais — KGB bendradarbiais.
1979 m. Lietuvoje pradėjo kurtis Kunigų tarybos, kurios pagal Vatikano II susirinkimo nutarimus gali veikti kiekvienoje vyskupijoje. Kunigai su džiaugsmu išklausė apie šias tarybas kelias Vatikano radijo laidas, įnešusias rūpimu klausimu daug šviesos. RRT įgaliotinis Anilionis perspėjo Lietuvos Ordinarus būti atsargiems su tomis tarybomis, o vėliau pradėjo skelbti, kad Kunigų tarybas organizuoja kunigai „ekstremistai", š.m. įgaliotinis Anilionis pranešė Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos dekanams, kad vyskupas Povilonis jam sakęs, jog, popiežiaus nuomone, Kunigų tarybos Lietuvoje nereikalingos.
Kodėl sovietinė valdžia nenori Kunigų tarybų?
Atsakymas paaiškėja, įsigilinus, kokiu būdu valdžia mėgina administruoti Bažnyčią. RRT įgaliotinis visur kišasi į Bažnyčios vidaus reikalus: neleidžia vyskupui laisvai kilnoti kunigus, priimti klierikų į Seminariją, teikti Sutvirtinimo sakramentą ir t.t. Visą šitą kišimąsi sovietinė valdžia maskuoja, kad atrodytų, jog Ordinarai savarankiškai tvarko savo vyskupijas. Esant kunigų taryboms, šis maskavimasis taptų neįmanomas. Šiuo metu RRT įgaliotinis prievartauja Ordinarus, neturinčius jokio užnugario. Veikiant Kunigų taryboms, vyskupas ar vyskupijos valdytojas lengviau galėtų spirtis prieš šią prievartą. Jis galėtų pasakyti: „Aš turiu šį kunigą perkelti, nes perkėlimo pageidauja Kunigų taryba. Arba( „Aš turiu Sutvirtinimo sakramentą teikti N. parapijoje, nes Kunigų taryba tvirtina, kad tai naudinga pastoracijai". RRT įgaliotiniui dažnai būtų tiesiog neįmanoma priešintis, nes, priešingu atveju, visi akivaizdžiai matytų, jog jis, o ne vyskupas ar valdytojas administruoja Bažnyčią. Taigi Kunigų tarybos yra gyvybiškai būtinos, nes visa, kas iki šiol buvo daroma slapta, turėtų išeiti į dienos šviesą.
Ar Apaštalų Sostas tikrai pareiškė, kad kunigų tarybos Lietuvoje nereikalingos, kol kas nežinoma, nes šios kalbos kunigus yra pasiekusios tik iš RRT įgaliotinio lūpų. Jeigu Apaštalų Sostas tikrai tai būtų pareiškęs, tada reikėtų tik išsiaiškinti, kas pasitarnavo KGB, kad Apaštalų Sostą įtikintų, jog Bažnyčiai Lietuvoje „naudingiausia" tai, ko nori Valstybinio saugumo įstaigos.
RRT įgaliotinis P. Anilionis ir kiti sovietinės propagandos ruporai kaltina aktyvius kunigus, kad jie užsiima politika; primenama, kad net Šv. Tėvas draudžia kunigams kištis į politiką. Valdžios pareigūnai „politika" laiko vaikų katekizavimą, ateizmo kritiką, peticijų rašymą valdžiai, ko nors prašant, pvz., sugrąžinti atimtą bažnyčią ir kt.
Ar tai politika? Taip tai bažnytinė politika. Kunigui ginti Bažnyčios ir žmogaus teises — šventa pareiga, ir šitai drausti yra nusikaltimas prieš prigimtinę teisę, šitokią „politiką" Bažnyčia laimina ir vykdo. Popiežius Jonas Paulius II yra geriausias tokios „politikos" vykdymo pavyzdys.
Reikia tik apgailestauti, kad kai kurie kunigai, vienuolės ir pasauliečiai katalikai pasisavino sovietinę „politikos" sąvoką, nukaltą KGB kabinetuose. Pvz., vienuolė bijo į rankas paimti „LKB Kroniką", — čia politika! Kunigas bijo per pamokslą paraginti tėvus vesti savo vaikus į bažnyčią, — politika; Seminarijoje neleidžiama klausyti Vatikano radijo laidų, — politika; vikaras bijo su vaikais kalbėti rožančių, — politika! Reikia labiau budėti, kad valstybinio ateizmo propagandistai neįpirštų tikintiesiems savos terminologijos.
Katalikų kunigams ir pasauliečiams netinka kištis tik į sovietinę politiką, pvz., važinėti į Berlyno „taikos" konferencijas, bendradarbiauti su Valstybės saugumo organais ir pan. Tokios politikos Bažnyčia tikrai neaprobuoja, bet laiko nusikaltimu ir bažnytinės drausmės laužymu.
1980 m. Olimpiados neužmirš Sovietų Sąjungos disidentai. Ji paskatino sovietinę valdžią griebtis stalinistinių represijų, kad į Maskvą atvykę Vakarų žmonės nesutiktų nė vieno disidento, negirdėtų melą ir prievartą kritikuojančio žodžio. Represijos pasiekė ir Lietuvą; laukiama, kad jos pasieks ir Lietuvos kunigus. Ar verta jų bijoti? Lietuvos kunigai, pokario metais pernešę dvi represijų bangas — 1945-1953 ir 1957-1958 metais, perneš ir trečią. Labai būtų nerimta norėti be jokių aukų išsikovoti Bažnyčiai laisvę. Jeigu bus suiminėjami kunigai, pasaulis geriau supras komunizmo nešamą „pilną religinę laisvę" (katalikų bendradarbiavimas kai kuriose šalyse su komunistais rodo, kad jiems komunizmo veidas iš arti nepažįstamas), o kenčiančių lageriuose auka pažadins tautiečius kovoti ne tik už tikėjimo laisvę, bet ir išvis nusimesti tironijos jungą. Istorija moko, kad tada, kai tikintieji nebijodavo kentėti, Bažnyčia žydėdavo ir, priešingai, kai Dievo tautoje išblėsdavo aukos dvasia, ji pergyvendavo krizę. Todėl reiktų bijoti tik tokios padėties Lietuvoje, kada niekas neturėtų drąsos kentėti už Dievą ir Bažnyčią. Tada būtų tikra tragedija.
Dievui padedant ir laiminant, Lietuvos kunigai ir tikintieji pilni krikščioniško ryžto sutikti bet kokią ateitį.
