JONAS NARBUTAS
Skiriu Alfonsui SVARINSKUI, Žemaičių žemės kunigui, rusiškų okupantų ir lietuviškųjų kvislingų nuteistam už Tiesą ir nešančiam savąjį Aukos Kryžių jau ne kartą vaikščiotu Sibiro kančios keliu...
Geriau tauri kančią už Tiesą,
Negu melu gesinti Šviesą.
Geriau garbingai mirt už Kristų,
Nei klyst kartu su ateistu.
Lietuvės manos mus abu augino
Ne rūmuose, bet po šiaudų stogais...
Iš čia į skrydį mes abu pakilom
Šviesių jaunystės polėkių sparnais.
Bet greitai Sibiras abiem mums karpė
Kilnios jaunystės išskleistus sparnus.
Bet Tu tvirtai kentėjai ten už Kristų,
Net vergo dalią Tu nešei ramus.
Abu ne kartą grįžom iš vergijos
Per tėvo lauką virpančiom širdim...
Bet piktas kerštas sieloj neprigijo, -
Mes vis tikėjom gėrio ateitim.
Žinau, nėra genties Žemaičių žemėj,
Kuri į šiaurę nesiuntė sūnų...
Bet pasakyki, Viešpatie brangiausias,
Kodėl mane atskyrei jau nuo jų?!
Ir ne todėl man ašara nukrinta,
Kad aš poetes, kad jausmai karšti. -
Verkiu todėl, kad į kelionę šitą
Tu be manęs, o Kunige, eini...
Juk mes abu už Tiesą tiek kentėjom,
Dalinomės pluta, keiksmais sargų...
Dabar gi vienas ten išeit turėjai,
Paėmęs kančią mūsų abiejų.
O geras Dieve, duok abiem stiprybės!
Palengvink dalią pavergtos tautos!
Tegul poetas giesme žygin kyla,
O kunigas sparnais maldos, aukos!
XXX
Paliko tėviškės dangaus žydrynė,
Altorius šventas, nuskriaustų rauda,
Tokia skaudi, graudinga ir beribė,
Kaip kad beribė Viešpačiui auka...
Tyli gėla... Šventoriuj dega žvakė.
Liepsnoja ji lyg Laisvės žiburys...
Ji kaip dulkelė žiede žydraakiam -
Didžiulio skausmo - mažas atspindys!
Šventi namai, Ganytoją praradę,
Liūdnais akordais jau nuo šiol aidės...
Bet žmonės tiki, kad jų Dvasios Vadui
Galybių Dievas visada padės!
Gal nesulauksiu grįžtančio iš tolių,
Gal ir mane tamsoj išveš tenai...
O, jei bus skirta, susitiksim, Broli,
Ir didį džiaugsmą švęs gimti namai!
Bet Tu dabar anuos namuos vaitoji -
Kartaus rūstumo kupinuos ir bado.
Juose kankino knygnešį artoją
Ir sukilimą karžygius kryžiavo.
Anie, šitie... Atrodo, kas čia tokio?
Juk ne namais mes esame gyvi.
Tik kažkodėl į Lietuvą j i e teka,
O m e s į Rytus einan verkdami...
Ta neteisybė širdis mums marina
Nuo jos skaudu be galo, neramu...
Kodėl mums Sibiru kasdien grasina?
Ar dar mažai skriaudos tų nemunų?!
Kodėl šventoj Žemaičių krašto žemėj
Gyvent žemaičiams daros nesaugu?
Juk bočiai čia sodybas savo rentė
Istorijos aušroj akmens kirviu!..
Juk mes iš čia į Žalgirio kautynes
Pūslėton rankom nešėme kardus
Ir ten visos tautom parodėme,
Koksai žemaičio būdas atkaklus.
Mus daugel kartų rusino maskoliai,
Tikybą, spaudą, kalbą drausdami,
Bet priešinas lietuviai jiems lig šiolei
Tikybą, kalbą laisvę gindami!
Dabar raudonos blakės siurbia tyliai
Iš baltų ainių gyvastį lėtai...
Rytuos ir Vakaruos kiek išsklaidytų! -
Tarytum jų, ne mūsų šie namai.
Bet nenuteis visų jie surakintų.
Nebepaliaus šventoji mūs kova!
O iš kančios ir kraujo nukankintų
Kaip tik pakils Laisvoji Lietuva!
Taip bus! Nors Kremliaus kiti kėslai -
Paverst mus nori Lenino vergais.
Bet mes čia į laisvės skrydį kilsim
Atlantą nugalėjusiais sparnais!..
Kol trys kalnai virš tėviškės dar kyla:
Medvėgelis, Girgždutė, Šatrija,
Kol bus gyva kalba, kova, tikyba,
Tol nenumirs ir mūsų Lietuva!
Kol mokys motina nekaltą vaiką
Prašyti Viešpatį malda skaisčia,
Tol nebaisus bus mums raudonas tvaikas,
Ir nepalauš sūnų tremties kančia!
Kaip neįmanoma užpūsti Saulę,
Net spindulį uždengt žvaigždės mažos,
Taip visada šiame pasaulyje
Spindės vardai mums: Dievo, Lietuvos!
XXX
Aukoki, Kunige, tad savo kančią
Ant švento aukuro mūs Lietuvos.
Aš kaip poetas Tavo tylią Auką
Garsinsiu tėviškės gimtuos laukuos...
Aš įrašysiu Tavo Tiesą Šventą
Žydroj padangėj lyg skambioj dainoj.
Turės paliauti atėjūnai siautę,
Pamatę, kad ne vienas toj kovoji...
XXX
O geras Dieve, duoki mums stiprybės!
Palengvink dalią pavergtų vaikų!
Tegul ir priešai susipranta klydę
Ir apgaili kaltes klaidžių takų ..
1983.VIII.31 - IX.21.