Už penkių mylių - Jurgaičiuose
yra kalnas: vien kryžių šimtai.
Jei mirtinoj ligoj aičiosi,
ką prarasi - keliauki tenai.
Maldoj visagalėj
Amžių Viešpaties valioj
ten virs kūnu tavieji sapnai.
K. Inčiūra
Mūsų laikais Lietuvoje šalia Aušros Vartų, Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos, Pivašiūnų šventovių savo populiarumu iškilo nuo seno žinomas Kryžių kalnas, kurį žmonės su pasitikėjimu ir viltimi širdyse vis gausiau ir gausiau lanko. Be to, kiekvienas stengiasi palikti savo apsilankymo žyme. Todėl yra reikalinga ir verta pateikti keletą minčių apie šį unikalų Lietuvos dvasinio kultūrinio gyvenimo apraiškos paminklą.
Iš Šiaulių keliaujant link Joniškio, pravažiavus naujas miesto kapines, už kelių kilometrų dešinėje kelio pusėje atsišakoja vieškelis. Čia jau nuo pagrindinio kelio matosi maždaug už kilometro kalnelis, mirguliuojantis įvairiausių spalvų ir dydžių kryžiais - tai ir yra garsiausias Kryžių kalnas. Minėtas vieškelis mus atveda prie pačio kalno. Jo papėdėje -didelė žvyruota aikštelė. Aplink lygumos, šalis kalno teka Kulpės upelis (labai užterštu vandeniu).
Pats kalnas -piliakalnis- pailgas, per vidurį gerokai įdubęs. Nuo aikštelės veda platokas takas į kalno viršūnę, o abiem pusėm nuo pat kalno papėdės stovi įvairaus dydžio kryžiai: vieni seniai, kiti prieš dieną, o gal ir šiandien pastatyti. Kryžiais ir kryželiais apstatyta ne tik kalno priekis, viršūnė, bet ir šoniniai šlaitai. Kiek čia jų yra, neįmanoma suskaičiuoti. Daugelis kryžių apkalinėti ar apkabinėti mažesniais kryželiais, rožančiais, paveikslais. Ant daugelio kryžių yra parašai. Vieni kryžiai mediniai, kiti -geležiniai, daug mažų koplytėlių. Ant antrosios kalno pakilumos stovi Marijos statula, papuošta gėlėmis, vainikais, padaryta lyg altorius, patiesti takeliai žmonėms atsiklaupti.
Kada ir kas pradėjo statyti kryžius ant šio kalno, nėra žinome. Čia niekada nebuvo kapai ir kryžiai statomi, prašant iš Dievo malonių ar dėkojant už jas. Iš gilios senovės mus pasiekė daug legendų apie šį kalną.
Įdomus padavimas paskelbtas 1911 m. "Vilties" 53 nr. Jame sakoma, kad kartą Lietuvą užpuolė geležiniai. Žmogų jie nagais sugnybdavę ir jis mirdavęs. Nuo Šiaulių užėję geležiniai, o nuo Joniškio - katalikai. Susikovę ties pačiu kalnu. Katalikai niekaip negalėję įveikti geležinių. Nenorėdami pasiduoti, katalikai susikrovę didžiulį laužą, kuriame gyvi susideginę. Susideginusiųjų vėlės meldžiančios už tą, kas šiame kalne apsilanko ir kryžių pastato, todėl jis pasveikstąs ar patiriąs kitokių malonių.
Dar pasakojama, kad seniau šio kalno nebuvę, jo vietoje stovėjusi bažnyčia, o aplinkui ošė pušynai ir eglynai. Karų su švedais metu užėjęs didelis viesulas ir smėliu užnešęs bažnyčią, todėl čia iškilęs kalnas. Žmonės ilgai vengė ir bijojo šio kalno. Sakoma, kad Meškučių kunigas įsakęs kasti kalną. Prikasus bažnyčios stogą, vienas kasėjas pro jį įlindęs į bažnyčios vidų ir išnešęs liktorius. Naktį klebonui prisisapnave, kad liktorius grąžintų į kalną ir mestų kasinėjęs, bet jis nepaklausęs ir liepęs kasti toliau. Vos pradėjus kasti, vieną kasėją sutraukė. Žmonės baisiai išsigando, klebonas liepė grąžinti liktorius atgal į bažnyčią, kasinėjimų duobes užvertę žemėmis ir kalną pašlakstė švęstu vandeniu. Nelaimingasis padaręs Įžadus: keliais apeiti kalną, ir pasveikęs.
Dar kitas padavimas pasakoja, kad prieš daug šimtų metų, kai dar nebuvę nei Šiaulių, nei Meškuičių, šio kalno taip pat nebuvę. Toje vietoje, kur dabar kalnas, buvo smarkus mūšis. Kovoje žuvo daug kareivių. Žuvusius garbingai palaidojo, toje vietoje gyvieji riečkutėmis supylę šį kalną. Kalnas dar ir dabar didelis, o senovėje buvęs dar didesnis. Kalną pylę tris dienas ir tris naktis. Kada kalnas buvęs baigtas pilti, kareiviai ant kalno darę dievams aukas, ir nuo to laiko ant kalno gyvenęs vaidila ir vaidilutės. Buvusi kūrenama Šventoji ugnis. Įvedus Lietuvoje krikščionybę, aukuras buvęs nugriautas, vaidilos ir vaidilutės pasitraukę.
Dar viename padavime sakoma, kad vienas žmogus turėjęs mylimą vienturtę dukterį, kuri susirgusi sunkia liga. Jokie vaistai negelbėję. Mergaitės sveikata ėjo vis menkyn ir menkyn. Artinosi mirtis. Vieną naktį tėvas pats budėjęs prie sergančios dukters lovos. Pačiam vidurnakty apėmė jį toks saldus miegas, kad neišsilaikydamas padėjo nuvargusią galvą ant dukrelės priegalvio ir užsnūdo. Sapnavo, kad nepaprasta moteris šviesiais rūbais jam pasirodė ir sako: "Žmogau, tu nori, kad tavo dukrelė pasveiktų, tai tu turi padaryti medinį kryžių ir pats jį nunešti į pilies kalną ties Meškuičiais ir ten jį pastatyti - nuo to duktė pasveiks". Tai pasakiusi, pranešėja dingusi. Tėvas pabudęs nesupratęs: ar jis užmigęs sapnavęs, ar jam šiaip tokia mintis kilo. Nutarė padaryti gražų kryžių ir kuo greičiausiai nurodytoje vietoje pastatyti. Kaip tik kryžius buvo padarytas, tėvas padaręs apžadus dukters sveikatai išprašyti ir išėjo kryžių nešinas pilies kalno link. Kryžius buvęs sunkus, o jo sveikata silpna, bet stengėsi iš visų jėgų pažadus ištesėti. Trylika valandų ėjos, pasiekė pilies kalną, pabučiavo kryžių ir pastatė pati pirmąjį kalne kryžių. Grįždamas namo dar pusiaukely susitikęs ateinant pasveikusią dukterį su motina pasitikti jo su dideliu džiaugsmu. Tėves net apalpęs, matydamas tokį stebuklą. Jis negalėjęs suprasti ar tikrovė, ar jam vaidenasi. Pagaliau paaiškėjo, kad kaip tik tėves išėjęs namų su kryžiumi nešinas, dukters sveikata ėmė gerėti, o kai tėvas pasiekė pilies kalną, duktė ir iš lovos atsikėlė. Vėliau išgirdę kiti apie tokius stebuklus, kas tik kuo susirgdavo - pasižada kryžių pilies kalne pastatyti. Kai pastato - žiūrėk jau ir sveikas, o kas pasižada ir pažado neišpildo ir vėl suserga.
Prieš 1932 m. buvo užrašyta iš Vinco Lukošaičio (Jurgaičių km.) toks atsitikimas. Būdamas jaunas, vieną Velykų rytą ėjęs Meškuičių bažnyčią. Eidamas pro pilies kalną, išgirdo skambučiais skambinant, lyg per procesiją. Pažvelgęs mato iš kalno beišeinanti Prisikėlimo procesiją. Apėjusi apie kalną tris kartus, vėl į kalną suėjusi ir nė žymės nebuvo, tik žolė gražiai žaliavusi. Regėtojas, taręs "Amžiną atilsį" už klajojančias sielas, nuėjęs į bažnyčią.
Apie kalną pasakojama dar daug kitų legendų: kad vidurnaktyje klajoje po kalną įvairios dvasios, žinomi pasakojimai apie kalne degančius pinigus, apie skylę kalne, kurios dugno keturiomis surištomis kartimis nepasiekdavę, o įmestas akmuo krisdamas ilgai dundėdavęs...
Žinoma, visa tai - tik padavimai ir legendos. Bet nuo neatmenamų laikų žmonės stato kryžius ant šio kalno.
Prieš 1914 m. Jau nebuvo galime sužinoti arba niekas negalėjo pasakyti, kas ir kada pastatė Pilies kalne pirmą kryžių. Lenkų archeologas Kšivickis 1900 m. tyrė šį piliakalnį. Jis pažymi, kad 1900. VIII.22 kalne suskaičiavęs 130 stovinčių kryžių, o 1902 liepos 2 d. rasta 155 kryžiai.
Pirmo pasaulinio karo išvakarėse kalno buvo virš 200 kryžių ir mūrinė koplytėlė bei įrengtos stacijos. Dalis kryžių buvo ornamentuoti, vertingi liaudies meno paminklai.
Po Antro pasaulinio karo Lietuvoje teigiama, kad kryžiai Pilies kalne statomi nuo 1831 m. sukilimo, o kitų autorių teigiama, kad jie statomi po 1863-64 m. sukilimo. Manoma, kad nors ir nebuvo stambesnių susirėmimų tarp caro kariuomenės ir sukilėlių šiose apylinkėse, bet kalno papėdėje galėjo būti palaidoti žuvę sukilėliai. Sukilimo įvykius liaudis ilgai atsiminė ir būtų galėjusi tiksliai nurodyti sukilėlių žuvimo ar palaidojimo vietas, o kaip žinome, jau XXa. pradžioje žmonėse vyravo įsitikinimas, kad kalne kryžiai statomi nuo neatmenamų laikų.
Kšivickis savo knygoje rašo, kad: "Kryžių kryžius ir aukų aukas aukoja ligoniai, kurie čia atvyksta iš tolo. Kartais ištisos minios susirenka ant šventakalnio. Pavyzdžiui, per 1902 m. Devintines, jį aplankė Malavinų sodiečiai. Vieną kartą ant Jurgaičių kalno sutikau moteriškę, kuri su dukrele buvo atvažiavusi iš kelioliktos parapijos.
Caro laikais buvo draudžiama statyti kryžius ir žmonės slapta miškuose, pakelėse, laukuose statė kryžius. Slaptai kryžiai buvo statomi ir Pilies kalne. Netiko šis kryžių statymas nei caro, nei kaiserio valdžioms. Pirmo pasaulinio karo metu kaizeriniai okupantai sunaikino dalį kryžių. Lietuvos laikais kryžių skaičius pakilo iki 400.
Kalne stovėjo medinė koplytėlė, o mažus kryžius ir kryželius nebuvo įmanoma suskaičiuoti. Liepos mėnesio vieną sekmadienį čia atvykdavo kunigas atlaikyti šv. Mišių. Susirinkdavo žmonių kaip į didelius atlaidus. 1931 m. rugpjūčio 7 d. pirmą kartą Kryžių kalną aplankė gausinga procesija su kunigu iš Šiaulių. Kalne buvo atlaikytos iškilmingos šv. Mišios ir pasakytas pamokslas. 1932 m. lіероs 15 d. antrą kartą tokia procesija aplankė Kryžių kalną. Iškilmėms kalną apylinkių jaunimas gražiai aptvarkydavo ir papuošdavo.
Antro pasaulinio karo metu kalne buvo apie 2000 kryžių, tame tarpe 380 didelių medinių kryžių. Pokario metais kryžių miškas vis augo. Po Stalino mirties grįžusieji tremtiniai tęsėjo savo įžadus ir statė Kryžių kalne naujus ir naujus kryžius. Padažnėjus kalno lankymui, tuo susidomėjo valdžia. 1961 a. pavasarį buldozeriais buvo sustumta į krūvas ir sudeginta apie 5000 kryžių. Kryžių naikinimui vadovavo "pagal komandą iš aukščiau" Šiaulių milicijos skyriaus viršininkas Rėklaitis. Išverčiant kryžius, buvo sunaikinta daug vertingų liaudies kūrinių. Vėliau kiekvieną pavasarį ir rudenį kryžiai buvo sistemingai naikinami.
Protestuojant prieš kryžių vertimą, 1973 m. gegužės 13 d. naktį daugybė tikinčiųjų nunešė ir pastatė kalne kryžių, kuris tą pačią naktį buvo nuverstas. Eisenos dalyviai buvo represuoti, išliko tik pastatyto kryžiaus nuotrauka.
1973 m. kalne sunaikinta 400 kryžių.
1974.XI.22 sunaikinta 360 kryžių.
1975 m. lapkričio 18 d. - vėl 400 kryžių.
Dabar (nežinome, kuriais metais rašytas šis rašinys -Red.) kalne stovi vėl apie 2000 kryžių.
1979 m. liepos 22 d. tūkstantinė žmonių minia aplankė Kryžių kalną, buvo atlaikytos pamaldos ir pasakytas pamokslas.
Kiekvienais metais surengiamos kalne talkos, atstatomi išgriuvę kryžiai, statomi nauji.
Dar nepriklausomybės laikais kalne buvo pasodintas klevas. Eilinio kryžių griovimo metu šis klevas buvo nupjautas ir numestas kalno papėdėje. Iš šio klevo vėliau padarytas kryžius, simbolizuojantis tautos kančias.
Kryžiai čia atvežami ne vien iš Lietuvos, bet ir iš Estijos, Latvijos, Ukrainos, net iš Moldavijos.
Kryžių kalno lankytojai gąsdinami, jiems daromi visokie nemalonumai. Bet žmonės parodė ryžtą ir tvirtą nusistatymą net rizikuodami savo padėtimi, vėl ėmė naktimis statyti kryžius, panaudodami tam visas galimybes.
Ir vėl visas kalnas lyg mišku apaugęs -apstatytas kryžiais, ir nėra dienos, kad čia kas nors neateitų ar neatvažiuotų pastatyti kryžiaus, pasimelsti ar bent pasižiūrėti. Lankytojų tarpe sklinda kalbos apie šiame kalne iš Dievo gautas malones, pasakojama apie bausmes, ištikusias kryžių naikintojus. Kryžių kalno garsas vis labiau sklinda liaudyje ir kviečia visus čia apsilankyti.
X
Mes matome kryžius pakelėse, kapuose, bet tokio jausmo nepatiriame, koks mus apima Kryžių kalne, stovint tarp nesuskaičiuojamų kryžių.
Kas čia atnešė ir pastatė pirmą kryžių niekas nežino ir, be abejo, niekas nesužinos... Bet dabar žmonės jaučia, kad šioje vietoje jų maldos ir prašymai greičiau išklausomi, kad ši vietą - Dievo malonių vieta.
Ir pradėjo žmonės nešti į čia savo gyvenimo kryžius... Kieno prašymai buvo dideli ar išgalės didesnės, statė didelius medžio kryžius, o kas neišgalėjo atnešė mažytį paprastą kryžių ir glaudė prie ano didžiojo kryžiaus, kad tie dideli ir maži prašymai būtų kartu išklausomi, tos nuoširdžios padėkos priimamos.
Statė čia kryžius carinės priespaudos metais, statė naktimis, kad niekas nežinotų ir nematytų. Statė prašydami laisvės savo kraštui, kad grįžtų tremtiniai, už gimto žodžio skleidimą išvaryti į tolimą Sibirą, persekiojami už meilę savo tėvynei ir bažnyčiai. Ir kilo kalne kryžiai šalia vienas kito, kiekvienas iš jų buvo apgaubtas paslaptingumu, kiekvienas turėjo savo istoriją, kiekvienas buvo paminklu savitai kančiai. Nepatiko nei caro, nei kaizerio valdžioms šie kryžiai ir naikino, griovė juos, bet žmonės laikėsi savo - jie vėl statė kryžius, ir kalnas buvo tarsi jų troškimų simbolis, jų kančios paminklas.
Laisvės metais šis kalnas buvo gerbiamas, jo garsas skleidžiamas, o žmonės, tarsi nujausdami ateities pavojus, lankė ir statė kryžius šįkart laisvai, dažnai su iškilme, su maldomis ir giesmėmis. Bet neilgai toko džiaugtis laisve, pasaulio įvykiai pasisuko tokia linkme, kad kiekvienas žmogus pajuto savo kryžiaus svorį. Karas - kančios ir mirties metas. Ne vienas, kuris ir su pajuoka žiūrėjo į Kryžių kalno lankytojus, pamatė, kad tik kryžiuje žiba vilties kibirkštėlė. Ir vėl augo kalne kryžiai...
Kryžius statė liaudis, paprasti žmonės, bet tie kryžiai - tie liaudies įsitikinimai netiko "liaudies" valdžiai ir ji įsakė tuos paprastus šventus liaudies paminklus sunaikinti...
Bet liaudies liko ištikima savo įsitikinimams ir vėl nežinia kas ir kokiu tikslu pastatė čia kryžių, o tuojau šalia jo atsirado kitas ir dar kitas... Pradžioje tokie, kuriuos slaptai buvo galima atnešti, o vėliau tokie, kuriuos ir atvežti reikėjo. Prie kryžių atsirado užrašai, skelbią kokiu tikslu jis pastatyti: "Už atgautą sveikatą", "Už ramybe", "Už taiką", "Ačiū už progą čia apsilankyti ir už, už, už... Sunku būtų aprėpti visas tas intencijas, tikslus, troškimus, kurie paskatino žmones statyti šis kryžius...
Neužmirškime mes šio nuostabaus Kryžių kalno, aplankykime nors kartę savo gyvenime, nuneškime savo prašymų ar padėkos kryžių, ir savo prašymą įjunkime į visos mūsų tautos prašymą:
Dieve, globok mūsų tėvynę Lietuvą! Kad greičiau galėtume laisvai gyventi ir tikėti!
S. ČIŽYS