Mes, buvę Lydos apskrities, dabar Baltarusijos TSR Varanavo ir buvusios Rodūnios rajonų gyventojai, tautiniu, etnografiniu, istoriniu, religiniu požiūriu Pelesos, Dubinių, Leliušių, Piliūnų, Pavalakės, Padzitvio, Sen. Druskininkų, Skirelių, Surkantų ir kitų vietovių lietuviai-vakariniai dzūkai, lietuvių tautos dalis, po Antrojo pasaulinio karo galutinai atskirti nuo savo tautos kamieno, kreipiamės į Jus, broliai ir sesės lietuviai, gyvenančius vakariniuose kultūringojo pasaulio kraštuose, šiuo savo raštu, kad padėtumėte paskelbti pasauliui apie mūsų nesėkmingas kovas dėl savo kalbos ir kultūros vadinamojo socializmo šalyje, kur didžioji tauta engia mažąsias ir nori jas žiauriomis priemonėmis asimiliacijos tikslais izoliuoti nuo kultūringojo pasaulio.
Mes, minėtojo Lietuvos pakraščio lietuviai, visą pokario laiką kovojame dėl savo tautinės egzistencijos ir dėl savo tikėjimo. Per pastaruosius dešimtmečius į Minsko ir Maskvos vyriausybines įstaigas esame pasiuntę apie dvidešimt įvairių skundų bei pareiškimų. Mūsų delegacijos lankėsi TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume, Religinių kultų komitete, pas Baltarusijos TSR kompartijos vadovus, kompetentingose Gardino srities ir rajono įstaigose, prašydamos ir reikalaudamos mūsų neskriausti, laikyti mus lygiateisiais Tarybų Sąjungos piliečiais, vykdyti mūsų kraštą liečiančius istorinius nutarimus ir t.t., tačiau iki šiol valstybinės įstaigos į mūsų pareiškimus ir skundus nieko neatsakė. Todėl šiuo raštu nutarėme kreiptis į Jus, broliai ir sesės, žinodami, kad Jūs galite bent paskelbti pasauliui pateiktus šiame rašte faktus apie mūsų padėtį...
Likimas lėmė, kad mažai lietuvių tautai nuo Mikalojaus Daukšos laikų (16 .) iki šių dienų reikia kovoti dėl savo kalbos ir kultūros, prieš kuriuos ilgus amžius kėsinosi kaimynai slavai ir germanai, protarpiais tardamiesi jau sulydę visą Lietuvą ar tam tikrą jos dalį su savo tautomis ir grojo jai laidotuvių marius. Tačiau tas pats likimas pačiomis kritiškiausiomis valandomis nuostabiai padėdavo pakelti Lietuvą iš mirties patalo, atsiųsdamas jai tautos pranašų, visuomenės veikėjų, poetų, karių, kurie užburdavo tautiečius ir pakviesdavo juos į kovotojų gretas už Lietuvą.
Šiandien visos Lietuvos vergija tikrai sunki ir rafinuota, o nuo jos atskirtų pakraščių - dar sunkesnė. Nors lietuvių kalba ir kultūra yra sutvirtėjusi ir per dešimtmečius iškovojusi sau tam tikras teises, tačiau nestinga jai ir senų klastingų priešų, kurie nuo Ekaterinos II laikų veidmainiškai skelbia meilę, sugyvenimą ir draugystę, o patylomis engia ir stelbia visa, kas nerusiška, o mums, minėtojo pakraščio lietuviams, draudžia bet kokius kontaktus su savo tėvyne.
Tokių aplinkybių verčiami, šiuo raštu norime Jus, broliai ir sesės lietuviai, nors trumpai supažindinti su savo gyvenimu ir kovos istorija.
Dar prieš I pasaulinį karą mūsų apylinkėse veikė šiam kraštui nusipelnę kunigai švietėjai: Stašys, Lajauskas, Burba, Brazauskas, o po kero Budreckas, Tutinas, Vienažindis. Iš čia kilę mokslo vyrai-istorikas T.Narbutas, gamtininkai broliai Jundzilai, prof. ornitologas T. Ivanauskas.
Laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų daugelyje Rodūnios, Pelėsos, Varanavo apylinkių lietuviškų kaimą veikė Vilniaus lietuvių "Ryto" švietimo draugijos daugiau kaip 40 lietuviškų pradžios mokyklų, bibliotekų, vaikų darželių. Čia dirbo tokie veiklūs mokytojai švietėjai kaip Motiejus Bigelis, Valentinas Kračius, Juozas Budėnas, Vincas Dailydka, Elzė Čerlionytė, Bronė Švagždytė, Antanas Petkelis, Vincas Staselis, Mečislovas Skarla, Vacys Jakutis, Juozas Bujanauskas, Alfonsas Beinorius, Juozas Jonys. Kasmet šio krašto lietuvių valstiečių gabesnieji vaikai stodavo į Vilniaus lietuvių gimnaziją, mokytojų seminariją ar kitas kurias mokymo įstaigas.
Šios srities turtingą folklorą rinko ir tarmės savybes užrašinėjo profesoriai lietuviai J. Balčikonis, Z.Zinkevičius ir užsieniečiai Gerulis, Arumas, Otrembskis.
Kai prieš II pasaulinį karą mišrios lietuvių parapijos Rodūnios bažnyčioje, kuri priklausė Vilniaus diecezijai, arkivyskupo endeko F.Jalbžikovskio laikais nebeliko vietos lietuviškam žodžiui, trečiajame šio amžiaus dešimtmetyje lietuviai atsiskyrė nuo Rodūnios bažnyčios ir pasistatė savo pastangomis, darbu ir užsienio bei vietos lietuvių aukomis, įveikdami tuometinės lenkų valdžios trukdymus, Pelesoje akmeninę iš savo laukų akmenų atskirą bažnyčią ir įkūrė naują lietuvišką Pelesos parapiją.
Prasidėjus II pasauliniam karui ir 1939 m. rugsėjo mėn. žlugus Lenkijos Žečроsроlіtai, kurios vyriausybė Vilniaus vaivados L. Bocianskio siautėjimo metais (1935-1937) lietuvių asimiliavimo tikslais likvidavo visas Vilniaus krašto, taigi ir Lydos apskrities lietuvių švietimo, kultūrines įstaigas, kraštą užėmusi Tarybų Sąjunga skaitėsi su vietiniais lietuviais ir respektavo jų tautines ir kultūrines aspiracijas: buvo atidarytos lietuviškos pradžios mokyklos, viešai vartojama lietuvių kalba, leista veikti lietuvių meno saviveiklai ir t.t.
Kai žlugus Lenkijos Žečpospolital, 1939 . Maskvos sutartimi Tarybų Sąjunga jos užimtą Vilnių ir Vilniaus sritį perleido Lietuvos Respublikai, likę už jos ribų lietuviai per savo deputatus 1939 . spalio mėn. įvykusioje Baltarusijos liaudies deputatų sesijoje pareikalavo prijungti likusias už Lietuvos Respublikos ribų lietuviškas sritis prie Lietuvos, į tą deputatų reikalavimus Tarybų Sąjungos vyriausybė neatsižvelgė bet vėliau, 1940 m. gegužės mėn. Lietuvos Resp. vyriausybei susitarus su Tarybų Sąjungos vyriausybe dėl Baltarusijos 15 respublikoje likusių lietuvių repatrijavimo į Lietuvą, kilo didelis sąjūdis. Rodūnios, Varanavo ir kitų rajonų centruose buvo suorganizuotos tam tikros repatriacinės komisijos. Ryždamiesi palikti savo ūkius ir namus, ruošėsi išvykti į Lietuvos Respubliką ne tik tikrieji, bet ir apgudėję ar aplenkėję lietuviai, nebemokantys lietuviškai. Rodūnios, Nočios, Žirmūnų ir kitose tautiniu atžvilgiu mišriose apylinkėse buvo susirėmimų su vietiniais pareigūnais, atsisakiusiais surašyti visus norinčius išvykti. Rodūnios rajono pareigūnai visaip atkalbinėjo gyventojus nuo repatriacijos. Kai ir tai nepadėjo, į rajoną buvo atsiųsta iš Minsko apie 300 propagandistų, jų niekas neklausė. Visi vieningai reikalavo leisti repatrijuotis arba perduoti šias sritis Lietuvai.
1940 m. birželio 15 d. įvykiai Lietuvos Respublikoje viską nutraukė. Kai Tarybų Sąjungos vyriausybė panaikino nepriklausomą Lietuvos Respubliką ir suvaidino "savanoriško" Lietuvos įstojimo Taгуbų Sąjungą farsą, tų pačių metų rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausios Tarybos sesijoje Baltarusijos kompartijos pirmasis sekretorius Ponomarenka pasiūlė grąžinti Lietuvai Švenčionių, Varanavo, Rodūnios rajonus ir gretimų rajonų lietuvių gyvenamus kaimus. Toks aukšto asmens pasiūlymas tarybinėje santvarkoje esti būtinai iš anksto suderintas su aukščiausiaja partijos ir vyriausybės vadovybe ir būtinai visais balsais nubalsuojamas. Tačiau, deja, nutarimas nebuvo pilnai įvykdytas: žymi dalis Varanavo ir Rodūnios rajonų lietuviškų kaimų liko už Lietuvos TSR ribų. Lietuvai tebuvo grąžinti Rodūnios rajono Dubičių, Kaniavos ir Rūdnios apylinkių kaimai, o gretimos Nočios, Rodūnios, Piliakalnio, Smilginių, Pelesos, Pavalakės, Pamedės, Sen. Druskininkų apylinkės pasiliko Sovietų Baltarusijoje. Mat ir Sovietų Baltarusijoje ir Rusijoje veikia seni carų apetitai - ko daugiau pagrobti. Gerai, kad Lietuva "savanoriškai" ir "džiūgaudama" laidojo savo nepriklausomybę (tik, gink Dieve, neprasitark, kad pro ašaras, svetimą šnipų ir tankų apsupta) ir įėjo "tarybinių tautų šeimą", bet dar geriau, kad ji įėjo kaip galima labiau apčiulpta ir apkarpyta. Juk vistiek "savanoriškai už viską buvo priversta "dėkoti ir džiaugtis".
Vokiečių okupacijos metais (1941-1944) Vilniaus krašte, taigi ir buv. Lydos apskrityje, priviso šovinistinės slaptosios lenkų "armijos krajovos" (AK) "karių", kurie ruošė dirvą lankų įsivaizduojamai pokarinei didžiajai Lenkijai kurti. Ši Lenkija turėjo apžioti visą vidurio Europą ir, savaime suprantame, Pabaltijo respublikas (Lietuva, Latviją, Estija). AK visų pirma ėmė žudyti lietuvių veikėjus, kurie buvo nepageidaujamas elementas būsimajai Lenkijos "mocarstvai" nuo jūros iki jūros. Tuo būdu vokiečių okupacijos metais Įsigalėjo lenkiškas teroras, nuo kurio žuvo nemaža dorų lietuvių, jų tarpe mokytojas Žiegždrinis.
1944 m. Raudonoji Armija, išvijusi iš Lietuvos vokiečius, likvidavo AK būrius, o lietuvių atžvilgiu pakeitė savo taktiką. Uždarė lietuvių mokyklas ir kitas įstaigas, lietuvių vaikus suvarė į rusiškas bei gudiškas mokyklas, kuriose nė žodžio nebuvo lietuviškai, į vietinius savivaldybės organus neįsileido lietuvių, jų vietą užėmė lenkai, pasuose užrašyti gudais-baltarusiais (lenkais į pasus Baltarusijos TSR buvo uždrausta rašytis). Kaip ir reikėjo tikėtis, dabar prasidėjo nauja akcija prieš lietuvius. Užsimaskavę baltarusiais ar rusais, lenkų šovinistai nutarė suimti visų gerbiamą veiklų Pelesos kleboną J. Vienažindį, o netrukus uždarė Pelesos bažnyčią, nugriovė jos bokštą ir bažnyčią pavertė sandėliu, kai tuo tarpu nebuvo paliesta nė viena apylinkės vadinama lenkiška bažnyčia (baltarusiams katalikams nuo seno pamaldos laikomos lenkiškai). Sustiprėjo antilietuviška veikla, lietuvių gyventojų persekiojimas ir stebėkis, mielas Skaitytojau, buvo uždrausti visi kontaktai su Tarybų Lietuva. Ne tik iš Pelesos, Smilginių ir kitų šios apylinkės kaimų, bet ir iš Gervėčių, Apso, Brėslaujos apylinkių lietuviškų kaimo bibliotekų buvo išmestos ir sunaikintos lietuviškos knygos, o pašto skyriaus uždrausta priimti lietuviškų Lietuvos TSR laikraščių prenumeratą. Vietiniai valdžios organai nuo to laiko iki šiol neįsileidžia iš Tarybų Lietuvos Tarybų Baltarusijos lietuviškus kaimus jokios meno saviveiklos. Uždrausta čia lankytis iš Tarybų Lietuvos organizuotai ar neorganizuotai turistams, studentams, kraštotyrininkams. Vietinė milicija, saugumas ir administracijos darbuotojai ne kartą sulaiko svečius iš Lietuvos, juos tardo, krato, sunaikina foto juostas, atima Lietuvoje išleistas knygas. Jei iš Tarybų Baltarusijos valdomų lietuviškų sričių jaunuoliai ištrūkę į Tarybų Lietuvą baigia čia kokią mokyklą, tai dirbti jiems savo gimtajame krašte draudžiama.
Nors ir draudžiami Tarybų Baltarusijos lietuviškų sričių kontaktai su Lietuva ir vice versa - Tarybų Lietuvos su atskiromis nuo jos lietuviškomis sritimis, tai vis dėlto yra ir Tarybų Baltarusijoje žmonių, kurie kontaktus nori palaikyti, ypač kai oficialiai Tarybų Lietuva draugiškai "lenktyniauja" su Tarybų Baltarusija visose gamybos srityse (mat Tarybų Sąjungoje natūrali konkurencija paversta visiems įkyrėjusiu lenktyniavimu). Toks buvo "Leninskij putj" kolūkio pirmininkas, II pasaulinio karo veteranes Arkadijus Lapko. Jo laikais neišdildomą įspūdį palikdavo bendros vakaronės Vilniuje su Tarybų Lietuvos lietuviais ir Smilginių, Dubinių, Pelesos, Pavalakės kaimuose Vilniaus universiteto studentų kraštotyrininkų, kuriems sumaniai vadovavo prof.C. Kudaba, apsilankymai tautosakos rinkimo tikslais. Bet ir už tokį bendrų vakaronių toleravimą ir simpatijas lietuviams, už nuoširdų bendravimą su jais Lapko prarado valdžios pasitikėjimą, ir Varanavo rajono partijos komitetas atleido jį iš darbo, o vėliau pasiūlė išsikelti kitur. Į jo vietą buvo paskirta jau anksčiau pagarsėjusi šiose apylinkėse savo šovinistinėmis tendencijomis lenkomanė Liucija Žilinskaja. Ji pirmoji Varenavo rajone uždraudė viešose vietose kalbėti lietuviškai. Už jos įsakymo nevykdymą keletas Pelesos gyventojų buvo nubausta piniginėmis baudomis.
Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vilniaus universiteto filologijos fakultetas, LTRS Kraštotyros ir Paminklų apsaugos komitetas bandė organizuoti kraštotyros ekspedicijas į Baltarusijos TSR lietuviškas sritis. Paskutinė tokie ekspedicija sužlugo 1975 m. vasarą. Vilniaus universiteto pagrindinių rūmų kieme susirinkusiai mokslininkų, studentų, mokytojų grupei buvo pranešta, kad Varanavo rajono vadovai atsisakė įsileisti kraštotyrininkus. Šit kaip keistai atrodo faktas, kad tos pačios TSRS valstybės piliečiai neturi teisės laisvai keliauti net mokslo tikslais. Mat šovinistams tokios kelionės kelia baimę, kad svečiai nekurstytų meilės Lietuvai.
Pastaruoju laiku minėtojo rajono vadovai jau neįsileido į lietuviškus kaimus net rusų, baltarusių ar kitų tautybių mokslininkų. Antai 1979 m. liepos mėn. į Pelesos kaimą atvyko grupė TSRS Mokslų Akademijos mokslininkų, kuriems vadovavo žinomee baltų kalbų tyrinėtojas, prūsų kalbos žodyno autorius, Slavistikos ir Baltistikos instituto mokslinis darbuotojas V.Toporovas. Nenujausdemas nieko blogo, Pelesos aštuonmetės mokyklos direktorius Stračinskas apgyvendino svečius mokyklos bendrabutyje. Tasai rusų mokslininkes iš Maskvos domėjosi šio krašto tautosaka, bendravo su vietos gyventojais. Tai nepatiko rajono pareigūnams. I bendrabutį, kuriame gyveno V.Toporovas su šeima, įsibrovė milicijos, saugumo, liaudies švietimo ir kitų rajono žinybų atstovų lydimas, rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas L.Kuzmičius. Pareigūnai pareikalavo asmens dokumentų, svečius ištardė, bute padarė kratą ir pagrasė, kad be Varanevo rajono vadovybės žinios čia jis daugiau nekeltų kojos (sic!).
Tai tokia yra tvarka valstybėje, kur viešpatauja kumščio teisė ir didžiavalstybinis šovinizmas, kadaise piktai pasmerktas šios valstybės kūrėjo Vladimiro Uljanovo-Lenino, šiandieninio TSRS valstybės ir kompartijos tarybinio dievaičio.
Malonėkite šias žinias, kur galime paskelbti. To labai prašome dar kartą.
Už žinių tikrumą atsakome