Eugenijus JEVTUŠENKO
Tu mano meilė:
Sena, apgriuvusi ir apleista šventovė.
Aplinkui nykios kapinės. Sudužusios viltys
Geležiniais kryžiais ir žvaigždėm iš faneros
Atžymėtos. Ir prisiminimai, kurie nebeiškyla
Iš skurdžios ir sujauktos vaikystės.
Aš freskas čia atnaujinu. Ir suprantu,
Kad per vėlai prie jų aš atėjau.
Laikai kiek geresni. Ir vėl iškyla žmonės
Ir brangenybės, kurias mūsų amžiaus tironai
Pataikūnų rankom griovė ir naikino.
Žali pelėsiai jau uždengė angelų veidus
Ir jų sparnai tarp šiukšlių žemėj mėtos.
Ant sienų savo širdis, strėlėm sujungtas,
Įamžino jaunimas. Nejaugi taip ir liks
Mūsų amžiaus simboliu užrašas: "Sdies bili Maša s Mišoi"
Virš Paskutinio Teismo paveikslo nuostabaus?
Nejau mūsų amžiaus žmonėms vietoj Dievo
Užteks žuvies konservų, bulvių ir sardelių,
Kurių čia lupenon draikosi, ir kurių
Didybė tokie graudžiai skurdi.
Tikiu aš Dievą. Bet galvoju apie meną.
Nes grožis mus, gauruotus it beždžiones,
Prikėlė kažkada ir nebeleidžia vėl
Apaugti vilnom ir repečkioti keturiom.
Ir skaudu be galo, kai mano gauruotas bendraamžis,
Visiškai nesigėdydamas, kad jis vėl laukinis,
Ant sienų šioj šventovėj pritėpliojo: "Nietu boga. Skučno".
Pakvaišėli! Yra šventovė! ir Dievas gyvena joje!
Jinai - stebuklas grožio, išsiilgta svajonė,
Balta kaip gulbė, brangi lyg šventė,
Nepasiekiama ir nekerštinga, žydinti kaip Velykos
Kiekvieną pavasarį ankstyvą,
Paliekanti šešėlyje chamus.
O jeigu žmonės pamirš ją ir Dievą,
Tai upėje vanduo šventam vidurdienį nurimęs
Jos baltą atspindi kaip maldą dangun siųs.
Užmiršimas yra baisiau užu išniekinimą.
Kaip šliužai šiandien slenka ne anie,
Kurie tėpliojo Dievo veidą, bet šitie,
Kurie užtepti Dievo pėdsakus
Ir žingsnius mūsų žemėj stengias.
Nereikia mums gudrių melagių,
Kurie tik žodžiais skambina gražiais,
Mes laukiame drąsių ir kilnių restauratorių,
Kurie, nutrynę vergiškus užrašus ir šūkius,
Grąžintų mūsų kraštui grožį išniekintų šventovių!
Dirbu ir džiaugiuos.
Iš po pelėsių vėl iškyla spindėsys.
Šventajam Jurgiui vėl sugrąžinu jo žirgą, jietį -
Tegu pribaigia slibiną šventasis -
Per daug ilgai tas mūsų žemėje keroja.
Ir sau akių aš neužtepsiu, neužmerksiu jų.
Ir Viešpačiui akis aš nuvalau:
Tegul Jie mato Judą šiandieninį,
Kuris, pamatęs mano darbus,
Su skundu bėga jau
Kaip girto sargo ožka per kapines apleistas...
Kai išgeriu, ir aš tampu gauruotas,
Ir šitie gaurai šventovėje šitoj nukrinta.
Tik drebanti ranka išduoda,
Kad klydo kažkada šita ranka...
Valau amžinon užmarštin aš pasmerktus šventuosius,
Bet kaip man nuvalyt save?
Atgyja Dievo veidas, sušvinta vėl Dvasia Jame,
Tiktai aš keikiuos paskutiniais "mat'ais",
Nors plaunu Dievo Motinos šventas rankas...
/Iš "Novij Mir", 1961 m. nr.1/