Nesunku mušti ir spardyti beginklį ir surištą žmogų, lengva ginčytis su tuo, kurio burna užrišta. Neturi jokio vargo ir "Tiesos" bendradarbė S. Mockuvienė šio laikraščio puslapiuose purvais drabstydama Kybartų kleboną kunigą Sigitą Tamkevičių ir reikiamoj šviesoj aprašydama jo teismą. Reali tikrovė, gyvenimo faktai šluote nušluoja visus tuos suktus ir iškraipytus Mockuvienės teiginius. Kas nors kiek susipažinęs su tarybinio gyvenimo tikrove, kas sugeba skirti melą nuo tiesos, o juoda nevadina baltu, tas nesunkiai supras, kad su geru, teisingu ir principingu kunigu susidorota be jokio atsižvelgimo į tiesą ir teisingumą, kad šis susidorojimas yra tik vienas epizodas bendrų ateistinės valdžios pastangų pakirsti Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Galima būtų pateikti šimtus faktų ir pavyzdžių, paneigiančių visus Mockuvienės išvedžiojimus. Bet imkime vien tik minėtame straipsnyje paliestus dalykus. Pažiūrėkime, kiek jie atitinka tikrovę.
Su nusivylimu atsidususi, kad kunigas S. Tamkevičius "nebendravo su buržuazinių nacionalistų gaujomis", neslėpė bažnyčioje ginklų, tuoj pradeda verkšlenti, kad jis nepadėjo tikintiesiems atlikti jų priedermių, sakė ne tokius pamokslus, "ne religinės paskirties pamokymus", kaip to norėtų religija labai "susirūpinę" kovingieji ateistai, bet kėlė kasdienybėje dažnus trūkumus ir drąsino tikinčiuosius. Pasak Mockuvienės, jei ir galima tikinčiuosius kiek supažindinti su tikėjimo dalykais, tai tik jokiu būdu ne su tuo, kaip šie tikėjimo reikalavimai praktiškai turi būti vykdomi gyvenime. Vadinasi, jokio ryšio tarp tikėjimo ir gyvenimo, tarp teorijos ir praktikos!.. Jei imsi mokyti tikinčiuosius, remdamasis konkrečiais gyvenimo faktais, būsi tarybinio gyvenimo ir santvarkos šmeižikas!
Čia ir yra pats didžiausias kunigo S.Tamkevičiaus "nusikaltimas", kad jis užsimerkęs nepraeidavo pro neigiamus gyvenimo reiškinius, kėlė juos į dienos šviesą, apie juos kalbėjo, reikalavo tikinčiuosius vykdyti Kristaus nurodymus, kovoti su tom, dažnai dirbtinai sudaromom, kliūtim, kurios tikinčiuosius kaip tik kreipia nuo šių nurodymų, ragino nelaužyti savo sąžinės ir nepataikauti blogiui.
Už savo principingumą, už sąžiningą kunigo pareigų ėjimą, už laikymąsi Evangelijos reikalavimo, kad "Dievo reikia labiau klausyti, negu žmonių", kunigas S. Tamkevičius ir atsiduria teisme. Jo "nusikaltimus", Mockuvienės teigimu, patvirtina ir dokumentai, ir liudininkai. O teismas, reikia suprasti, yra viešas. Vadinasi, viskas "kaip reikia", viskas atitinka tarybinį teisingumą", tarybinę tikrovę ir... viskas, žinoma, atvirkščiai! Liudininkai saugumo parinkti tik tokie, kurie sutinka paliudyti (su nedidelėm išimtim) tik tai, "kas reikia", teismo salę įleidžiami tik specialiai parinkti žmonės.
Tų pačių metų lapkričio 24 d. "Tiesoje" Religinių reikalų įgaliotinis P.Anilionis rašė: "Religines apeigas bei procesijas galima atlikinėti maldos namuose, šventoriuose ir kapinėse". O štai "teisingame" ir "atvirame" LTSR Aukščiausio teismo posėdyje kun. S. Tamkevičius kaltinamas už eitynes kapines pasimelsti, už kalėdinės vaikų eglutės suorganizavimą šventoriuje. Štai tau Anilionio "galime". Šventorius yra šventorius, ir bent čia tikintieji turėtų teisę elgtis laisvinu. Bet kur tai matyta, kad tikintieji savo nuožiūra, be ateistų leidimo, ims įvairinti religines apeigas. Melstis, vadinasi, reikia, kaip teiksis nurodyti ateistai, bet ne taip, kaip sugalvos kunigas ar patys tikintieji!...
Mockuvienės straipsnis tikrai atitinka tarybinės spaudos reikalavimus: rašyk taip, kad viskas būtų atvirkščiai... Kunigas S.Tamkevičius, pasirodo, žemino jaunimą. Vadinasi, ne mokytojai terorizavo tikinčius vaikus, ne jie barė, mažino elgesio pažymius, dėjo karikatūras į sienlaikraščius už bažnyčios lankymą, bet kunigas S. Tamkevičius ką tai jiems darė... Tik ka?! Kodėl tarybinės spaudos darbuotoja užmiršo savo teiginius pailiustruoti konkrečiais faktais?
Visi puikiai žino (reikia manyti ir tarybinės spaudos darbuotojai), kaip dabar išplito girtavimas, koks didelis yrančių šeimų skaičius, koks baisus chuliganizmas, kaip bendrai smukusi moralė, įsigalėjęs kyšininkavimas, grobstymai, plėšikavimai ir kitos visuomeninės blogybės. Šių faktų slėpimas dar nereiškia, kad visuomenė apie juos nieko nežino. Senesnioji karta puikiai prisimena, kad visų šių blogybių Nepriklausomoje Lietuvoje buvo žymiai mažiau. Bet jei apie tai užsimena kunigas pamokslo metu, tai jau politika, tai reikalavimas Bažnyčiai valakų... Nieko sau logika! O jei kalbėti apie valakus, t.y. apie turtą, gerą gyvenimą, socialinę lygybę ar privilegijas, tai šiandien kai kas jų turi daugiau nei anksčiau, šiandien valdančiosios klasės viršūnė naudojasi tokiomis privilegijomis ir tokiu gerbūviu, kad prieš jį nublanksta visi Nepriklausomos Lietuvos socialiniai kontrastai!
Vienu atveju Mockuvienė teisi: kun. S. Tamkevičius nesitenkino gyvenimo ydas paminėdamas tik per pamokslus. Bažnyčios ir tikinčiųjų teises jis bandė ginti ir kitaip. Daugelio kunigų ir plačių tikinčiųjų sluoksnių džiaugsmui tuo tikslu atsirado Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Žinoma, ne jo vieno mintimi ir iniciatyva. Tai buvo visos persekiojamos ir kenčiančios Lietuvos Bažnyčios pastanga ginti savo švenčiausius ir teisėčiausius reikalus. Ir dokumentai, kuriuos ruošė šis komitetas buvo tik skaudžių, tiesiog kruvinų faktų ir skriaudų kėlimas. Ir kam? Tom pačiom tarybinėm įstaigom, įvairiems pačių piliečių "išrinktiems" organams, kurių pareiga ir yra rūpintis žmonių gerove, tirti žmonių skundus, atitaisyti įstatymų pažeidimus. Bet jei dėl savo teisių į savo krašto įstaigas kreipiasi tikintysis, jis yra nusikaltėlis... Ir tų faktų, pasirodo, vieni nedaug - tik vienas kitas. Vadinasi, tik tiek, kiek apie juos užsimena tarybinė spauda... Bet nejaugi žmonės yra tikrųjų tokie naivūs, kad tikėtų ne tuo, ką patys mato gyvenime, bet tik tuo, ką parašo laikraščiai?
Kunigas S.Tamkevičius kaltas ir už tai, kad mūsų visuomenė padalinta dvi dalis: tikinčiuosius ir netikinčiuosius. Kad padalinta, tai tikra tiesa. Kad vieni yra varžomi ir persekiojami, o kiti naudojasi įvairiomis teisėmis ir privilegijomis, mato visi. Dėl to nėra ką ginčytis. Bet kad dėl to būtų kaltas kun. S.Tamkevičius, daugiau negu absurdiška, ypač kad privilegijuotieji yra ateistai, o beteisiai tikintieji! Vadinasi ši padalinimą atliko kaip tik tie, kurie dabar teisia kunigą!
Ir saugumas, ir teismas baisiai pyksta, o tarybinė spauda jiems padeda, kad dalis neigiamų faktų patenka į "Lietuvos Katalikų Ваžnyčios Kroniką" ir užsienį. Tikrai nemalonu ypač tiems, kurie norėtų, kad visi jų tamsūs darbai liktų nežinomi. Budeliui visuomet geriau, kad jo auka paklusni ir tyli. Bet ką padarysi, kad budelio norai nesutampa su aukos norais. Tik už tai kaltinti kunigo Tamkevičiaus nevertėtų. Ypač, kad "Kronikos" leidimas ar neleidimas ne nuo jo priklauso. Štai kun.S.Tamkevičius suimtas, o "Kronika" kaip ėjo, taip ir eis.
Pyksta straipsnio autorė ir už netikslumus, pasitaikančius "Kronikoje". Netikslumų ir apsirikimų gali pasitaikyti visur. Jų ypač gausu ir tarybinėje spaudoje. Gal viena kita smulki detalė, netiksliai užrašyta pavardė ar pan. galėjo prasibrauti ir į "Kroniką". Tai nieko nuostabaus. Greičiau reikėtų stebėtis, kad šitokių netikslumų ir apsirikimų "Kronikoje" mažai, žinant kokiomis sąlygomis "Kronika" leidžiama, ir kokios galimybės redakcijai gaunamus faktus patikrinti, "Kronikos" jėga kaip tik skelbiamos medžiagos tikrumas ir tikslumas. Žinoma, jei faktus laikysime faktais, o nežiūrėsime, patinka jie kam ar nepatinka. Visi tarybiniai propagandistai užkimtų, berėkdami apie netikrus "Kronikoje" skelbiamus faktus, jei tik tokių surastų. O surasti bando: saugumas eina visais "Kronikoje" paskelbtos medžiagos pėdsakais, aiškindamasis ne tik faktų tikrumą, bet ypač bandydamas susekti, kokiu keliu tie faktai pateko į "Kroniką" ir šitaip kastis prie pačio leidinio.
Aiškus nepatinkančių faktų nepripažinimo pavyzdys yra verkšlenimas dėl neteisingo" Lietuvos kryžių, religinių ir meno paminklų naikinimo aprašymo, dėl šių barbariškų veiksmų kėlimo į dienos šviesą. Ar reikia tikresnių ir akivaizdesnių faktų, kaip faktai apie šintus nugriautų koplytėlių, nupjautų ir sulaužytų kryžių, uždarytų, sandėliais paverstų bažnyčių, sunaikintų vertingų liaudies meno kūrinių? Tvirtinti priešingai, tai tas pat, kaip įrodinėti, kad dukart du ne keturi, bet trys arba penki. Ir tai ne dėl tariamai melioruojamų laukų, tiesiamų kelių, telefono linijų ar panašių darbų, bet tik dėl ateistinės valdžios neapykantos visam, kas primena religiją, kas su ja susiję, kas sava, lietuviška, kas nenudažyta atneštos ideologijos spalva. Štai, pvz., kokius "melioracinius" darbus vykdant keletą kartų buvo naikinamas Lietuvoje išgarsėjęs Kryžių kalnas, kokius kabelius ar dujų trasas vedė per barbariškai nusiaubtą Panų kalną Telšių rajone? Kokiom statybom trukdo privačių sodybų kiemuose pastatyti kryžiai? Netgi ne kieme, o tiesiog ant namo sienos, sakysime, Kapsuke ant kunigo Šumskio namo? Viską galima pakelėm statyti ir stendus, ir šūkius, ir skulptūras, pavyzdžiui, pakeliui iš Varėnos į Druskininkus. Tik senam Lietuvos pakelės paminklui, lietuviškam kryžiui čia ne vietaą Ir ne ekstremistiškai nusiteikę klerikalai kiršina žmones, kaip tvirtina Mockuvienė, bet suįžūlėje ateistai, griaudami ir naikindami tai, kas žmonėms šventa ir brangu!
Teisiamasis kunigas - ne bailys ir nepalūžęs. Tai matyti ir iš šmeižiančio straipsnio. Jis neveidmainiauja, nesako, kad apie "Kroniką" nieko nežino, nesutinka su ten keliamais faktais. Priešingai, jis ir teisme pareiškia "Kroniką" gerbiąs, nieko išgalvoto ten nematąs. Tai teisinga ir pagarbos verta nuomonė. Pagarbos, didelės pagarbos vertas ir pats kunigas Sigitas Tamkevičius. Tai dar vienas Lietuvos sūnus, dar vienas Lietuvos Bažnyčios kunigas, nuėjęs sunkiu Gulago kančių keliu už savo tautą, už Bažnyčią, už visų dorų žmonių bendrą reikalą žmogaus teises, laisvę ir teisingumą! Tai dar viena vergovės, smurto ir sauvalės auka. Bet šitokios aukos ne veltui. Tai būsimos laisvės ir teisingumo sėkla. Tai laisvės grūdas, kritęs į mūsų tėvų ir protėvių krauju apšlakstytą, ašaromis aplaistytą žemę.
Šios aukos rankose rožančius. O vėzdas - budelių rankose!
P. PAJURGYS