Šių metų kovo 14 Bazely, Šveicarijoj, eidamas 88-tus metus, mirė Juozas ERETAS. Tai šviesus, geranoris šveicaras, ąžuolu įaugęs į lietuvių kultūros dirvą ir palikęs joje ryškius pėdsakus.
Lietuvai tarnauti Eretas pradėjo nuo jos Nepriklausomybės kūrimosi dienų, ištikimai jai dirbo iki 1940 gyvendamas Lietuvoj ir ne mažiau ja rūpinosi grįžęs į savo gimtąjį kraštą. Iš "Lietuviškosios enciklopedijos" (7 t.) pasekime jo gyvenimo kelią.
J.Eretas gimė Bazely 1896 m. spalio 18 d. Pradžios ir vidurinį mokslą išėjo gimtajame mieste, o aukštąjį Friburgo, Bazelio ir Lozanos universitetuose. Mokslus baigė 1918 m. daktaro laipsniu. Per karinę prievolę baigė karo mokyklą ir gavo leitenanto laipsni. Friburge studijuodamas susipažino su tenykščiais lietuviais studentais bei veikėjais ir padėjo jiems redaguoti spaudai siunčiamus biuletenius ir straipsnius apie Lietuvą, toliau su kitais redagavo žurnalą "Litauen". Ypač nuoširdūs draugystės saitai siejo Eretą su Mikeliu Ašmiu, gimusiu Mažojoj, arba Prūsų, Lietuvoj ir mokslus ėjusiu Karaliaučiaus, Halės ir Berlyno universitetuose. Abudu brendę Vakarų kultūros aplinkoje, todėl geriau atjautė ir suprato vienas kitą. Didis Lietuvos mylėtojas, patriotas buvo M. Ašmys ir savo gimtojo krašto meilę įkvėpė Eretui. Deja, Ašmys sirgo kaulų tuberkuliose ir jo dienos buvo neilgos. Mirdamas prašė Eretą, kad jo vietoje stotų dirbti Lietuvai. 1918 m. drauge su lietuvių įstaigomis Eretas nusikėlė Lozaną ir ten parašė didelę, išsamią studiją apie Lietuvą. Visiems, kas domėjosi atgimstančia Lietuva ir jos problemomis, ta studija buvo neišsemiamas informacijos šaltinis.
Berne prie Šveicarijos vyriausybės susiformavus Lietuvos diplomatinei misijai ir ten įsisteigus spaudos biurui, Eretas 1919 m. sausio mėn. buvo pakviestas to biuro redaktorium. Tenai minėtąją savo studiją išleido prancūziškai. Tų metų rudenį gavo pakvietimą atvykti į Berlyną dirbti spaudos biure prie Lietuvos pasiuntinybės. Iš čia Lietuvos pasiuntinio Berlyne J. Purickio buvo pasiųstas į Kauną ir priimtas į užsienio reikalų ministeriją patarėju, kad suorganizuotų prie jos spaudos biurą.
1919 m. spalio 15 d. Eretas atvyko į Lietuvą, kurion buvo jau seniai kviečiamas, betgi paskutinį akstiną davė N.Ašmio mirtis: tai buvo jo mirštančio draugo paskutinio noro išpildymas.
1919.X-1920. IV Eretas užsienio reikalų ministerijoje organizavo spaudos biurą (nuo 1919 pavasario informacijų departamentas) ir buvo jo direktorius. Prie to departamento organizavo Lietuvon telegramų agentūra (Elta) ir buvo jos direktorium. Lenkams paėmus Vilnių, stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenės pirmąjį savanorių pulką ir prie to pulko vado E.Škirpos tarnavo adjutantu. Derybose su lenkais Ženevoje 1920 ir Briusely 1921 buvo deleguotas prie lietuvių delegacijos spaudos reikalams. Norėdamas atsidėti mokslo ir kultūros darbui, 1922 m. iš užsienio reikalų ministerijos išėjo. Prisidėjo prie Blaivybės draugijos atgaivinimo, įkūrė jos organą "Sargybą", turiningą dvisavaitinį žurnalą propagavusį abstinenciją, sumanė steigti Angelaičių draugiją vaikams ir jiems laikraštėlį "Angelą Sargą". Drauge su St. Garbačiausku organizavo pirmąsias didesnes sporto šventes, kuriose pats veikliai dalyvavo. Redagavo "Sportą", 1922 n. Kartu su K.Dineika įkūrė Lietuvių gimnastikos ir sporto federaciją ir padėjo įsteigti "Jėgą ir grožį". 1923. drauge su kitais organizavo Sporto lygą ir keletą metų buvo jos centro komiteto nariu.
1922 m. Eretas buvo išrinktas "Pavasario" centro valdybos pirmininku, 1923 m. įsteigė "Pavasarininkų Vadą", vėliau tapusi "Pavasariu". 1925 m. įkūrė Pavasario liaudies universitetą (vėliau Vysk. Valančiaus vardo). 1924. VII pradžioj suorganizavo Šiauliuose pirmąjį katalikų jaunimo kongresą. 1923 m. -Pavasario sąjungos garbės narys, 1924 -garbės pirmininkas. 1938. VI gale drauge su J.Leimonu suorganizavo jubiliejinį Pavasario federacijos kongresą.
1922 m. priėmęs Lietuvos pilietybę dalyvavo ir politiniame gyvenime. Šveicarijoje dalyvavęs Katalikų liaudies partijoj, Lietuvoj stojo į Krikščionių demokratų partiją ir kaip tos partijos atstovas 1923 m. buvo išrinktas į II seimą, kuriame išbuvo ligi 1924 m.
1919 m. rudenį. Eretas buvo pakviestas padėti suorganizuoti Aukštųjų kursų humanitarinį skyrių ir dėstė čia vokiečių kalbą su literatūra iki 1922.
Įsikūrus Lietuvos universitetui, teologijos-filosofijos fakultetas išrinko Eretą ekstraordinariniu profesorius. Vėliau atsidėję vien vokiečių kalbai ir literatūrai. Universitete dirbo 1922. IX.1-1940 m.
Nuo 1922 m. Lietuvių katalikų Mokslo akademijos narys. Tose pareigose 1933 iг 1936 drauge su kitais suorganizavo mokslininkų ir mokslo mėgėjų suvažiavimas ir redagavo Suvažiavimą darbus (IIt. su A.Saliu). Universitete 1923 m. davė užuomazgą "Šatrijos" korporacijai, suburdamas studentus ateitininkus, literatus ir menininkus. Dirbo publicistikoj užsienio ir Lietuvos spaudoj.
Išspausdinta: Lengvosios atletikos vadovėlis, Muštukas kumščiasvydis, Bethoveno jaunystė, H.Seuse ir Elsbieta Stagel, H. Seuse ir jo Traktatas epie tiesą, Jonas Tauleris, Meister Eckehartes, Vokiečių literatūros istorija, Jaunasis Goethe, J.W.Goethe, Frederikas Osanamas, Katalikai ir mokslas ir kt.
Juozas Eretas nebuvo užsidaręs knyginis mokslininkas, kaip ne vienas kitas svetimšalis, atėjęs padėti besikuriančiai Lietuvai. Buvo jis plataus masto visuomenininkas, šokęs organizuoti jaunimo. Jis drauge su Karoliu Dineika - pirmieji sporto populiarintojai, jis vienas pirmųjų abstinencijos ir blaivybės propaguotojų, jis kaimo katalikiškojo jaunimo telkėjas. Už daug ką dėkingas Eretui "Pavasaris" ir pavasarininkai. Mokslus ėjusis jaunimas prisimens jį už "Šatrijos" korporaciją. Ir Angelaičių jis pirmas organizatorius.
Kai Lietuva gyvena pirmąsias Nepriklausomybės dienas, Eretas iš visos širdies tarnauja jai kaip žurnalistas. O gero žurnalisto žodis tuomet svėrė labai daug, ypač užsieniuos, kur Lietuvos vardas retai ten buvo žinomas. Spaudos biurą vieną po kito organizavo Eretas Šveicarijoj "visuomeniniais pagrindais" kaip įprasta sakyti, organizavo oficialiai prie pasiuntinybės Berlyne, pakviestas įkūrė ir Užsienio reikalų ministerijoj Kaune. "Elta" - jo kūdikis. Tuo vardu telegramą agentūra ir šiandien tebesivadina.
O kurio Lietuvos miesto ar miestelio neaplankė Eretas su paskaita ar pranešimu KVC darbuotojams, pavasarininkams, blaivininkams ar sportininkams, kiek kongresų ir konferencijų atšvęsta ir surengta jo neišsenkančios energijos dėka! Retas lietuvis katalikas čia galėtų su juo lygintis. Lietuvos reikalai jam buvo savi, jos bėdom ir negandoms jis sirgte sirgo. Atsimenu, kaip jis kalbėjo universitete Motinos dieną. Atskleidė šios šventės atsiradimo priežastį: motinos nykimą, gimimų mažėjimą...
Neperseniausiai kalbėdamas iš Romos, Eretas ir dabar sakėsi širdžia ir protu esąs lietuvis. Mylėjęs ir mylįs lietuvių liaudį už jos nuoširdų krikščioniškumą. Ir žmoną vedė lietuvaitę, užaugino lietuvišką šeimą ir šiandien jų namų kalba tebesanti lietuvių.
Buvo jis ir mokslininkas profesorius. Artimiausi jo bendražygiai- Pranas Dovydaitis, Stasys Šalkauskis, Pranas Kuraitis, arkiv. Mečislovas Reinys, Kazys Pakštas. Tai žmonės, kurių vardai amžiais turės būti gyvi lietuvio kataliko širdy.
Nepamiršo Lietuvos ir išvažiavęs į gimtąjį savo kraštą. Ne viską žinome apie jo darbus. Bet ir tai, ką žinome, didinga. Tai didžiulės, po 500 psl.,su išmanymu ir meile parašytos monografijos apie mūsų didvyrius: "Kazys Pakštas" ir "Stasys Šalkauskis". kas taip parašys apie Tave, didis šveicare ir lietuvi?
H. MIRONIS