REDAKCIJOS PASTABA: Spausdinadami L. Regelsono straipsnį, norime pažadinti savo tautiečių, ypač inteligentijos, pilietinę drąsą ir gilesnį tarybinės tikrovės apmąstymą.
Neatsakingieji didžiosios šalies valdytojai! Ilgą jūsų nusikaltimų sąrašą padidino dar vienas.
Žmogų, viso pasaulio akivaizdoje tapusi Rusijos liaudies sąžinės balsu, jūs prievarta atplėšėte nuo gimtosios žemės; žmogų, kuris visą savo kūrybinį gyvenimą pašventė nesitaikstančiai kovai su melu, jūs apšmeižėte su tokia neapykanta, kokios jau seniai neparodėte mūsų tėvynėje; žmogų, su kurio vardu susiję šviesiausios Rusijos dvasinio atgimimo viltys, jūs apkaltinote tėvynės išdavimu.
Jį ištrėmė, jūs pažeidėte savus įstatymus, nes pagal jūsų įstatymus už tai, kuo jį apkaltinote, jam turėjo būti paskirta ne tremtis, bet mirtis.
Jūs nesiryžote jo nužudyti ne todėl, kad esate humaniški, tokie niekada nebuvote. Atrodo, supratote tų seną tiesą, kad dvasinėje kovoje nužudytas priešas daug pavojingesnis už gyvą.
Kad šitai supratote, yra vienas iš didžiųjų Solženycino nuopelnų.
Tačiau supratote dar toli gražu ne viską.
Dar nesupratote, kad, išvydus šviesą „Gulago salynui", jums išmušė lemtinga istorijos valanda. Nuo šiol susumuojami rezultatai to eksperimento, kuriam paskyrėte Rusiją drauge su pavergtomis tautomis; eksperimento, kurio audringos pamokos pasitarnavo kaip didis įspėjimas visai žmonijai, visiems laikams.
Dar nesupratote, kad Birmos miškas jau pajudėjo, kad susidūrėte su nemaža grupe žmonių, pasirįžusių daugiau nemeluoti, bet prieš jus pakilo dešimtys milijonai nužudytų, nukankintų, išniekintų aukų, kurių krauju jūsų architektai išmaišė cementą to pastato, kuriame mes su jumis dabar gyvename ir kuris pasmerktas sugriūti.
Ši tiesa jau seniai beldžiasi į mūsų gyvenimą, bet nebuvo kam atverti jai duris. Tai padarė Solženycinas. Nuo šiol istorijos eiga tampa kokybiškai kita, nes į ją įsiveržė nauja ir neįveikiama jėga, prieš kurią visas jūsų nepajėgumas atsiskleis greitai ir neišvengiamai.
Veltui stengiatės teisintis, kad nespėjote asmeniškai dalyvauti didžiausiose praeities piktadarybėse. Jei, žinodami apie šias piktadarybes, skiriate beveik dievišką pagarbą Leninui, Staliną kaltinante tiktai represijomis prieš partinį aparatą, jei bijodami savo liaudies pykčio, ir toliau saugote paslaptyje ČK-GPU-NKVD archyvus, jei netgi „Gulago salyno" negalite paskelbti — jūs iš tiesų budelių įpėdiniai, susiję su jais solidaria atsakomybe ir išvien su jais atsakingi prieš Dievą ir žmonių giminę.
Dar daugiau, jūs ne tik įpėdiniai, jūs patys — budeliai.
Generolas Grigorenko — beprotnamyje. Didysis rusų rašytojas Solženycinas — tremtyje. Akademikui Sacharovui grasinate samdytais žmogžudžiais. O kiek žmonių per pastaruosius metus pasodinote į kalėjimą vien už tai, kad kalbėjo tiesą!
„Gulago salynas" — kaltinamasis aktas, kuriuo pradedamas žmonijos teismo procesas prieš jus pradedant tais, kurie sumanė, ir baigiant tais, kurie baigia didį nusikaltimą prieš žmoniją, prasidėjusį 1917 m. lapkričio 7 d.
Kaltinimo liudininkams jau nebaisūs jūsų kankinimai.
Gyvuosius jūs galite suimti. Gyvuosius galite uždaryti į beprotnamius, galite nužudyti. Bet kada atgimsta ir sukyla mirusieji, — su jais nieko negalite padaryti.
Nusikaltėliai! Ką jūs padarėte Rusijai!
Kai didžioji šalis plūdo kraujuose, kovodama su tautiniu priešu, kai, pagaliau, gavusi laisve, skausmingai ieškojo naujų valstybinio ir socialinio egzistavimo formų, jūs, sąmokslininkų grupė, pasisavinote teisę spręsti liaudies likimą; išdavikiškai užgrobę valdžią, ėmėte kurti savo naują pasaulį, pagrįstą melu ir prievarta.
Jūs, paskelbę „taiką tautoms", — pradėjote kovą prieš savo tautą. Laikėte žmones savo priešais ne tik už tai, kad jie jums pasipriešino, bet ir už tai, kad jie priklausė tam tikrai klasei, luomui, tautybei, tikybai, nežiūrint, ar jie buvo moterys, vaikai, bejėgiai invalidai ar seneliai.
Jūs davę valstiečiams žemę, apgavote, kadangi tai reiškė „duoną — valstybei". Greit ir žemę atėmėte.
Paskelbėte „taiką lūšnoms, karą rūmams" ir, užgrobę sau rūmus, per dešimt metų pradėtoje tokią kovą prieš lūšnas, kokios žmonija nežinojo.
Paskelbę „proletariato diktatūrą", — atėmėte iš dirbančiųjų net mažiausią galimybę kovoti dėl darbo sąlygų pagerinimo. Taip juos eksploatuojate, kad jie apie tai nesapnavo iki revoliucijos.
Paskelbę „sąžinės laisvę", tuojau ėmėte naikinti ir dusinti Bažnyčią — brangiausią Rusijos turtą, jos gyvą sielą, jos motinišką prieglobstį, jos šventųjų šventumą.
Niekas, kas žmogiška, jums nebuvo šventa, išskyrus jūsų svaičiojimus, dėl kurių įgyvendinimo iš pat pradžių buvote pasiruošę užlieti pasaulį kraujo srovėmis.
Gana vadinti jus svajotojais-idealistais. Per brangiai kainavo jūsų svajonės žmonijai. Metas patraukti jus atsakomybėn už tą istorinę praktiką, kurioje įsikūnijo jūsų svajonės.
Jus perspėjo, kad einate klaidingu ir pavojingu keliu.
Prisiminkite pranašingus perspėjimus jūsų pačių mąstytojų — Berdiajevo, Bulgakovo. Jų idėjų mirtinai bijojote. Prisiminkite jūsų pačių protėvio — Plechanovo įspėjimus. Prisiminkite blaivesnių jūsų pačių frakcininkų pasipriešinimą.
Jūs likote kurti, fanatiškai užsispyrę.
Kai išplėtėte savo piktadarybes visoje šalyje, išgirdote rūsčius Bažnyčios Patriarko kaltinimus, kuriuose susijungė Dievo balsas su liaudies sąžinės balsu. Visa tikinčioji liaudis buvo įsitikinusi, kad jūs klastingai nužudėte Patriarką. Nužudėte tada, kai šis jau nekėlė jums jokios politinės grėsmės.
Niekas nesustabdė ir neįkrėtė jums proto: nei jūsų rėžimo aukų dvasios didybė, nei milžiniškų šalies sričių išmirimas, nei bedugnė našlaičių ašarų jūra, nei sausra, nei maras.
Jūs, įžūlūs sukilėliai prieš Dievą, ir toliau liejote kraują, vykdėte nusikaltimą po nusikaltimo!
Jūs, bandydami sukurti vaikų laime brolių krauju, ėjote Kaino keliu, sukilę prieš Dievą ir Tėvynę.
Tegu paralyžius, kuriuo Dievas nubaudė jūsų pirmąjį vadą, būna jums pranašiškas pirmavaizdis to dvasinio paralyžiaus, kuris dabar neišvengiamai jus visus kausto.
Praliejote Abelio kraują, — susidorojote su bejėgiais dvasininkais ir vienuoliais, kurių visa kaltė buvo ta, kad jie, sekdami pirmaisiais rusų šventaisiais bei Rusijos žemės globėjais — kankiniais Borisu ir Glebu — pasirinko geriau mirtį, negu žodžiu ar darbu dalyvauti kruviname vidaus kare, kurį jūs, brolžudiškai išplėtėte rusų žemėje.
Prisiminkite savo susidorojimą su Geto sūnumis, su dešimtimis milijonų geriausių Rusijos žemdirbių. Prisiminkite dabar valgydami amerikiečių duoną.
Prisiminkite, kaip iš pat pradžių jūsų gelmėse gimė ČK — šis vėžio auglys, juodasis ordenas su kruvinai sentimentaliu mistiku priešakyje, ši valstybė valstybėje, nepavaldi jokiai, netgi jūsų partinei kontrolei. Ar nesudrebės pasaulis, kai atsiskleis paslaptys šio ordeno, kurio gelmės iš tiesų buvo pragaras žemėje!
Žinokite — nieko nėra paslėpto, kas neišaiškėtų!
Prisiminkite tą baisią grėsmę žmonijai, kuri iškilo, kai jūs, visada apgaulingi, savanaudžiai ir neprincipingi užsienio politikoje, sumanėte sudaryti sąjungą su fašizmu ir pasidalyti su juo pasaulį. ^ Stalinas ir Hitleris, NKVD ir GESTAPAS, sujungti į visumą — ši košmariška šmėkla vos netapo istorine realybe.
Tačiau, nežiūrint visų jūsų pastangų, Rusija dar nebuvo nugalėta. Per daug stipri pasirodė jos siela ir kūnas, subrendę per dešimt amžių. Hitleris, matyt, geriau už jus suprato, prieš ką kovoja. Kaip jūs tada išsigandote?! Kaip drebėjo jūsų vado balsas?! Jis staiga prisiminė, jog tie, kuriuos jis milijonais naikino ir paniekinamai vadino „sraigteliais", iš tiesų „brangūs broliai ir seserys ..." j
Jūs pralaimėjote kare su fašizmu, pasirodėte nepajėgūs dvasiniu, ekonominiu ir kariniu atžvilgiu. Tačiau ant pražūties ribos nubudo Rusija ir, motinų palaiminimo saugoma, nubudusio tautinio jausmo įkvėpta, dar kartą įvykdė savo istorinę misiją, ir išgelbėjo žmoniją nuo tos socializmo formos, kurią dabar vadina „ruduoju maru". O ar nesusimąstėte, kaip jus pavadins?
Savo vargu Rusija išnešė iš ugnies ir jus, savo parazitus, naikinančius jos galingą kūną ir apnuodijusius jos daug kentėjusią sielą.
Dar nepasibaigė karas, o jūs pradėjote susidoroti su nugalėtojais. Tuos kurie nešė Europos keliais išsivadavimo vėliavą, privertėte, kaip egiptiečių vergus faraonų epochoje, lagerių prižiūrėtojų lazdomis daužomus, „kurti didžiąsias komunizmo statybas".
Nepribaigtus vokiečių koncentracijos stovyklų kalinius jūs tiesiog perkėlėte į tarybines koncentracijos stovyklas. NKVD kankinimų kamerose jų laukė trofėjinės kankinimų mašinos, su kuriomis jie jau buvo susipažinę gestape.
Ypatingas ir neregėtas pasaulis tuo metu buvo „Gulago salynas". Šiame kunkuliuojančiame katile, nematomai jums, akliems vadams, kuriantis tikrus tautinės ateities ir gal būt viso pasaulio atgimimo pagrindus.
O tuo metu jums nedavė ramybės nacistiniai laurai. Sumanėte jums pavaldžioje pasaulio dalyje „galutinai išspręsti žydų klausimą". Prisiminkite gydytojus, nuo kurio prasidėjo jūsų sukurtojo tarptautinio žydų sąmokslo sutriuškinimo operacija. Jūs norėjote įteigti rusų tautai tą klaidingą idėją, kad svarbiausia kaltė už praeities nusikaltimus ir vargus tenka ne jums ir ne pačiai rusų tautai, o žydams, primetusiems Rusijai savo piktą valią. Visiems bus atlyginta pagal darbus. Jei žydų jūsų leninėje gvardijoje buvo daug, tai ir jiems bus atlyginta lygiai kaip ir visiems kitiems. Tik atpirkimo ožiu visiems žydai nebus. Nesitikėkite! Už savo nusikaltimus atsakysite patys!
Prisiminkite, stabmeldžiai, koks niūrus įniršis apėmė visus, kai pasirodė, jog „žmonijos švyturys", vienintelis žmogus komunistiniame lageryje, turėjo teisę daryti kažkokius sprendimus, sudievintas stabas, kuriam jūs patikėjote savo sielas ir sąžines, pasirodė tokia pat žemės dulkė, kaip ir jūs visi. Kaip skelbia legenda, savo ištikimų bendražygių prismaugtas, iškeliavo: kūnu — prie savo pirmtako mauzoliejuje, siela — į Dievo teismą!
Prisiminkite tuos tūkstančius sutraiškytų ir sutryptų žmonių, kurie tapo šio kruvino Kūjo pomirtine auka. Tarsi dar jų buvo maža gyvam esant!
— Kaip toliau gyventi? Kaip gyventi be jo? — klausinėjote patys save.
Štai — gyvename!
Praėjo keli metai. Tankais ir aviacija numalšinę sukilimus bei streikus stambiausiuose lageriuose, pagaliau nusprendėte, jog vergiškas . darbas neefektyvus. Nepatogu gyventi pastovioje mirtinoje vienas kito baimėje. Pradėjote apkarpytą reabilitaciją. Iš visos nusikalstamos praeities atskleidėte tik Stalino represijas prieš jam nepatikusius partinius vadovus.
Ėmėtės beviltiško bandymo galvanizuoti dvasinį lavoną, į kurį jau pavirtusi jūsų sekta: bandėte grįžti nuo Stalino — prie Lenino, nuo reakcijos — prie jūsų neilgaamžės istorijos „aukso amžiaus".
Šmėkštelėjo apdėvėti filmai. Prisiminkite „Internacionalą". Valstybinis himnas tapo „daina be žodžių". Vėl, kaip valdant Leninui, ėmėte uždarinėti ir griauti bažnyčias, o jūsų juokdariškas karalius sutrypė batais Generalinėje Asamblėjoje ir šmėžavo meno parodose.
Kažkaip sykį, papiovę visus gyvulius, jūs vieną sezoną vos nepasivijote Amerikos pagal mėsos gamybą, o paskui, atitraukę nuo mokslo bei tarnybos studentus ir kareivius, pasiuntėte karštligiškai arti tų žemių, kurias prieš penkiasdešimt metų ramiai bei įtikinančiai buvo pradėjęs įsisavinti Stolypinas — dabar Rusija būtų pasaulio aruodas!
Galėtume maitinti Indiją, o dabar kabome patys Amerikai ant sprando!
Būtume paviję Ameriką netgi mokslu ir ekonomika, jei vėl ne jūsų revoliucija, nutraukusi audringą ekonominį vystymąsį, išžudžiusi inžinierius ir mokslininkus, sukūrusi bjaurią ir netalentingą ūkininkavimo sistemą.
Kokia humaniška jūsų užsienio politika, tegu geriau papasakoja Vengrija su Čekoslovaikja . . .
Na, o tiems, kurie rimtai suprato kalbas apie demokratizaciją, kurie rimtai nusprendė, kad juos laiko žmonėmis, atsakingais už savo visuomenės bei valstybės likimus, — tiems atsivėrė beprotnamiai. Atviri ir dabar. /
Štai ir visa jūsų istorija.
Septynerius, o tiksliau, penkerius metus — Leninas, 28 -Stalinas, metus — Malenkovas, 10 — Chruščiovas, o jūs, dabartiniai, — 10. Ir visi jūs vienas kitą niekinate. Belieka vienas Leninas, nes ir jus įpėdiniai tikrai niekins.
Štai tie penkeri, pirmieji penkeri metai — visa, kuo jūs bandote didžiuotis — jie patys baisiausi. Gana sekti pasakas apie išgarsintą Lenino žmoniškumą. Jis buvo pirmasis apgavikas ir prievartautojas ir visų pasekėjų mokytojas. Melas ir prievarta trykšta iš kiekvienos jo raštų eilutės, iš kiekvieno dekreto, iš kiekvieno jo pasirašyto mirties nuosprendžio ir masinio teroro įsakymo.
O kuo jūs laikotės?
Užsienio politikoje — primityvia demagogija ir grubia karine galia; vidaus — baimės bei melo tradicijomis, giliai įaugusiomis į tarybinio žmogaus sielą.
Šiuo pagrindu, susijungė su gudragalviais politikais, apgaudinėjusiais savo tautą ir pažeidžiančiais demokratijos principus, norite sukurti visai žmonijai „taiką ir saugumą"?
Tik kas, jus pažįstantis, patikės jūsų nuoširdumu?
Gerai darote, kad bijote, tiktai nepakankamai bijote! Savo pašonėje išauginote ir pagirdėte pabaisą, pasirengusią praryti visą pasaulį, o pirmiausia — Rusiją. Apie ką jūs dabar galvojate, Kinijoje matydami jūsų pačių kruvinos istorijos pakartojimą? Dar vis kabinamės už marksistinių dogmų,kuriomis ir patys mažai tikite?
Nejau rimtai rengiatės su komunistiniais šūkiais pasitikti einančią prieš jus kariauti komunistine Kiniją? Su Lenino tomeliais prieš Lenino tomelius? Atvirai prisipažinkime — jie kur kas artimesni realiajam Leninui, negu jūs.
Jūsų ideologija jau tapo negyva fraze net jums patiems. Jūsų absurdiška ištikimybė nusikalstamai praeičiai, kurios jau seniai metas atsisakyti. — demaskuoja ją visiškai ir galutinai. Visa tai suriša jums rankas ir kojas, ir skatina daryti vieną valstybinę klaidą po kitos.
Jūsų ekonomika — aklavietėje. Slegiama valstybinės-partinės biurokratijos, mokslinė ir techninė kūryba dūsta. Armija, neįsisavinus aukšto tikslo, negali nugalėti. Visa šalis apimta baimės ir neapykantos dvasia.
Kas tik nesistengs smeigti peilio į Rusijos nugarą, jei prasidės karas su Kinija? Kas savanoriškai išties pagalbos ranką?
Kritišką istorijos minute jūs užimate aukštą ir atsakingą postą. Raskite savyje jėgos apsigalvoti ir, nesižavėdami melagingais pačių sukurtais mitais, pažiūrėti tiesiai į akis!
Nežudykite Rusijos!
Neužtraukite ant jos tautų pykčio!
Jei karas su Kinija neišvengiamas, tai, kol dar yra laiko, leiskite liaudies sielai apsivalyti prieš didį ir baisų išbandymą!
Gražinkite Solženyciną!
Paskelbkite „Gulago salyną"!
Baikite piudyti žmones, sakančius tiesą!
Suteikite liaudžiai pilietines laisves ir ūkininkavimo iniciatyvą dėl visuomeninės sąmonės ir sveikos ekonomikos atgimimo!
Ir štai ką dar turime jums pasakyti, — nes kas pasakys jums apie tai?
Žinokite kiekvieno jūsų siela, kokia didele nuodėme ji būtų apsunkinta, yra Dievui didesnė brangenybė už viso pasaulio lobius.
Prisiminkite motinų palaiminimą, prisiminkite gimtos žemės palaiminimą, prisiminkite, kokios trumpos likusios jūsų gyvenimo dienos!
Gal kai kas iš jūsų susimąstys: o vis tiktai ar nėra virš mūsų Tėvo, Kuriam turėsime atsakyti už viską? Neabejokite — yra! Ir paklaus, ir atsakysite. Dar ne vėlu.
Atimkite Rusiją iš Kaino ir atiduokite ją Dievui, nes Abelio kraujas šaukia iš žemės . . .
L. L. Regelsonas
Maskva, 1974.11.17.
