Š.m. balandžio 10 d. "Tiesa", o vėliau ir "Gimtasis kraštas", išspausdino anoniminio autoriaus Vytauto Tytuvos straipsnį "Kam tarnauja šmeižikai", kuriame falsifikuotai pateikiami A. ir J. Jurašų šeimos išvykimo iš Lietuvos motyvai ir koneveikiama jų veikla Vakarų pasaulyje.
Lietuvos KP CK išsiuntinėjus ne per seniai laikraščių ir žurnalų redakcijoms slaptą instrukciją (rusų kalba!), įpareigojančią sustiprinti kovą prieš lietuvių nacionalizmą, užjūrio emigracijos veikėjus ir lietuviškuosius "disidentus", panašių straipsnių reikėjo laukti. Todėl Jurašų šeimos užsipuolimas "Tiesoje" nebuvo jokia staigmena tiems, kas domisi lietuvybės problemomis. Tačiau daugelį nemaloniai nustebino tas faktas, kad Jūs, žinomas ir populiarus Lietuvos dainininkas, sutikote tame administracinių organų (taip kukliai vadinama KGB) inspiruotame menkame ir niekingame paskvilyje prisiimti pagrindinio J. Jurašo pasmerkėjo vaidmenį.
Nejaugi Jūs tapote atsitiktinio nesusipratimo auka? Gal Jums nežinomi tikrieji J. Jurašo emigravimo motyvai? O gal Jums nežinoma ir šiuolaikinė Lietuvos teatro būklė bei vargana menininkų dalia? Argi Jus galėjo taip skaudžiai dezinformuoti?
Pabandykime išsiaiškinti.
Jūs, būdamas Lietuvos teatro draugijos nariu bei jos pirmininku, aktyviai dalyvaudamas šios draugijos veikloje, negalėjote nežinoti, kad 1972 m. rugpiūčio 16 d. Kauno dramos teatro vyriausias režisierius Jonas Jurašas įteikė ne tik Kultūros ministerijai, savaitraščio "Literatūra ir menas" redakcijai, Kauno dramos teatrui, bet ir Lietuvos teatro draugijai atvirą laišką, kuriame išreiškė gilų pasipiktinimą menininko būkle Lietuvoje.
Jonas Jurašas rašė:
"Metais trunkanti kova už teisę statyti subrandintą spektaklį. Nesibaigiantys disputai su apsidraudėliais, įrodinėjant būsimo spektaklio svarbą visuomenei. Beprasmiškai eikvojama energija, besiginant nuo demagogiškų bandymų įžiūrėti dar negimusiuose spektakliuose autorių kėslus. Kūrinio audinio darkymas, kategoriškai išreikalaujant nuimti netgi esminius' akcentus. Galop spektaklių eksploatacijos apribojimas arba visiškas jų uždraudimas, ignoruojant teatrinės visuomenės auditorijos nuomonę.
Iš dvylikos spektaklių, pastatytų per penkerius metus, tik tris galėčiau laikyti daugmaž atskleidžiančius mano pasaulėjautą. Bet ir tuos žiūrovas išvydo sužalotus, praradusius didelę meninės įtaigos dalį. "Tango" finalas nuimtas, "Mamutų medžioklė" iškupiūruota. Abu spektakliai uždrausti. Daugelis žiūrovų jų taip ir neišvydo. Itin svarbios "Grasos namų" scenos iškupiūruotos, kompozicija ir finalas pakeisti.
Kompromisų kelias buvo vienintelis kelias, kuriuo aš buvau priverstas eiti, norėdamas išsaugoti žiūrovui suluošintus savo kūrinius.
Kompromisai... Jie patogūs atsitiktiniams priklydėliams, kurie meno sferose ieško ramių užutekių.
Ar dvasios komfortas nėra meninės sąžinės išdavystė? Ar išdavystė lieka neatlyginta?
Pasukęs kompromisų keliu, menininkas nebejaučia, kaip senka jo dvasinės pajėgos, kaip artėja jis prie išsigimimo.
Tas kelias - ne man. Aš negaliu priimti tiesų, primetamų iš šalies. Menininkas, įkūnydamas svetimas tiesas, tampa svetimas sau. Atsiribodamas nuo savojo mikropasaulio, kuriame sutelktas patyrimas, kūrėjas nebetenka ryšio su nūdienos planeta.
Kurdamas teatre, aš noriu išreikšti laiko dvasią, žmogiškosios būties sudėtingumą, jos prieštaravimus.
Teatras - mano gyvenimas ir aistra, egzistencijos prasmė.
Teatras - ryšys, jungiantis mane su žmonėmis".
Štai šis, glaustas, bet teisingas Lietuvos teatro būklės nusakymas, šis atviras meninių principų nusakymas bei savo meninės pasaulėjautos išpažinimas ir nulėmė J. Jurašo ne tik kaip menininko, bet ir kaip žmogaus likimą.
Nesidrovėdamas įžūliausio melo, pamindamas bet kurias teisines normas, tuolaikinis Kultūros ministras L. Šepetys parašė įsakymą, atgaline data pašalinantį J. Jurašą iš einamų pareigų...
Už šį operatyvumą ir ryžtą L. Šepetys buvo net pagirtas.
Kokia galėjo būti tolesnė J. Jurašo dalia Lietuvoje? Tik nuolatinis pažeminimas, nuoseklus ir apgalvotas stūmimas užmarštin, ir kada nors, parinkus originalų būdą, galutinis atsiskaitymas už vienąkart atvirai pareikštą tiesą. Pas mus gali būti atleistos įvairiausios mirtingųjų nuodėmės, pamirštamos didžiausios piktadarybės, tik ne tiesos pasakymas į akis.
Štai kur tikroji J. Jurašo "nuopuolio" priežastis ir jo emigravimo motyvai.
O Jūs sakote, kad "menininko padėtį visuomenėje lemia jo talentas, pilietiškumas, atsakomybės jausmas Tėvynei, visuomenei supratimas".
Argi J. Jurašui trūko talento, ar jis nesuprato menininko ir žmogaus pareigos padėti savo vargstančiam ir trypiamam kraštui?
Jūs toliau kalbate, kad "jis, tik baigęs mokslą, gavo brandų aktorių kolektyvą, kultūros ministerija sudarė deramas darbo sąlygas, geranoriškai teigiamai jo darbą vertino teatro kritika".
Šie Jūsų žodžiai dvelkia komunistine nuosavybe, traktuojančia žmones lygiaverčiais su daiktais... Taip, čia "dalinami" teatrai, kolektyvai, gyvas ir negyvas inventorius, tačiau ne menui kurti, o "masiniams renginiams organizuoti". Raudoniesiems patricijams terūpi, kad liaudis turėtų šiek tiek duonos ir žaidimų. Ir kritikai čia melagingai linkčioja tiems, kas masiniuose "renginiuose" išvaduoja žmones nuo problemų, o Kultūros ministerija, dosniai dalindama garbės lapus ir diplomus, sudaro visas sąlygas menininko asmenybės smukimui.
Ir Jums ne per seniai "davė" Operos ir baleto teatro kolektyvą. Davė komunistinės nuosavybės teisėmis ir atims tik tuo atveju, jei Jūs panorėsite... kurti tikrąjį, nemirtingą meną. Deja, Jūsų pastarųjų metų poelgiai rodo, kad Jums materialinis komfortas rūpi daugiau, negu menas.
Jūs kaltinate, kad J. Jurašas paliko gimtąjį kraštą ir tarnauja svetimiesiems. 0 Jūs prieš kelerius metus ar nenorėjote palikti Lietuvą? Dėl didesnės algos Jūs jau buvote besutinkąs išvykti dainuoti... į Maskvą! Laimė, kad savieji nepašykštėjo Jums žerstelėti daugiau rublių, ir likote čia, kaip "sąmoningas ir ištikimas" lietuvis.
Vakuojanti Operos ir baleto teatro direktoriaus vieta Jums labiau patiko, negu darbas scenoje. Jūs paskubėjote užimti šią vietą, ir scenoje Jus išvystame kaskart vis rečiau ir rečiau. Jūsų pedagogas K. Petrauskas ir gilioje senatvėje ilgėdavosi scenos ir svajodavo dar kada nors padainuoti. Jums labiau patinka... sėdėti partiniuose forumuose ir klausytis keliasdešimt metų senumo kalbų... Jūs dažniau asistuojate įvairioms delegacijoms, negu sprendžiate meno klausimus. Ar Jūs pastebėjote, kad teatro repertuare nebeliko nė vienos nacionalinės operos? Dar galima pamatyti J. Juzeliūno baletą "Ant marių kranto", kuris lietuviškas savo melodika, bet ne siužetu.
Jūs, gal būt, paprieštarausite, kad dar neseniai buvo statoma V. Klovos opera "Ave vita". Taip, buvo statoma, bet visai nelankoma. Teko operą nurašyti, kostiumus panaudoti kitiems reikalams, o dekoracijas išversti į sąvartyną. 34 tūkstančius rublių kainavusi opera vos po kelių spektaklių amžinai paliko sceną. Argi ne apmaudu? Be abejo. Juk pastatymas trunka mėnesius. 0 šito buvo galima išvengti. Jūs ir pats puikiai žinote, kad "tarptautinio proletariato" idėjos Lietuvoje jau nieko nebežavi ir kad "Marksas niekad nebus už vadovą". Statėte operą gerai žinodami, kad netrukus ją reikės išmesti į sąvartyną. Tad kur čia prasmė? Štai koks likimas to meno, kurį ginate "Tiesoje". Ar sąžiningas menininkas gali toleruoti tokį pasityčiojimą iš jo darbo?
Gal tai vienintelis pavyzdys? Pateikti galime ir daugiau.
Neseniai klausėmės to paties V. Klovos operos "Amerikoniškoji tragedija" ištraukų. Gal kada nors ir šis balastas išvys sceną ir su tokia pat sėkme ją apleis? Amerikoniška tragedija! Keista? Kodėl mes imamės amerikietiško gyvenimo problemų, kai čia pat, Lietuvoje, jų pakankamai ir visos jos perdėm tragiškos. Trypiamas žmogaus orumas, neregėtas kyšininkavimas, korupcija, kosminio lygio melas, pusė tautos prasigėrusi murkdosi purvynuose, nuolatinės skyrybos ir kasdien vis mažėjantis lietuvių skaičius... Kodėl Jūsų nežavi lietuviškoji tragedija? Kodėl Jūs ieškote siužetų svetur? Padrąsinkite kompozitorių V. Klovą. Juk iš esmės jis neblogas žmogus, tik neturi drąsos. Ar tik neieškote ramių užutekių? Ar savo menkybės pajautimas neverčia purvais drabstyti kilnų ir drąsų žmogų?
Dar ne taip seniai Jūs dainavote V. Laurušo operoje "Paklydę paukščiai", vaizduojančioje lietuvių emigrantų gyvenimą (aišku, suvulgarintą ir iškreiptą!). Norintis tėvynėn grįžti "susipratęs" lietuvis nužudomas savųjų! Gal V. Alseika ar J. Mikuckis? Dar vienas nacionalinio meno "šedevras". Jūs dainavote girdėdami, kaip visas teatro kolektyvas šaiposi tiek iš operos muzikos, tiek iš jos libreto. Girdėjote ir kaip nešvankiai šis spektaklis buvo vadinamas paties teatro kolektyvo. Dainavote, nors Jums spektaklis nepatiko (argi gali patikti subtilaus muzikalumo menininkui?). Deja, Jūs neprieštaravote ir vykdėte šį pareigos meną.
Emigracijos problema. Aktuali? Net labai. Tauta mielai pakviestų grįžti tėvynėn šimtus tūkstančių svetur gyvenančių gabių ir darbščių tautiečių ir tuoj pat paprašytų apleisti čia besibastančius gausingus "broliškų respublikų" atstovus, kurių "aukštos kvalifikacijos" rodiklis - aptriušę partiniai bilietai kišenėse. Tai šie emigrantai iš Rytų yra apnuodiję alkoholio tvaiku ir keiksmais kiekvieną Lietuvos oro kubinį metrą! Štai - kur emigracijos problemos prasmė!
Pamėginkite ją spręsti!
Dar vienas pavyzdys. Prieš kurį laiką buvo statomas "nacionalinis" kompozitoriaus A. Rekašiaus "Degantis kryžius" taip pat vaizduojąs Ameriką ir sprendžiąs negrų diskriminacijos problemą. Kompozitorius A. Rekašius, sutiktas vieno bičiulio ir paklaustas, kodėl nerašąs lietuviška tematika, atsakė: "Taip lengviau prastumti. Man ir Maskvoje tą patį pasakė".
Matote, net ir Maskvos muzikai šaiposi iš tokio lietuvių kompozitorių "uolumo". Tačiau niekas nekritikuoja nei A. Rekašiaus, nei kitų "pseudomeno" kūrėjų. Net ir stipriai remiami valdžios sluoksnių, šie veikalai scenoje ilgiau kaip metus dvejus neišsilaiko.
Niekas nekritikuoja ir Jūsų už tai, kad Operos ir baleto teatre nebėra vietos M. Petrausko, S. Šimkaus, J. Karnavičiaus, J. Gruodžio, J. Pakalnio, B. Dvariono ir kt. lietuvių muzikos klasikų sceniniams veikalams. Apie lietuvių išeivijos muzikų kūrinius ką jau ir kalbėti! Tai būtų tolygu nusikaltimui!
Niekas nebara čia ir kitų už abejingumą savo pareigoms, už atsakomybės tautai ignoravimą. Jūs, XXV TSKP suvažiavimo delegatas, linksmai leidžiate laiką Dūkšto apylinkių vilose kartu su monsinjoru Česlovu Krivaičiu, kuris taip pat yra "gavęs" valdyti vyskupiją už sąmoningą tikinčiųjų būklės iškraipymą ir nesirūpinimą jų reikalais.
Atvirkščiai, Jums dar suteikiama teisė koneveikti ir kaltinti tuos, kas sąžiningai nori atlikti piliečio ir kūrėjo pareigas.
Kalbėdamas apie J. Jurašą, toje pačioje "Tiesoje" Jūs pabrėžėte: "...palankioje kūrybinėje dirvoje pasisekimo apsvaigintas, jis greit išpuiko, savo egoizmą iškėlė aukščiau tarybinės lietuvių nacionalinės kultūros interesų, ignoruodamas atsakomybę ir pareigą savajai liaudžiai..."
Štai tas J. Jurašo egoizmas:
"Aš pašvenčiau visas savo jėgas, kad teatras taptų tiesos, gėrio ir grožio nešėjas.
Šiuos idealus siekiau įkūnyti ir paskutiniame savo spektaklyje "Barbora Radvilaitė". Didelių teatro pastangų dėka gimė spektaklis, galėjęs būti reikšmingas mūsų teatro gyvenimui. Tačiau neaišku, kada jį pamatys žiūrovas (sužalotas spektaklis vėliau buvo demonstruojamas - autr.).
Nejaugi "Barboros Radvilaitės" laukia ankstesnių spektaklių likimas?
Vienintelis meno kūrinio vertintojas - žiūrovas. Laisvai besi-vystantys kriterijai neturi būti pakeičiami nuomonėmis, sudaromomis hermetinėje kabinetų tvankoje.
Iki šiol beldžiausi, negaudamas leidimo statyti Z. Anujo "Antigonės", R. Chochuto "Vietininko", T. Ruževičiaus "Mano dukrytės", P. Vaiso "Marato sado", L. Zorino "Diono" ir kt. veikalų. Man buvo siūloma "rinktis" iš planinių sąrašų pjeses, kurios visiškai neatitinka mano pasaulėjautos.
Šiandien mane degina neįgyvendintų ir sužalotų kūrinių balsas.
Man kokti tariama atskirų spektaklių sėkmė. Kompromisai, taktiniai gudravimai, beprasmiškas tūpčiojimas biurokratijos koridoriuose, žmogiško orumo žeminimas, niūros perspektyvos -visa tai mane verčia ryžtis: - po ilgų apmąstymų aš pradedu nuo to, kad atsisakau kada nors keisti baigtuose spektakliuose;
- aš atsisakau proginių spektaklių kaina pirkti subrandintų kūrinių viltį;
- aš pripažįstu tik tuos kūrybos vertinimo kriterijus, kurie gimsta aštrioje nuomonių kovoje;
- aš kuriu taip, kaip liepia menininko ir piliečio sąžinė!"
Šiais žodžiais J. Jurašas baigė savo laišką, kartu ir teatrinę kūrybą Lietuvoje. Tą pačią dieną ji buvo nutraukta prievartos būdu. J. Jurašui buvo sudarytos nepakenčiamos gyvenimo sąlygos, ir jis turėjo palikti Lietuvą. Nežinia, kada jis galės grįžti į tėvynę ir iš viso, ar galės. Tam reikia didelių mūsų gyvenimo permainų.
Mes linkėtume, kad J. Jurašas ir išeivijoje nenutrauktų teatrinės veiklos. Tačiau tai, kad jis nepamiršo pasauliui pasakyti tiesos žodžių apie mūsų kenčiančią tėvynę, laikome jo žmogiško taurumo ir didelio pilietinio sąmoningumo bruožu.
Tėvynėje gyvenančių tautiečių tarpe jis liks kaip puikus ir karštas lietuvis (nors "Tiesa" sąmoningai nutyli jo tautybę!), sąžiningas ir principingas menininkas, nepabūgęs žiaurios priespaudos sąlygomis pasakyti tiesos žodžių. Dieve, Jam padėk!
Tamsta, savo populiarumą leisdamas panaudoti nešvariems tikslams, tik profanuojate dainininko ir artisto vardą.
Nepamirškite, kad tautos atmintyje išlieka tik tie kūrėjai, kurie nepamina po kojų žmogiškosios etikos ir lemtingą valandą eina kartu su tauta!
Vilniaus inteligentai
