A. Stanaitis ir P. Adlys 1973 m. išleistame informaciniame leidinyje "Lietuvos TSR gyventojai" kategoriškai tvirtino, kad lenkais save laiką 7,7% Lietuvos gyventojų (240.000) yra "dėl ilgų amžių trukusios polonizacijos, pamiršę savo kalbą lietuviai", kurių "tradicijos, papročiai ir pavardės dažnai lietuviškos, o pati jų kalba nėra literatūrinė lenkų kalba". Lenkų emigrantai sudarė nedidelę gyventojų dalį. Pokario metais dauguma jų išvyko į Lenkijos liaudies respubliką.
"Komunistas" piktai reagavo į šį visų pripažintą istorinį faktą. Kodėl?
1944 m. rudenį Vilniaus krašte buvo steigiamos vien lietuviškos mokyklos, nes TSRS - Lenkijos susitarimu visi lenkai galėjo laisvai išvykti į Lenkiją. Tik 1945 m. rudenį Vilniuje ir keliuose Vilniaus krašto miesteliuose buvo įsteigta keletas lenkiškų mokyklų. Padėtis iš esmės pasikeitė nuo 1950 metų, kada Kremlius nusprendė, kad Vilniaus krašto atlietuvinimas prieštarauja Rusijos interesams. Lenkais save laiką vilniečiai nesunkiai išmoksta rusų kalbą ir todėl juos lengviau surusinti kaip lietuvius. Be to, lenkų klausimo "išsaugojimas padeda lietuvių sąmonėje bujoti saugumiečių skleidžiamai minčiai, kad rusams išsikrausčius iš Lietuvos, Vilnių vėl užgrobtų lenkai".
Vilniaus krašto lenkinimas buvo pavestas LKP CK dirbančiam lenkui Vidmantui. Šis sudarė Vilniaus lenkinimo štabą, į kurį, be paties Vidmanto, buvo į atsakingus postus paskirti patikimi žmonės: Vilniaus srities Liaudies švietimo skyriaus vedėjas sulenkėjęs Purvinis, Vilniaus m. Liaudiesšvietimo skyriaus vedėjas (vėliau švietimo ministro pavaduotoja) Rusijoje gimusi ir ilgą laiką ten gyvenusi lenkė Višnevskaja ir iš kažkur atsibastęs Zukerzisas. Šių visų pastangomis 1951 m. buvo įsteigtas N. Vilnios Mokytojų institutas, tapęs Vilniaus krašto lenkinimo citadele. Stalinišku kiteliu apsirengęs Vidmantas drauge su Purviniu važinėjo po Vilniaus kraštą, masiškai uždarinėjo lietuviškas mokyklas ir jų vietoje steigė lenkiškas. Taip 1953 m. rudenį Lietuvoje atsirado 263 mokyklos lenkų dėstomąja kalba ir 82 mokyklos, kuriose veikė paralelinės klasės šia kalba (M. Požarskas, Tarybų Lietuvos ir Liaudies Lenkijos sutartis, 1973, p. 52).
Vilniaus krašto lietuviai inteligentai labai jautriai reagavo į krašto lenkinimą. Už tautinių jausmų pasireiškimą jiems teko daug skaudžiai nukentėti nuo J. Pilsudskio valdžios. Po XX Partijos suvažiavimo vilniečiai vėl subruzdo. Jie paruošė Lietuvos TSR deputatui A. Vienuoliui kalbą, kurioje demaskuota Vidmanto, Purvinio ir Višnevskos veikla. Saugumas neišdrįso susidoroti su Vienuoliu. Tačiau minėtos kalbos autorius buvo daug kartų tardomas, atleistas iš darbo, pažemintas pareigose ir t.t. Paskutinis vilniečių pasipriešinimas savo krašto lenkinimui įvyko 1967 m. Tų metų "Kultūros barai" Nr. 11 atspausdino "pokalbį už apskritojo stalo" apie aktualias Vilniaus krašto problemas. Jame dalyvavo istorikas R. Jasas, A. Tyla, V. Milius, lituanistas V. Vidugiris, muziejininkas V. Žilėnas, geografas C. Kudaba ir kt.
C. Kudaba pamini, kad "nuolaidžiaujant atskiriems asmenims, buvo įsteigtos lenkiškos mokyklos ten, kur vietos gyventojai daugumoj jų nepageidavo (Dubingiuose, Semeliškėse, Kernavėje ir kt.). Jo mintį pratęsė Švenčionių raj. vyk. komiteto pirmininko pavaduotojas V. Sauliūnas: "Pokario metais pasireiškusi tendencija steigti mokyklas su dėstomąja lenkų kalba, kur jos reikalingos ir kur ne, atnešė žalos. Jančiūnuose, - pav., prieš karą buvo lietuviška pradžios mokykla, po karo tik keliems tėvams panorus, ji buvo perorganizuota į lenkišką".
Z. Žilėnas konstatavo, kad aplenkinto Vilniaus krašto kultūra žema dėl to, kad "kas nekalbėjo lietuviškai, tas neskaitė nei laikraščių, nei knygų... Ir šiandien dar neretai laikoma šeimos laime, jei duktė pramoksta siuvėjos amato ar sūnus tampa vairuotoju".
A. Tyla iškėlė faktą, kad vilniečiai lenkinami per vietos lenkišką spaudą: "Kai kurie laikraščiai rengia viktorinas, kuriose galima rasti klausimus apie Zeliona Gura, Krokuvą, Varšuvą ir dar daug ką, o apie Lietuvą, jos kultūrinį gyvenimą - nieko". Istorikas prikišo, kad Vilniaus krašto rajonai nelenktyniauja su lietuviškai kalbančiais rajonais (jiems įsakyta lenktyniauti su Baltarusija).
Bendrą Vilniaus kultūrinį lygį konstatavo LTSR Knygų prekybos viršininkas B. Vaitkevičius: "Lietuvoje per metus vienam gyventojui parduodama knygų už 1,78 rb. (degtinės už 152 rb.), o Eišiškėse - tik už 0,56 rb."
"Kultūros barai" žadėjo pratęsti šį aktualų pokalbį. Praėjo daugiau kaip aštuoni metai. Visiška tyla. Į lagerį tik po XX Partijos suvažiavimo patekęs ir čia sulenkėjęs kaž koks Gogelis parašė skundą į LKP CK. V. Charazovas tokio skundo tik ir telaukė ir skubiai ėmėsi atitinkamų priemonių "nuskriaustiems" lenkams ginti. Labiausiai nukentėjo LTSR Istorijos-Etnografijos muziejaus direktorius V. Žilėnas. Jo kabinete saugumas padarė eilę kratų, o po to atleido iš darbo (Muziejaus direktore tapo dar studente būdama užverbuota saugumo informatorė, o vėliau saugumiečio žmona Agota Jankevičienė).
A. Tyla galutinai prarado viltį apginti daktarinę disertaciją.
Lietuvos rusintojai tikina, kad jie nuosekliai vykdo lenininę nacionalinę politiką, kuri pripažįsta kiekvienai tautai mokyti savo vaikus gimtąja kalba. Tačiau, kodėl šia teise negali pasinaudoti 2 mil. TSRS žydų, 1,8 mil. vokiečių? Tik už Rusijos federacijos ribų gyveną apie 17 mil. rusų turi teisę mokyti savo vaikus gimtąja kalba. Tačiau ne savo respublikose gyveną 5,3 mil. ukrainiečių, 1,4 baltarusų, 1,2 mil. armėnų, 1 mil. uzbekų, apie 1 mil. kazachų, o taip pat apie 160.000 lietuvių šia teise pasinaudoti negali. Vien Rusijos Federacijoje apie 20 mil. ne rusų neturi mokyklų gimtąja kalba. Tik Vakarų Ukrainos dalyje yra tautinės mokyklos. Baltgudijoje dauguma rusiškos mokyklos, Ukrainoje ir Baltarusijoje aukštosiose mokyklose dėstoma kalba - rusų. Po Stalino mirties - Berijai spaudžiant - TSKP CK pasmerkė tokią praktiką. Štai kodėl paskutinio gyventojų surašymo metu net 13 mil. ne rusų tautybės žmonių savo gimtąja kalba pripažino rusų kalbą.
Kodėl Lietuvos lenkai (teisingiau sulenkėję lietuviai) gali savo vaikus mokyti gimtąja kalba? Kodėl ši teisė atimta iš Baltarusijos ir Ukrainos lenkų?
1959 m. gyventojų surašymo duomenimis TSRS gyveno 1.380.000 lenkų, iš jų Baltarusijoje - 539.000, Ukrainoje - 363.000. Tačiau nei Baltarusijoje, nei Ukrainoje nebuvo nė vienos lenkiškos mokyklos. Tuo tarpu 230.000 sulenkėjusių lietuvių tuomet turėjo apie 300 lenkiškų mokyklų.
Lietuvoje leidžiami žurnalai ir laikraščiai lenkų kalba, kurių tiražas nuolat auga (žr. M. Požarskio knygelės p. 53), tuo tarpu Ukrainos ir Baltarusijos lenkai neturi nė vieno lenkiško perijodinio leidinio. Jiems netrukdoma užsisakyti spaudą iš Varšuvos, ar nusipirkti kioskuose. Dėl šių priežasčių per 11 metų (1959-1970) TSRS lenkų sumažėjo 213.000. Iš jų Baltarusijoje - 156.000, Ukrainoje - 68.000, o Lietuvoje lenkų padaugėjo 10.000. Faktiškai ir Lietuvoje lenkai sparčiai nutautėjo - surusėjo. Lenkų skaičiaus didėjimą Lietuvoje iššaukė jų emigracija iš Baltarusijos (ten lenkais užsirašę, neturi teisės gauti metrikų. Atvykę į Lietuvą su baltarusiškais metrikais, jie gana lengvai gauna pasus, kuriuose jie yra jau lenkai).
Kadangi lenkiškose mokyklose rusų kalbai skiriama tiek pat pamokų, kiek ir lenkų (po keturias), be to, daugelis dalykų dėstoma rusų kalba, tai kaip taisyklė, lenkiškų mokyklų vyresniųjų klasių mokiniai tarpusavyje kalbasi tik rusiškai. Net j Vilniaus Pedagoginį institutą lenkų kalbos ir literatūros specialybę, lenkiškų mokyklų absolventai prašosi egzaminatorių leidimo atsakyti į klausimus rusiškai, nes lenkų literatūrinės kalbos jie nemoka, ką anksčiau minėtame pokalbyje Švietimo ministerijos skyriaus viršininkas A. Mereškevičius buvo pažymėjęs.
Sulenkėję lietuviai, manydami, kad jų vaikai, baigę lenkiškas mokyklas, negali tęsti mokslo universitetuose, prašo valdžią vietoj lenkiškos mokyklos steigti rusiškas (pereiti į lietuviškas mokyklas negali, nes nemoka lietuvių kalbos). M. Požarskis tvirtina, kad 1953/54 m.m. lenkiškose Lietuvos mokyklose mokėsi 27.000 moksleiviai, 1970/71 tik 19 tūkst. Jau 1965 m. Švietimo ministerijos duomenimis 45% lenkų leido savo vaikus į rusiškas mokyklas (Vilniuje šis procentas siekė 50%).
1960 m. viduryje Maskva suruošė keletą etnografinių ekspedicijų ištirti kiek surusėjusi Lietuva. Tuomet buvo paskelbta įdomių duomenų. Pasirodo, kad 50% lenkų susituokę su kitų tautybių asmenimis, o lietuvių - 25%.
Lenkaitės mielai išteka už rusų, nes jos rusiškai gerai kalba, o lietuviškai nemoka, o be to, tam tikros įtakos turi tradicinis lietuvių-lenkų antagonizmas, kuris Lietuvon atvykstančių Varšuvos patriotų nuolat aštrinamas.
Kaunas prieš Pirmąjį pasaulinį karą nedaug mažiau sulenkintas už Vilnių. Per 22 metus jis tapo lietuvišku miestu, o Vilniaus krašto kaimai nei kiek nesulietuvėjo palyginus su 1939 metais.
1939 metais rugsėjo mėn. Raudonajai armijai užėmus lietuvišką Seinų kraštą ir perleidus jį Vokietijai, vokiečiai ištrėmė iš ten ne tik lietuvius, bet ir rusų sentikius, kurie 1944 metais buvo apgyvendinti Vilniaus apylinkėse. Todėl šiame Vilniaus krašte kaimuose dažnai išgirsi kalbant rusiškai, dažniau negu lenkiškai.
Vilniaus krašto lenkinimas (faktiškai rusinimas) ypač sustiprėjo 1975 m. pradžioje, kada į daugelį Vilniaus, Trakų, Eišiškių ir Švenčionių rajonų aukštuosius partinius ir tarnybinius postus buvo paskirti slavai. Lenkai, laiką save vilniečiais, neturėdami savo inteligentijos, pasmerkti surusėti.
V.L.
