Nijole, Liudai,
"Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje" perskaičiau, kad Gulago Archipelagas gavo dar vieną Lietuvos laisvės kovų auką, -Tave, Nijole. Radau ir Tavo, Liudai, malonės prašymą Leonidui Brežnevui.
Radau ir Jūsų kalinimo vietos adresus, kurių baisenybes slepia užšifruotos skaitlinės "385/10" bei "385/3-4". Nekaltos skaitlinės. Jos nebylios, bežadės tiems, kurie nėra buvoję Potmoje - 2, kurie negirdėjo "Stolipino" ratų dundesio kai jie rieda nuo Potmos į šiaurę Temnikų link. Ten abejose geležinkelio pusėse Mordovijos miškas. Lieknos raudonos pušys savo viršūnėmis remia dangų; savo šaknimis slepia šimtus tūkstančių žmonių kaulus, o skarotomis šakomis maskuoja dar ir šiandien teberiogstančius niūrius lagerių barakus, apraizgytus spygliuotų vielų užtvaromis.
Bokšteliai... bokšteliai... bokšteliai...
Antai, prie pat geležinkelio linijos bokštelis! Tartum iš baisios pasakos išlindęs milžinas puola pravažiuojantį traukinį. Tai "385/5" Gulago sala. Antai "specas"! Visų kankinių gerai žinomas ir "dešimtu" vadinamas. Baltuoja baltas barakas ant molduobės krašto. Baltas pravažiuojantiems pro šalį. Bet tie, kurie ten pabuvojo, neužmirš to ilgo koridoriaus, mažyčių kamerų ir keturių karcerių, kur ant grindų, ant sienų, ant grotų, ant plieninių aštriom briaunom nugaląstų apirankių ir ant brezentinių tramdomųjų baltinių - "rubaškų" sukrešėjęs kraujas laikas nuo laiko nuplaunamas šiltu garuojančiu krauju. Tai "385/10"! Žinau, Liuduk, tą prakeiktą duobę, kurioje tu šiandien įmestas po 15 metų trukusių ankstyvesnių kančių. Kaip šiandien pamenu: tamsus, drėgnas barakas... Pelėsiais, puvėsiais dvokiančiame kampe mažytė kamera - palata; ant blakėmis nutraiškintų gultų, eilę metų Tu gulėjai akmeniniame gipso guolyje su skaudančiu, per tardymus pažeistu nugarkauliu. Daugelis netikėjome, kad Tu, paprastas Žemaitijos sūnus, taip ilgai grumsiesi su mirtimi. Bet kaip pasirodo, Tavo tikėjimas Dievu ir laisvės troškulys stipresnis už tų sužvėrėjusių prižiūrėtojų, režimo viršininkų ir kitų budelių tikslą. Jiems nepavyko nutraukti Tavo silpno gyvybės siūlo, kad dar vieno kankinio kaulais suramstytų griūnančią XX-jo amžiaus barbarų tvirtovę. Tu dar gyvas!
Žinau, dar daug ten gyvų. Vieni jų nelaisvės metus skaičiuoja koncentracijos stovyklose ir kalėjimuose jau metų dešimtukais; kiti vos pradeda savo katorginį gyvenimą. Tau, Liudai, ir kitiems, kurie iki šiol ištverėte tą baisų Gulago pragarą ir tiems, kurie dar tik pradeda sunkią kalinio dalužę, ir tiems, kurie šiandien dar kovoja, trokšdami gyventi taikoje ir laisvėje, o rytoj gal pateks už grotų, p r i s i e k i u: iki pergalės arba iki paskutinio atodūsio kovosiu už laisvę ir už Jūsų, broliai ir seserys, greitesnį sugrįžimą Tėvynėn.
Tat ir Tu, Brangi sesute, Nijole, naujai pradėjusi savo kančių kelią, tą priesaiką priimk kaip lietuvišką sveikinimą nuo buvusio seno kalinio. Priimk už Tavo pasiaukojantį darbą kovoje už laisvę, už Tavo didvyrišką žodį iš teismo salės į rūstų pasaulį. Priimk iš katorgininko širdies.
Kai perskaičiau šifruotę "385/3-4", prieš akis šmėkštelėjo Barašovo stotelė: geltonas smėlis perone prieš lagerio vartus, aplaistytas krauju iš lagerio pabėgusių lietuvių jaunuolių... Vienas prisikėlė iš sušaudytųjų su perverta krūtine ir kulkos nutraukta ranka. Kadangi budelių rankose dar tebėra mirtimi dvelkia automatai, tai neminėsiu to nekaltai šaudyto ir stebuklingai iš mirties ištrukusio vaiko vardo. Pastebėsiu tik tiek, kad ne vienas aš, o daug daug kas prisiminimuose regime tuos takus, kur šiandien Tau tenka minti; tuos topolius, kurių šakos už mirties linijos slepia Mordovijos lagerių centrinę ligoninę, užšifruotą "385/3-4" ir ten... ten zonos kampe spec. izoliatorių "durdomu" vadinamą. Ten sveikiausią, protingą žmogeliuką "auklėjamoji mašina" baltais chalatais prisidengusių sadistų rankomis padaro tikrai psichiniai nebepagydomu ligoniu, o tuo pačiu ir politiškai nebepavojingu...
Pamenu ir tai, kad ten toliau, kur geležinkelis nubėga per pušynus į šiaurę, kaip legenda iš kalinių lūpų į lūpas eina šiurpūs pasakojimai apie "Temnikovskij monastir". Ten dar prieš mus pabuvojusiųjų baltuoja kaukolės, sušaudytų ir net neužkastų arba vilkų ir lapių iš broliškų duobių išvilktųjų.
Viską pamenu. Menu su šimtais draugų. 0 todėl Jums visiems, esantiems tame baisiame Gulago pragare, šaukiame:
Jūs neužmiršti! Su Jumis visa lietuvių tauta! Tėvynės laisvės trokštančiomis širdimis, ginkluoti teisybės žodžiais, mes žengiame žūtbūtinėn kovon už žmogaus teisių Deklaracijos įgyvendinimą.
Stiprybės! Dievas neapleis!
Tikėkite Tiesos, Taikos ir Laisvės pergale!
Senelis
