Iš įvairių ateistinių straipsnių spaudoje jau seniai paaiškėjo, kad krikščionybė, nepajėgdama sunaikinti pagonybės, sugalvojo pasinaudoti ja savo tikėjimui platinti, t.y. ėmė ir sutapatino pagoniškąsias šventes su krikščioniškosiomis.
Ką padarysi? Tamsybininkai yra tamsybininkai! Jiems jokios priemonės nesvetimos, tuo labiau, kai tenka platinti krikščionių tikėjimą - reakcinę ideologiją. Visai kita kalba, kai žiūrime į marksistinės ideologijos - labai pažangaus tikėjimo - audringą plitimą mūsų visuomenėje. Plinta, sakyčiau, putoja ir net pro kraštus veržiasi. Tik pažvelkime, kaip savaime kuriasi naujos socialistinės - ateistinės tradicijos. Nekalbėsime jau apie tai, kad tokių švenčių, kaip Kalėdos, Velykos. Joninės ir t.t. niekas ir nebežino. Visuotiniam entuziazmui gatvėse išreikšti puikiai tinka dvi šventės - rudenį ir pavasarį. Tiesa, gimsta dar viena intymesnė tradicija: glaudus kolegiškas pagėrimas kolektyve (namuose - dar ne), skaitant prieš linksmąją dalį kalbas, centralizuotai išsiuntinėtas "Žinijos" draugijos. Tai kovo 8-ji - Moters diena, kaip ir gyvenime sėkmingai išstumianti Motinos dieną. 0 jeigu išeitų į demonstraciją mūsų Lietuvoje tos, kurios laiku nusprendė nebetapti motinomis, rasi, turėtume naują visaliaudinę šventę. Ne veltui, kaip revanšas, už kovo 8-ją prigyja tarybinės armijos ir karinio jūrų laivyno diena. Kažkaip natūraliai pasiskirstė ir patronai; dabar kas sekmadienį, o kitom savaitėmis ir dažniau galima pakelti taureles už radijo, pasaulinės sveikatos, visasąjunginės geležinkelininko ar fizkultūrininko dienas.
Tačiau rezervai vis dar neišnaudoti. Kasmet spaudoje pasirodo straipsniai apie senas, bet puoselėtinas darbo žmonių šventes, kaip antai: saulės grąžos, margučių dažymo šventė ir t.t. Tarybinio jaunimo dieną, kai kas bandė pavadinti Rasos švente, tuo atsiedamas ją nuo krikščioniškų Joninių, bet budrūs draugai, suprasdami, kad feodalinių - pagoniškų sentimentų puoselėjimas dar pavojingesnis ir taip nesubrendusiai, naiviai lietuvio sielai, laiku ėmėsi reikiamų priemonių.
Taigi, gyvename ir linksminamės, t.y. švenčiame. Aidi per Lietuvą festivaliai, skamba buteliai, važiuoja nebe vežimais į atlaidus, o traktoriais, sunkvežimiais ir individualiomis transporto priemonėmis į rajonines šventes. Važiuoja, o daugelis ir nebevažiuoja... Gulinėja po šokių "pavargę nabagėliai", žiemą ar vasarą - pakrūmėj ar pusny, bernelis ar mergelė, o dažniausiai ir abu kartu. Ir nieko. Ir gimsta naujos tradicijos be skausmo, sakyčiau, gimsta lengvai, lyg nusispiovei per petį ir viskas.
O dabar pažiūrėsime į vieną naują tradiciją iš arčiau. Kad ir Mirusiųjų pagerbimo dieną. Ar galima ją palyginti su anksčiau buvusiom Vėlinėmis!? Susirinkdavo seniau žmonės niekeno neagituojami, sutvarkydavo kapelius, pastovėdavo tyliai prie savo artimųjų, žvakeles uždegdavo. Kiekvienas atskirai savo maldas už juos pasiųsdamas.
Argi buvo galima pakęsti tokią padėtį? Aišku, kad ne! Kad nebūtų šioje srityje jokių saviveiklų, dar Narkevičiūtės valdymo laikais Kaune kilo iniciatyva suorganizuoti ir pravesti naują masinę "priemonę". 0 kadangi piliečiai dar nebuvo labai įpratę prie tokių priemonių, tai kreipėsi į juos per laikraščius bei lapelius, įrodinėdami mirusiųjų savalaikio pagerbimo naudą, svarbą, reikšmę ir atsakomybę. Taip ir prasidėjo... Nauja tradicija įsišaknijo, įaugo ir, sveikas, jos jau taip lengvai nebepajudinsi.
Kaip idėjinis šių metų Mirusiųjų pagerbimo dienos pagrindas 1975.XI.1 dieną "Kauno tiesoje" pasirodė prof. Zakso straipsnis "Žmogaus atminimas". Visos sekančios citatos bus iš šio straipsnio. Pradžioje autorius nurodo savo darbo tikslą: "Mirusiųjų pagerbimo klausimas užima svarbią vietą šiuolaikinėje ideologinėje kovoje" ir sako, kad nors teologai prieštarauja, bet "marksistinė-lenininė pasaulėžiūra, besiremianti pačiais humaniškiausiais principais, ne tik neprieštarauja mirusiųjų pagerbimui, o dargi skatina jį". Tiesa, drg. Zaksas nesutinka gerbti visų mirusiųjų: "Juk tikinčiųjų tarpe yra žmogžudžių, nusikaltėlių prieš visuomenę". "Kodėl tik tariamasis pomirtinis gyvenimas gali būti motyvo gerbti žmogų pagrindas?" Netikinčiųjų tarpe, pagal autorių, nieko panašaus nėra ir visi jie nusipelno visaliaudinės pagarbos dar gyvi būdami.
Toliau kalba pereina prie taikomosios, t. yra praktinės mirusiųjų pagerbimo panaudojimo pusės. Remiantis istoriku M. Strykovskiu įrodoma"... tai, kad pagarba mirusiems skatina geriau dirbti", teigiama, kad "socialistinė visuomenė ir jos ideologija... panaudoja mirusiųjų pagerbimą komunistiniam darbo žmonių auklėjimui!"... "Pagarba mirusiems padeda dar labiau ugdyti komunistinius santykius visuomenėje". Kur ne! Mes visi gerai žinome su kokia "pagarba" buvo palaidotas Romas Kalanta, kaip "pagarbiai" buvo uždrausta spausdinti net užuojautas žuvusiems traukinio katastrofoje ir tilto avarijoje, arba kai gerbiant iki šiol laidojami lietuvių ir kitų tautų kankiniai Rusijos kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose, neleidžiant ne tik atsiimti mirusiojo, bet net sužinoti ar aplankyti jo kapo, kaip išniekinti buvo partizanų kūnai. Bet kaip teigia autorius, tokia "pagarba" gal būt ir vysto komunistinius santykius mūsų visuomenėje.
"Pagarba pasitraukusiems iš gyvenimo... padeda sukurti humaniškiausią klimatą kolektyve". Kolektyvas - štai kas svarbiausia!
Sekantis motyvas: mirusiųjų pagerbimas yra "veiksminga patriotinio auklėjimo priemonė" ir daro "taurinamąjį poveikį" jaunimui. Kreipiamasi į literatūrą: "Poetas A. Venclova puikiai parodė, kokius gilius patriotinius jausmus sukelia Salomėjos Nėries kapo aplankymas..." Tikras žmogaus sielos inžinierius prof. Zaksas!
Svarbiausia mūsų sistemoje nevėluoti su ataskaitomis: "Karių ir partizanų kapų lankymas - tai savotiška gyvųjų ataskaita žuvusiems... Nežinomo kareivio kapas prie Kremliaus sienų Maskvoje simbolizuoja nemarų liaudies žygdarbį didžiajame Tėvynės kare". Argi ne simboliška, kad šie humanistai, karą prasėdėję šiltose ir sočiose vietose, ir savo nežinomą kareivį atsiminė tik praėjus 20-čiai metų po karo, kai pamatė, kad užsienio delegacijoms nėra kur dėti vainikų? Tuo tarpu Lietuvoje Nežinomo kareivio kapą jie sugriovė okupacijos pradžioje, labai gerai numanydami, kokią reikšmę tautai turi jos didvyrių atminimas. Ar ne todėl buvo sunaikintos ir Kauno Miesto kapinės, be pėdsakų sulyginta su žeme Lietuvos karių ir kitų, nusipelniusių tautos pagarbos ir atminimo vyrų kapai ir lyg pasityčiojimui toje vietoje pastatyti taip vadinami keturi komunarai, tarsi simbolizuojantys pergalę prieš mirusius. Išdavystės pergalę.
"Įvairių tikėjimų žmonės mirusius gerbia atskirai ir tuo akcentuoja religinius bei nacionalinius žmonių skirtumus, ugdo tautinį užsisklendimą". Tuo tarpu "civilinis ceremonialas... jungia skirtingų tautybių žmones, padeda ugdyti internacionalinius jausmus".
Jei apie viską, tai apie viską. Reziumuoti straipsnį būtų galima taip: kapinės - komunizmo mokykla! Tolimesni komentarai, atrodo nereikalingi.
O dabar pažiūrėsime, kaip visa tai atrodo gyvenime. Dar likus gerokam kelio gabalui iki kapinių, girdėti garsūs žodžiai, retkarčiais nutraukiami muzikos. Prie vartų pardavinėjamos gėlės. Šiemet gėlių pardavėjus - privatininkus prie Petrašiūnų kapinių milicija surinko, nuvežė į poskyrį ir nubaudė piniginėmis baudomis. Apsieisit be gėlių... Žmonių minios slenka takais. Ateina tie, kurių artimieji čia ilsisi. Ateina ir tie, kurie neturi kas veikti ir spaudos suagituoti tikisi įdomaus reginio. Jie lipa per kapus, laužiasi pro krūmus, žioplinėja. Žmonės, stovį prie kapų, žiūri vieni į kitus, žvalgosi į praeinančius, o praeinantys į juos; kai kas stovi prie kapo ir rūko, nes susikaupti ir patylėti neįmanoma. Medžiuose iškarstytų ir į krūmus sukaišiotų garsiakalbių triukšmas užgožia viską. Net krūpteli, kai šalia, iš tamsos pasigirsta vaiduoklišku balsu skaitomas tekstas, panašus į prof. J. Zakso kūrinį, tik surašytas eilėmis. Jis aiškina dar gyviesiems, pergąsdintiems žmonėms (nori jie to ar nenori) apie tai, kad čia guli darę revoliuciją, lenkę nugaras dvaro laukuose, krimtę plutą prie buožės stalo kampo. Paskui vaikų choras uždainuoja: "Kai tėvelis komunistas gynė didį Spalį..." Po minią stumdosi milicininkai, apsupti civiliškai apsirengusių "aktyvistų".
Taip gimsta nauja tradicija. Tiesa, ši šventė, matyt, dar neprigijo visų mūsų tautiečių širdyse. Regiu ir nusigandusių, ir nustebusių ir net pasipiktinusių veidų, kurie norėtų sugrąžinti praėjusius laikus, pabūti ramiai prie savųjų, pasimelsti už išėjusius...
Bet visgi šventė jau yra! Kažko dar trūksta, galvoja... Ir staiga nušvinta - alaus, alaus trūksta. Iš pradžių mašinų, kad pardavinėtų ir šašlikus, kad keptų! Dūmai, kad rūktų! Tada jau būtų gerai. Jau būtų tikras festivalis!
Ir būtų linksma, jei nebūtų liūdna...
"Socialistinėje visuomenėje, kurioje pagarba žmogui, gyvam ir mirusiam pakelta į daug aukštesnę pakopą... kuriamos naujos pilietinio mirusiųjų pagerbimo tradicijos, atpalaiduotos nuo religinių antisluoksnių. Jas kuriant panaudojamos senovės liaudies tradicijos, praturtinamos naujomis socialistinio humanizmo idėjomis" - J. Zaksas!
V.P.
