1975 m. birželio 20 d., tuojau po teismo, Nijolės brolis nunešė seseriai šiltus drabužius, bet Vilniaus KGB izoliatoriaus viršininkas Petrauskas atsisakė juos priimti. Tos pačios dienos vakare Nijolę Sadūnaitę išgabeno į Mordoviją.
Pskovo kalėjimo kameroje N. Sadūnaitę laikė 7 paras. Kamera, kurioje reikėjo praleisti savaitę laiko, yra rūsyje, drėgna, šalta, tamsi, nešvari ir trūksta oro. Gulėjimui numetė tik nešvarų čiužinį, nedavė nei pagalvės, nei paklodės, nei antklodės. Tokiame šaltame ir drėgname rūsyje Nijolė peršalo. Kai paprašė kameros prižiūrėtoją vaistų nuo kosulio, tuomet pastarasis piktai atkirto: „Na, ir kosėk sau į sveikatą!" Po tokio atsakymo N. Sadūnaitė jokios medicininės pagalbos jau neprašė, nors jos buvo labai reikalinga.
Jaroslavlio kameroje Nijolę laikė pusantros.paros su viena kriminaliste.
Gorkyje, pusrūsio kameroje, Nijolę laikė su kriminalistėmis 7 paras.
Ruzajevkos kameroje Sadūnaitę pralaikė vieną naktį.
Potmoje kartu su kriminalistėmis kameroje išbuvo 5 paras. Visas naktis teko miegoti ant grindų. Kameroje buvo pilna blakių, negailestingų kaip ir patys prižiūrėtojai. Dvi paras Potmoje Nijolė išbuvo vienutėje.
Kelionė iš Vilniaus iki Mordovijos užtruko nuo birželio 20 iki liepos 18. Traukiniuose Nijolę vežė daugiausia su kriminalistais, uždarytais geležiniuose narvuose. Maistui duodavo duonos, labai sūrios žuvies ir vandens. Nijolė duonos ir žuvies neėmė, o gėrė tik vandenį.
Pskovo, Jeroslavlio, Gorkio, Ruzajevkos ir Potmos kamerose davė labai menką kalinio davinį, kurį Nijolė valgė.
1975 m. rudenį į Mordovijos lagerį buvo atvažiavę 4 saugumiečiai iš Vilniaus, jie klausinėjo N. Sadūnaitę, ar ji savo kalbą ir paskutinį žodį teisme kam nors perdavė iš Vilniaus saugumo izoliatoriaus, ar kelionėje į Mordoviją, ar iš Mordovijos lagerio. Sadūnaitė jiems atsakė: „Argi jūs dar neįsitikinote, jog per pusdešimto mėnesio parengtinio tardymo Vilniaus KGB izoliatoriuje aš neatsakinėjau į jūsų klausimus, tai ir dabar neatsakinėsiu". Saugumiečiai aiškino, kad jie neklausią, kam Sadūnaitė perdavusi savo kalbą, bet tik iš kur ją perdavė. Ir į šį klausimą Nijolė nieko neatsakė. Nieko nepešę, saugumiečiai sakėsi, kad jie tik tarp kitko užsukę pas ją, nes čia turėję kitokių reikalų. Paklausinėję apie jos nuotaikas, ar nenusibodo, kaip sekasi kolonijoje, pasišalino.
N. Sadūnaitė per visą kalinimo laiką negavo nė vieno laiško iš JAV, nors jai rašė giminės ir kiti. Taip pat negavo laiškų iš Anglijos ir kitų valstybių. Ne visus laiškus Nijolė gauna ir iš Lietuvos.
Iš Norvegijos Nijolei buvo pasiųsta maisto (šokolado), kurio jai nedavė. Sadūnaitė apie šį siuntinį sužinojo tik tada, kai iš jos skurdaus kalinės atlyginimo už šį siuntinį buvo atskaityta 8 rub. Po trijų mėnesių lagerio administracija šį siuntinį atidavė Sadūnaitės broliui.
1975 m. liepos mėn. Mordovijos lageryje ukrainiečių poetas Vasilijus Stusas buvo žiauriai sumuštas. Sužinojusios apie šį faktą, Nijolė kartu su keturiomis politinėmis kalinėmis rugpiūčio 1-5 dienomis protesto ženklan prieš lagerio vyriausybės savivalę bei žiaurumus badavo.
