1976 m. birželio 21 d. mirė Lietuvoje gerai žinomas savo gerumu ir kilniu gyvenimu kun. Zigmas Neciunskas, Kalvių klebonas. Su dideliu skausmu rinkosi velionio draugai ir parapiečiai į mylimo kunigo laidotuves. Ir kas buvo nepatyręs kun. Zigmo geros širdies? Ir pokario partizanai, ir kelių parapijų tikintieji, ir ilgamečiai lagerio draugai, ir broliai kunigai. Tačiau buvo žmonių, kurie kun. Z. Neciunsko nekentė. Kaišiadorių bedieviai planavo sutrukdyti laidotuves. Išvakarėse Kalvių apylinkės pirmininkas įsakė, kad kunigai prie bažnyčios nestatytų mašinų ir nedarytų demonstracijų. Birželio 23 d. gedulingoms pamaldoms Kalviuose vadovavo Kaišiadorių vyskupijos valdytojas kan. J. Andrikonis. Viskas buvo taip sutvarkyta, kad laidotuvės praeitų kuo blankiau. Pamokslininkas kun. Valatka pasakė blankų pamokslą, visai neužsimindamas apie velionio kun. Zigmo asmenį. Kunigai ir tikintieji buvo įžeisti ir įskaudinti: kaip toli nueita, pataikaujant bedieviams ir valdžiai! Kaišiadorių kurija apie kun. Neciunsko mirtį nepranešė savajam vyskupui Vincentui Sladkevičiui, kuris velionį gerbė, o velionis vyskupą nuoširdžiai mylėjo.
Kun. Z. Neciunsko artimieji nutarė velionį palaidoti tėviškėje—Santaikos kapinėse. Išlydėjus į šventorių, pasirodė, kad nėra sunkvežimių karstui ir žmonėms vežti į Dzūkiją. Paaiškėjo, kad Kaišiadorių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas su Kaišiadorių autoinspekcija nuvarė mašinas į Kaišiadoris, motyvuodamas, kad kunigo laidotuvėms neturėję teisės panaudoti kolūkio mašinų, nors gerai žinojo, kad rajonas laidojimui neturi specialių mašinų ir visi naudojasi valdiškomis transporto priemonėmis. Padėti išgelbėjo velionio Zigmo lagerio draugas kun. Alfonsas Svarinskas. Kun. Neciunsko karstą įdėjo į kun. A. Svarinsko „Žiguli" furgoną, aprišo virvėmis, nes dalis karsto kabojo ore, ant karsto sudėjo vainikus ir, lydimas vilkstinės lengvųjų mašinų, išvažiavo į Santaiką. Žmonės prašė, kad mašinos važiuotų lėtai ir dar gerą kilometrą išvargę ir verkdami lydėjo savo ganytoją į amžino poilsio vietą. Deja, daugelis žmonių dėl Kaišiadorių bedievių savivalės negalėjo nuvykti į Santaiką.
Jiezno kryžkelėje laukė didžiulės minios tikinčiųjų su gėlėmis. Po trumpo sustojimo mašinos pajudėjo Santaikos link. Žmonės raudojo ir bėrė ant kelio gėles.
Santaikoje gedulingą procesiją pasitiko minios žmonių ir Suvalkijos kunigai. Po gedulingų pamaldų Dzūkijos smėlyje išdygo naujas tauraus lietuvio ir uolaus kunigo kapas. Pasipiktinimo banga Kaišiadorių bedievių elgesiu nusirito ne tik per visą Dzūkiją, bet ir per visą Lietuvą. Tarp kolūkiečių ir akademiniuose sluoksniuose visi vienbalsiai kartojo: „Kaip ateistai galėjo šitaip padaryti? Ko verta tarybinė Konstitucija, jei šitaip elgiamasi?"
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis rugpiūčio 20 išsikvietė į savo įstaigą kun. Alfonsą Svarinską ir stengėsi kaltę dėl šių laidotuvių suversti kunigams, organizavusiems šias laidotuves.
Kun. Zigmo Neciunsko kapas mokys jaunąją kartą Dievo ir Tėvynės meilės.
* * *
Kodėl tarybinės valdžios pareigūnai nekentė kun. Z. Neciunsko? 1940 m. gruodžio 4 buvo suimtas Nedzingės klebonas kun. Z. Neciunskas. Po metų jis gavo 10 metų lagerio ir 5 metams neteko piliečio teisių. Iki rugpiūčio 3 d. kalėjo Lukiškyje, o paskui buvo išvežtas į tolimą Kareliją, kur jam teko gerokai pavargti prie miško darbų. Čia jis rado 500 vyrų ir 300 merginų lietuvių. Po vienerių metų jį nugabeno į Mordoviją, kur teko dirbti fultliarų ceche ir tris mėnesius sirgti dėl širdies dekompensacijos. Pats būdamas silpnos sveikatos ir netinkamas sunkiam fiziniam darbui, jis net 8 metus gydė ir slaugė kitus, kaip lagerio felčeris. 1955 metų pabaigoje, pilnai atlikęs bausmę, jis buvo paleistas ir pirmiausia aplankė savo vyskupą Teofilių Matulionį invalidų namuose Mordovijoje.
Jautri kun. Zigmo širdis nerimo Lietuvoje,—tiek daug jo tautiečių dar gyveno Sibiro platybėse! Porą mėnesių pabuvęs Tėvynėje, kun. Zigmas savo noru važiuoja pas tautiečius į Maklakovą Krasnojarsko srityje. Čia jis aptarnavo tikinčiuosius pustrečių metų 300-500 kilometrų spinduliu. Vėliau, grįžus į Tėvynę, jam neleidžiama kunigauti.
Dar būdamas Sibire, jis 1957 m. kovo mėn. apsilankė kun. J. Gusto įrengtoje koplyčioje Krasnojarske. Kun. J. Gustas greitai Krasnojarske mirė ir ten pat kun. Šeškevičius jį palaidojo.
Kun. Z. Neciunskas buvo žmogus iki aukščiausio laipsnio išvystęs visas geriausias dzūko savybes,—jį žavėjo kiekvienas sutiktas žmogus, nes sugebėdavo greitai jame pastebėti ką nors gero. Turėdamas gyvą ir karštą širdį, jis giliai atjausdavo kitų rūpesčius, nelaimes ir skausmus. Jis mokėjo žmogų paguosti, padrąsinti ir pakelti jo nuotaiką. Išganytojo pavyzdžiu jis pirma žmogui padėdavo, paguosdavo, o paskui aprūpindavo jo dvasinius reikalus.
Kaip kunigas velionis buvo uolus ir pareigingas, gerbėBažnyčiosvyriausybęirgražiaisugyvenosu broliais kunigais, o su daugeliu jj rišo gilaus draugiškumo saitai, todėl jo laidotuvėse matėme arti šimto kunigų.
* * *
