Maskvos prancūziškas savaitraštis „Les Nouvelles de Moscou" (1976.VII.31, Nr. 31) ir angliškas „Moscow News" (1976.VI.12) išspausdino interviu su Kauno Kunigų seminarijos rektoriumi dr. V. Butkum apie „Romos Katalikų Bažnyčią Tarybų Sąjungoje"
Tai jau nebe pirmas toks dr. V. Butkaus interviu ateistinei spaudai. Amerikiečių „Laisvė" (1965.XII.31) buvo atspausdinusi jį gana kukliai, su atitinkamais nutylėjimais. Maskvinis jau daug šaunesnis—su gausiais „tiesos" perliukais. Reikia manyti (taip jau mūsuose įprasta), kad čia dalyvauta dviejų autorių: dr. V. Butkaus pasisakymus, be abejo, bus kiek „pataisęs" laikraščio redaktorius. Tiesos dėlei reikėtų straipsnį dar papildyti bei patikslinti.
1. Skaitome: „Kiekvienas pilietis gali laisvai eiti į bažnyčią..." Gali, bet ar jis po to nebus „auklėjamas" atitinkamose įstaigose? Jei jis užima vadovaujantį postą, ar tai neatsilieps jo tarnybai, ar jam nebus prisegtas „tamsybininko" titulas? Kodėl daugumas žmonių prašo religinių patarnavimų slapta, naktimis? Kodėl prašo, kad jų santuokos ar krikštai nebūtų atžymimi religinių įrašų knygose? Kodėl iš kai kurių kunigų (Varėnos rajone, pirmininko pavaduotojas J. Visockas iš visų) buvo reikalauta, kad religinių įrašų knygas atvežtų į vykdomuosius komitetus. To yra reikalavę net prokurorai (Varėnoje).
2. Skaitome: „...gali puošti savo namus kryžiais ir kitokiais religiniais paveikslais". Gali puošti, bet tai gali užtraukti nemalonių pasekmių. Kodėl daugelis laiko paslėpę maldynus, religines knygas ir kryželius nuo pašalinio žvilgsnio? Kodėl kratų metu pasauliečių butuose saugumiečiai, radę religinių daiktų, ima užgaulioti? Kodėl kratų metu atimama religinė literatūra? Kodėl klausinėjama, iš kur gauti religiniai paveikslėliai?
1974 rugsėjo 30 V. Vertelkaitė, Vilniaus 32-jo lopšelio-darželio vyr. auklėtoja, buvo iškviesta į švietimo skyrių. Ją norėta atleisti iš darbo už aktyvų religingumą ir buvo verčiama parašyti pareiškimą, kad iš darbo išeinanti savo noru. Tai padaryti ji atsisakė, motyvuodama: „Jei aš negerai dirbu, prašom įrodyti, jei gerai—kam verčiate išeiti?"—„Dėl darbo mes neturime jokių priekaištų",— patvirtino švietimo skyriaus vedėjas J. Kazlauskas. Vienas iš viršininkų priminė: „Ji turi įsirengusi altorių savo kambaryje". Buvo paskirtos trys moterys (Čekatauskienė, Kepalienė ir V. Nugarienė), kurios, neklausdamos nori ar nenori, nuvažiavo į V. Vertelkaitės butą „patikrinti" ir nustatė, kad ten esama religinių ženklų.
Kadangi V. Vertelkaitė atsisakė paduoti pareiškimą, ji ilgą laiką buvo visaip įtikinėjama ir „auklėjama", kad tokį pareiškimą parašytų. Pagaliau grasino ją atleisti iš darbo, pritaikant str. 26323 (už amoralų elgesį).
3. Skaitome: „...gali pirktis maldaknygių, Bibliją ir kitus religinius veikalus".Tepasako dr. V. Butkus, kur per 30 suvirs tarybinės santvarkos metų Lietuvoje tikinčiajam buvo galima nusipirkti maldyną, Bibliją ir kitus religinius veikalus, pvz., katekizmą?! Kokiuose knygynuose buvo pardavinėjama? Tiesa, kai kas turi, bet įsigiję nelegaliai. Dauguma maldaknygių yra pagaminta nelegaliu būdu, ir jų gamintojai yra baudžiami. Beje, tarybiniais metais Lietuvoje buvo išleistas „Naujasis Testamentas"—tai didžiausia retenybė—jis buvo parodytastikintiesiemstik per televiziją... Kokie yra „kiti religiniai veikalai", kuriuos galima nusipirkti, žino tik vienas dr. V. Butkus. Kodėl devocionalijų pardavinėtojai suimami šventoriuose ir milicijos mašinomis išvežami, kaip tai neseniai įvyko Nemenčinėje, Vilniaus valdytojui teikiant Sutvirtinimo Sakramentą (1976.VII.18)?
4. Skaitome: „Tarybiniai jstatymai garantuoja tikintiesiems visų jų teisių gerbimą". Ar tikintys tėvai turi teisę apsaugoti savo vaikus, kai jie prievarta verčiami ateistais, kad nebūtų tyčiojamasi iš jų vaikų religingumo? Ar tikintysis turi teisę savo artimųjų kapą papuošti paminklu su religine emblema? Dirbtuvėse uždrausta tokius paminklus gaminti, architektai neturi teisės duoti leidimą tokiems paminklams statyti. Ar tikintieji turi teisę apsiginti nuo šmeižikiškų straipsnių, kuriuose iškraipomi faktai ir Bažnyčios mokymas? Kokiame laikraštyje tikintieji gali pasiaiškinti ir apsiginti?
Ar tikintis menininkas turi teisę kurti religine tematika? Kodėl dailininkai religinius kūrinius kuria, slėpdami savo vardą? Kodėl iš dailininkų sąjungos atleidžiami tie, kurie pamėgina kurti ką nors religinio, kaip tai yra įvykę su gabiu dailininku A. Chmieliausku, 1975 tarptautinėje exlibriso parodoje Italijoje laimėjusiu garbės laurus?
Ar tikintis dainininkas turi teisę giedoti bažnyčioje? Kodėl studentams muzikams bei profesionalams yra draudžiama groti bažnyčioje? Kodėl atleidžiami iš konservatorijos studentai, pamėginę giedoti bažnyčioje, kaip tai atsitiko su J. Matulioniu?
Ar mokytojas turi teisę eiti į bažnyčią? Kiek yra mokytojų, kurie už šitokią drąsą yra rašę pasiaiškinimus! Už ką buvo atleista iš darbo 1975 m. Vilniaus Tallat-Kelpšos muzikos technikumo dėstytoja, pagyrimo raštų savininkė A. Kezytė? Ji negalėjo apsiginti įstatymu, draudžiančiu atleisti žmogų iš darbo dėl jo religinių įsitikinimų. O tokių atleidimų šiandien yra daug.
5. Į klausimą, „ar nesumažėjo kunigų skaičius Lietuvoje tarybų valdžios metais", skaitome atsakymą: „šiandien jų truputį mažiau, o ypač dėl to, kad tam tikras kulto tarnautojų skaičius pasitraukė iš Lietuvos karo metu". Pasitraukusių kunigų po 30 su viršum metų maža yra belikę. Iš tikro yra kitos priežastys, kurias nutylėjo dr. V. Butkus. Iš jų: a) žymi dalis kunigų su visa tauta atidavė duoklę „Gulago salynui"; b) ateistinė valdžia neleidžia paruošti reikiamo skaičiaus kunigų, apribodama kandidatų skaičių ir apsunkindama norinčiųjų įstojimą į seminariją. Nežiūrint „tarybinių įstatymų garantijos", tikintieji neturi teisės turėti pakankamai kunigų, lygiai kaip jaunuoliai, jaučią pašaukimą į kunigystę, neturi teisės laisvai įstoti—priversti keletą metų laukti, jeigu iš viso nėra nubraukiami.
Kodėl dr. V. Butkus nepaminėjo, kokius kančios kelius turi praeiti stojantieji į Kunigų seminariją. Juos visus valstybinio saugumo pareigūnai verčia įsipareigoti dirbti saugumui, t.y. viena ranka statyti Bažnyčią, o antra—ją griauti. Ar Kunigų seminarijos rektorius šito nežino? Ar, dėstydamas moralinę teologiją, jis nežino, kad paskyti dalį neesminės tiesos, nutylint skaudžiausius dalykus, yra sąmoningas pasaulio klaidinimas?
6. Skaitome: „Tarybų valdžia nekliudo vyskupijų valdytojams atlikinėti savo pareigas". Ką gali veikti vyskupai J. Steponavičius ir V. Sladkevičius? Jie ištremti. O veikiantys valdytojai ar gali laisvai lankyti parapijas (32 metai kaip ši teisė jiems uždrausta), ar gali savo nuožiūra skirti kunigus ir seminarijai dėstytojus, ar gali laisvai teikti Sutvirtinimo sakramentą? O juk tai jų pareigos, nurodytos kanonais? Tiesa, gauna leidimą porą kartų per metus teikti Sutvirtinimo sakramentą parapijose, bet to per maža—būna didelės spūstys, varginami žmonės.
7. Skaitome: „Pasirodė Mišių knygos, po jų sekė Psalmynas ir Naujasis Testamentas". Čia mažutė klaida: ne „Mišių knygos", o maldynas. Pasirodė tai pasirodė, bet ar daug kas matė tas pasirodžiusias knygas?
8. Dr. V. Butkus paminėjo „daug atstatytų bei atremontuotų bažnyčių", bet nepaminėjo, kiek yra neatstatytų, uždarytų, išniekintų. Kučiūnų (Lazdijų rajono) parapiečiai norėjoužbaigti savo bažnyčią — neleido. Ignalinos tikintieji norėjo atgauti klubu paverstą savo bažnyčią—nepavyko. O tos, kurios ir buvo atstatytos, atstatytos valdžios pareigūnams labiau trukdant negu padedant.
9. Į klausimą „ar turi galimybę Katalikų Bažnyčia pasiruošti kunigų", randame atsakymą, kad seminarijos vadovus ir profesorius skiria krašto ordinarai, bet nepasakyta, kad juos tvirtina ateistai. Nepaaiškinta, kad seminarijos rektorius neturi teisės laisvai priimti kandidatus—tai priklauso nuo ateistų malonės (saugumo darbuotojų, Religijų reikalų tarybos įgaliotinio ir kt.). Taip pat nepasakyta, kad seminarijos dėstytojais paskiriami ne tie, kurie patinka ordinarams, bet tie, kurie patinka saugumui. Kodėl seminarijoje dažnai keičiami dėstytojai? Kodėl šalinami iš seminarijos dėstytojai, atitinką dr. V. Butkaus laiške „Laisvei" (1965.XII.31) nusakytus reikalavimus: „pasižymi aukšta dora ir išsilavinimu". Matyti, kad ordinarai neturi jokių teisių, o tuo pačiu Katalikų Bažnyčia Lietuvoje neturi galimybės pasiruošti tiek ir tokių kunigų, kiek ir kokių ji norėtų.
Nemažai Lietuvos kunigų, kurie 1966 m. buvo siųsti į Berlyno Taikos konferenciją, gerai atsimena dr. V. Butkaus atsakymą Leipzigo bažnyčios rektoriui. Į klausimą: „Kiek turite teologijos studentų?"—„26".—„Jei yra šešios diecezijos, kodėl tiek mažai?"—„Mums užtenka". Tai išgirdęs vokietis kunigas nusigręžė ir tuo baigė pokalbį su lietuviais kunigais.
Kyla rimta abejonė, ar dr. V. Butkus atitinka šiai kategorijai, pagal kurią, jo žodžiais, parenkami seminarijos vadovai—„aukšta dora ir išsilavinimas...". Melas juk nėra aukštos doros rodiklis. Neatrodo, kad dr. V. Butkų būtų parinkę ordinarai.
10. Skaitome: „Mūsų Katalikų Bažnyčios atstovai... keliauja kaip maldininkai, lanko įvairių kraštų katalikų bažnyčias". Nepasakyta, kad keliauja tik tie, kuriuos aprobuoja ateistai... Kodėl tikintieji negali laisvai lankyti bažnyčių net pačioje Lietuvoje—negauna visuomeninio transporto į Šiluvą, Žemaičių Kalvariją? Kodėl vairuotojams prigrasinama, kad nevežtų maldininkų į panašias vietas? Kodėl buvo sulaikytas vairuotojas, 1976.VI.15 atvežęs žmones į Vidiškių bažnyčia (Ignalinos rajonas) primicijų proga? Kodėl kunigai neturi teisės į normalų palaidojimą, kaip kiti tarybiniai piliečiai—neduodamas transportas jų palaikams vežti? Taip buvo su, kun. E. Basių Dūkšte 1975 m., su kun. Z. Neciunsku Kalviuose 1976 m.
Šių pastabų pabaigai tiktų „tiesos šedevras" iš interviu pabaigos, kuria be širdgėlos negali skaityti buvę dr. V. Butkaus auklėtiniai ir šiaip tikintieji:
„Baigdamas norėčiau pabrėžti, jog visa, kas čia kalbėta, griauna reakcionierių spaudos užsienyje prasimanymus, vaizduojančius Katalikų Bažnyčios Lietuvoje ir kitose tarybinėse respublikose padėtį klaidingoje šviesoje.
Kaip matote, Katalikų Bažnyčios padėtis Lietuvoje ir kitose tarybinėse respublikose visiškai nepanaši į tą, kurią rodo dalis vakariečių spaudos".
