1975 lapkričio mėnesį Lietuvoje tarp žmonių pasklido naujas leidinys „Aušra", multiplikuojamas rašomosiomis mašinėlėmis.

 „LKB Kronika" pateikia „Aušros" leidėjų įžanginį straipsnį:

„Gedimino laikus 
Vaidevutis garsus 
Prikeltų! Bet kur Vaidevutis?

M a i r o n i s

 Beveik po šimto metų vėl iš naujo pasirodo „Aušra". Lietuvos istorija tarsi pasikartoja — carinė okupacija pasikeitė į tarybinę. Iš naujo iškilęs pavojus lietuvių tautos egzistencijai. Pavojuje atsidūrė ypatingai dvasinės vertybės: tikėjimas, dora, kalba, literatūra ir visa lietuviškoji kultūra. Mūsų tautos priešai ir į jos ateitį toliau neįžvelgia vaikai ruošia tautai pražūtį. Šito siekiama klasta, melu ir apgaule. Planingai ir maskuotai Lietuva dvasiškai žlugdoma ir fiziškai naikinama. Dalis tautos nepastebi šios nelaimės ir nesirūpina gresiančiu pavojumi. Kartais nesuprasdami, o kartais dėl duonos kąsnio jie tampa tautos engėjų talkininkais.

 Šiandien stengiamasi nutylėti didvyriška Lietuvos praeitis. Nenuostabu, kad mūsų mokyklose taip mažai vietos skiriama Lietuvos senovės istorijai, taip skurdžiai leidžiama istorinė literatūra ir ta pati cenzorių yra negailestingai žalojama, o prieš karą išleisti Lietuvos istorijos vadovėliai rūpestingai naikinami. Klastojant istorinius faktus, norima apjuodinti Lietuvos praeitį.

 Nutylima ne tik tautos praeitis, bet ir tamsiosios šiandieninio gyvenimo pusės. Kalbama apie augančius miestus, didžiuojamasi kurortais ir augančiomis gamyklomis, bet tylima apie besiplečiantį nusikalstamumą, lagerius ir siaubingas ligas.

Mažai kas tinkamai rūpinasi ir Lietuvos ateitimi, ypač jos dvasinės kultūros vertybėmis. Tautos dėmesys ir jėgos nukreipiamos tik į medžiaginės kultūros kėlimą — į gamyklas, planus, sportą, o dvasinės kultūros dirvonai užleidžiami. Ištižusią, materialinėmis gėrybėmis besisotinančią ir girtuokliaujančią tautą nesunku nutautinti ir sunaikinti.

 Mūsų tautą reikia pabudinti iš to dvasinio miego. Maironio žodžiais tariant, reikia naujo Vaidevučio... Šito uždavinio ir imasi iš naujo atgaivinta „Aušra".

 „Aušros" programa lieka tokia, kaip ir prieš šimtą metų:
parodyti lietuviams praeitį, 
teisingai įvertinti dabartį ir 
padėti įsivaizduoti ateities Lietuvą.

„Aušra" nesiekia politinių tikslų — sukelti revoliuciją arba grąžinti kapitalistinę santvarką. Jos uždavinys — ir sunkiausiais laikais gaivinti lietuvio dvasią, ugdyti tautinį susipratimą, tautos dorovingumą, skatinti visokeriopą pažangą. Lietuvių tauta išsilaikys, jei bus kultūringesnė už pavergėjus. Todėl turi pasikartoti senovės istorija: romėnai jėga nugalėjo graikus, o graikai kultūra nugalėjo romėnus.

 „Aušra" nekurstys tautinės neapykantos. Ji laiko savo draugais visų tautų taikius ir geros valios žmones, kurie Lietuvai linki gero ir nori su ja dalytis kultūrinėmis vertybėmis.

 „Aušra" tikisi, kad ją rems visi nuoširdžiai mylį Lietuvą, nepaisant įsitikinimų, partiškumo ir pareigų. Šiandien daugelis net atsakingų pareigūnų nenustoja mylėti savo Tėvynės ir, kiek galėdami, rūpinasi jos gerove.

 „Aušra" nepretenduoja apimti visų Lietuvos problemų. Ji sveikina jau ketvirti metai einančią „LKB Kroniką" ir su -džiaugsmu sutiks naujai pasirodančius leidinius.

 Tikimės, kad „Aušros" skelbiamos mintys paplis jaunimo tarpe. Norėtume, kad jie, pažinę Lietuvos praeitį, dar labiau pamiltų savo tėviškės žemę.
„Aušros" leidėjai

 Pirmajame „Aušros" numeryje pateikiamas pilnas režisieriaus Jono Jurašo liudijimas Tarptautiniame Sacharovo vardo nagrinėjime Kopenhagoje lietuvių tautos persekiojimo klausimu, straipsnis „Vysk. M. Valančiaus 100 metų mirties sukaktis" ir A. Solženicyno straipsnis „Gyventi be melo".

***