Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininkui J. Maniušiui
Nuorašai: Lietuvos Vyskupams: J. Labukui Kaune, J. Pletkui Telšiuose, L. Povilioniui Kaune, R. Krikščiūnui Panevėžyje, V. Sladkevičiui Nemunėlio Radviliškyje, Kanauninkui J. Andrikoniui Vievyje ir
Vilniaus arkivyskupijos Kurijai
Vysk. Julijono Steponavičiaus,
gyv. Žagarės m., Joniškio raj.,
P a r e i š k i m a s
Eina jau penkiolikti metai, kai buvau nušalintas nuo savo tiesioginių pareigų ir priverstas apsigyventi administracinės valdžios man paskirtoje vietoje: Žagarės m., Joniškio raj. Nušalinant nuo posto, man nebuvo pateikta jokio kaltinimo. Aš iki šiol nežinau, dėl ko, už ką ir kuriam laikui esu ištremtas iš savo vyskupijos. Tiesa, tuometinis Religinių kultų įgaliotinis J. Rugienis man pareiškė, kad esu nušalinamas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu. Bet mano prašymą, būtent, supažindinti mane su tuo nutarimu: duoti jo nuorašą arba jį bent man perskaityti, įgaliotinis atsisakė patenkinti. Norėdamas gi greičiau mane nušalinti, griebėsi prievartos, pasinaudodamas pagalba administracinių organų, kurių verčiamas turėjau palikti Vilnių ir Vilniaus vyskupijos ribas. Todėl iki šiol man yra neaišku, ar mano nušalinimas iš einamųjų pareigų buvo įvykdytas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu, ar Religinių kultų įgaliotinio sauvale.
Būdamas poste, stengiausi sąžiningai eiti vyskupo - ganytojo pareigas, rūpindamasis kunigų ir tikinčiųjų dvasine gerove. Nesijaučiu, kad būčiau pažeidęs tarybinius įstatymus. Niekur, niekada ir nieko blogo prieš Tarybų Sąjungą ir tarybinę santvarką nesu daręs, nei kalbėjęs.
Tarybinei valdžiai pasiūlius, buvau nuvykęs į Vengriją, iš kur grįžęs padariau pranešimą per radiją. Kviečiamas dalyvavau Taikos konferencijose. Stengdavausi nuraminti kunigus ir tikinčiuosius, kai valdžios pareigūnai administraciniu kišimusi į bažnytinį gyvenimą juos suerzindavo. Teko ginti ir savo jurisdikcijos teises, kai Religinių kultų įgaliotinis administraciniu kišimusi siekdavo jas susiaurinti. Štai to administracinio kišimosi įrodymai:
1. Kai 1958 sausio mėn. pradėjau eiti Vilniaus Arkivyskupijos Apaštališkojo Administratoriaus su reziduojančio vyskupo teisiėmis pareigas, Religinių kultų įgaliotinis man pareiškė, kad praneščiau kunigams, jog jiems negalima nei mokyti besiruošiančius Pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai vaikus, nei grupiniai juos egzaminuoti, o galima tik individualiai juos egzaminuoti. Man paaiškinus, kad vysk. K. Paltarokas, lankydamasis Maskvoje, išsiaiškino ir susitarė Religinių kultų taryboje, kad kunigai gali paruošti vaikus Pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai nedidelėmis grupėmis ir, grįžęs namo, paskelbė tą susitarimą aplinkraščiu, įgaliotinis tą susitarimą pavadino vysk. K. Paltaroko fantazija. Man pareiškus, kad potvarkio, draudžiančio vaikus ruošti Pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai ir leidžiančio tik individualiai juos egzaminuoti, skelbti kunigams negaliu, nes jis prieštarauja vyskupiškai sąžinei, Bažnyčios Teisės Kanonams ir Arkivyskupijos Sinodo nutarimams, įgaliotinis pasakė, kad nevykdydami to potvarkio tiek kunigai, tiek vyskupas turėsią nemalonumų. Ir iš tikrųjų kunigams, nesilaikantiems įgaliotinio potvarkio dėl vaikų katekizacijos, buvo keliamos bylos, o vyskupas nuolat baramas.
2. Kunigų skyrimas ir perkėlimas priklauso vyskupijos Valdytojui. Paskirtiems į kitą parapiją kunigams Religinių kultų įgaliotinis išduoda kulto tarnautojo registracijos pažymėjimą, kuris reikalingas kunigui prisiregistruojant naujoje darbovietėje. Pasinaudodamas registracijos pažymėjimų išdavimo teise, įgaliotinis ėmė kištis į kunigų skyrimą. Kiekvieno kunigo paskyrimas turi būti suderintas su įgaliotiniu.
Be to, įgaliotinis pradėjo represuoti kai kuriuos kunigus, atimdamas iš jų registracijos pažymėjimus ir reikalaudamas iš vyskupijos Valdytojo į represuojamojo vietą paskirti kitą kunigą, o represuojamąjį palikti be parapijos, be kunigiško darbo. Dažniausiai kunigai būdavo represuojami už grynai bažnytinį darbą, pvz., už rekolekcijų pravedimą kunigams ir tikintiesiems. Skriaudžiamus kunigus gindavau. Nesutikdavau jų palikti be kunigiško darbo, perkeldavau juos į kitą parapiją ir neskirdavau į jų vietą kito kunigo, kol įgaliotinis neišduodavo registracijos pažymėjimo represuotam kunigui, paskirtam į kitą parapiją. Ginant skriaudžiamus kunigus, tekdavo išgirsti iš įgaliotinio grasinimų, kad vyskupija gali likti be vyskupo.
Pasirodo, kad, gindamas represuojamus kunigus, buvau teisus, nes šiandien įgaliotinio įstaiga neatiminėja iš kunigų registracijos pažymėjimų ir nereikalauja iš vyskupijų valdytojų palikti kunigus be kunigiškų pareigų.
3. Kunigų seminarijos tikrieji šeimininkai pagal Bažnyčios Teisės kanonus ir Apaštalų Sosto dekre-retus yra vyskupijų ordinarai. Todėl Lietuvos vyskupijų ordinarams priklauso teisė nevaržomai, laisvai skirti Tarpdiecezinės Kunigų seminarijos Kaune vadovybę ir dėstytojus, priimti ir atleisti auklėtinius. Tuo tarpu be jokio įstatyminio pagrindo tas teises pasisavino Religinių kultų įgaliotinis. Kandidatų į kunigus galutinį atrinkimą daro ne dvasinė vyriausybė, bet įgaliotinis ir kiti pareigūnai, kurie patikrina tiek norinčių įstoti į Seminariją, tiek besimokančių Seminarijoje jaunuolių tinkamumą ir juos pagal savo nuožiūrą „išsijoja". Vieną iš tokių skaudžių „išsijojimų" Tarpdiecezinė Kunigų seminarija Kaune pergyveno 1958 m., kai įgaliotinio įsakymu buvo nušalintas rektorius, atleisti kai kurie dėstytojai, pašalinta nemaža auklėtinių, kurių tarpe buvo ir Vilniaus arkivyskupijos klierikas Vytautas Merkys. Įgaliotinis jį kaltino antitarybiškumu. Kun. Vyt. Merkys, pašalintas iš Seminarijos, įstojo į Žemės ūkio mokyklą, kur buvo pavyzdingas studentas, vėliau garsėjo kaip darbštus ir sąžiningas Vilniaus medelyno darbininkas ir jau keleri metai eina kunigo pareigas Chmelnicko mieste, Ukrainoje, kaip pavyzdingas kunigas ir geras bei lojalus tarybinis pilietis. Kai anuomet skriaudžiamą kun. Vyt. Merkį bandžiau ginti, įgaliotinis užsipuolė mane, kad ginu antitarybiškai nusiteikusį klieriką ir pagrasino man ištrėmimu.
4. Nebuvo užmiršta ir grynai religinio, dvasinio gyvenimo sritis. 1960 Religinių kultų įgaliotinis man pranešė, kad draudžiama vaikams dalyvauti religinėse apeigose: berniukams tarnauti Mišiose, mergaitėms — dalyvauti procesijose; daryti tikintiesiems rekolekcijas; kviesti be valdžios leidimo kunigus į atlaidų talką; kunigams lankyti savo parapijiečius, kalėdoti; kunigams didesniais būreliais, grupiniai atlikti rekolekcijas. Įgaliotinis reikalavo, kad visus tuos draudimus paskelbčiau kunigams raštu ir priminčiau, jog nesilaikantys tų suvaržymų bus baudžiami. Mane gi supažindino su tais draudimais tik žodžiu.
Išklausęs tų neteisėtų ir nenuoseklių reikalavimų, pareiškiau, jog jų skelbti kunigams negaliu dėl to, kad kaip Katalikų Bažnyčios vyskupas:
a) privalau kelti tikinčiųjų ir kunigų religinį ir dvasinį gyvenimą, o ne stabdyti ir griauti. Juk Bažnyčios Teisės kanonai ir Arkivyskupijos Sinodo nuostatai reikalauja, kad patys kunigai atliktų rekolekcijas ir pravestų jas tikintiesiems;
b) turiu raginti visus ganomuosius be amžiaus skirtumo, kad dalyvautų religinėse pamaldose ir uoliai naudotųsi išganymo priemonėmis — malda ir sakramentais;
c) nežinau tarybinio įstatymo, draudžiančio vaikams eiti į bažnyčią ir dalyvauti liturginėse pamaldose. Jei valstybiniai įstatymai nedraudžia vaikams priimti krikšto, atgailos, Švenčiausiojo, sutvirtinimo sakramentus, tai kokiu pagrindu reikalaujama, kad būtų uždrausta jiems dalyvauti liturginėse pamaldose, kurios yra mažiau reikšmingos, negu sakramentų priėmimas.
Pagaliau tiek TSRS Konstitucija, tiek tarybinės vyriausybės pasirašyti įsipareigojimai pripažįsta sąžinės ir religinių kultų atlikinėjimo laisvę visiems piliečiams be amžiaus skirtumo.
Atsisakius įvykdyti tuos reikalavimus, neužilgo buvau nušalintas.
Šiame pareiškime pateikti faktai rodo, kad visą laiką buvo ieškoma priekabių mane nušalinti. Atsisakant vykdyti įvairius Religinių kultų įgaliotinio neteisėtus reikalavimus ir ginant savo ir ganomųjų teises, nuolat man buvo grasinama nušalinimu nuo einamųjų pareigų. Buvau įgaliotinio apšauktas užsispyrusiu, nesukalbamu, nelojaliu. Bet ar tikinčiųjų, kunigų ir savo teisių gynimas gali būti laikomas nusikaltimu ir nelojalumu tarybinei santvarkai?
Į mano paskutinį pareiškimą, rašytą 1972 TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkui, Religinių kultų įgaliotinis J. Rugienis, kuriam buvo pavesta man atsakyti, pasakė, kad kol kas dar negaliu eiti savo tiesioginių pareigų. Įdomu, kaip ilgai tęsis tas „kol kas". Juk pagal Lietuvos TSR Baudžiamojo kodekso 28 str. ištrėmimas skiriamas nuo vienerių iki penkerių metų. O man tenka gyventi ištrėmime jau penkioliktus metus ir tai ne dėl kokių nors mano nusikaltimų, bet dėl Religinių kultų įgaliotinio ir kai kurių saugumo organų klaidų ir savivalės.
Prašau Ministrų Tarybos Pimininką atkreipti dėmesį į man padarytą skriaudą ir į nenormalią Vilniaus Arkivyskupijos padėtį. Lietuvos TSR sostinė Vilnius neturi katalikų vyskupo, Vilniaus arkivyskupiją jau 15 metų valdo laikinas valdytojas kunigas, kai tuo tarpu pravoslavai, kurie respublikoje sudaro mažumos konfesiją, pastoviai turi savo vyskupą Vilniuje. Ta nenormali Vilniaus Arkivyskupijos padėtis erzina kunigus ir tikinčiuosius, kelia jų tarpe nepasitenkinimą, sudaro nemalonumų ir vyriausybei, kuri susilaukia prieškaištų šalyje ir svetur.
Kai Bažnyčia, švęsdama jubiliejinius metus, ragina visus susitaikyti, kai saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo rezultatai teikia galimybės pasiekti savitarpio pasitikėjimo ir įgyvendinti pilną religijos laisvę, gera būtų, kad ir mūsų padangėje būtų pašalinti nesutarimai ir įsigalėtų susitaikymas ir pasitikėjimas.
Tikiuosi, kad mano trėmimo byla bus peržiūrėta ir leista eiti man Vilniaus Arkivyskupijos vyskupo-ganytojo pareigas.
Žagarė, 1975 rugsėjo 15.
Vilniaus Arkivyskupijos Apaštališkasis
Administratorius
vysk. Julijonas Steponavičius
