.jpg)
„Tamonis Mindaugas (g. 1940 rugpiūčio 28 Vilniuje) — inžinierius - chemikas - technologas, technikos mokslų kandidatas (1968), 1962 baigęs Kauno Politechnikos institutą, iki 1963 dirbo Daugelių (Šiaulių raj.) statybinių medžiagų kombinato inžinieriumi; 1966 — 1969 Statybos ir architektūros instituto mokslinis bendradarbis; nuo 1969 Paminklų konservavimo instituto chemijos laboratorijos katedros vedėjas. Paskelbė mokslinių straipsnių apie cemento ir betono kietėjimą."
(Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III t. 560 p.).
***
„LKB Kronika" rašė apie M. Tamonio atsisakymą restauruoti Kryžkalnyje paminklą tarybinei armijai ir jo patalpinimą į N. Vilnios psichiatrinę ligoninę. Po trijų mėnesių prievartinio gydymo Tamonis grjžo palaužta sveikata. Jam buvo atimta galimybė dalyvauti instituto kūrybinėje veikloje.
1975 birželio 25 M. Tamonis laišku kreipėsi į TSKP CK. Šiame ilgame laiške galima jausti jauno mokslininko, išaugusio tarybinės valdžios metais, nerealus tikėjimas kompartijos vadovų gera valia.
Laiško pradžioje autorius pastebi, kad šalyje yra visuotinai paplitęs melas, kurį palaiko patys valdžios atstovai. Tarybinė valdžia neturinti teisės reikalauti, kad piliečiai elgtųsi dorai ir sąžiningai, nes jos pačios veiksmuose yra daug kompromituojančios medžiagos. Ant jos sąžinės — milijonų nekaltai nužudytų kraujas. Ciniškas melas ir toliau liejasi. Nors komunistams atrodo, kad prie socializmo melas tampa „šventu melu", tačiau jo pateisinti negalima. Atėjęs laikas įvykdyti „žmoniškumo revoliuciją", kurią pagal Tamonį, galėtų įgyvendinti XXV partijos suvažiavimas.
Septyniuose šios „revoliucijos" punktuose M. Tamonis išdėsto pagrindinius jos tikslus bei priemones. Jis siūlo pašalinti „asmenybės kulto" ir „subjektyvizmo" (Chruščiovo) laikų klaidas, pagerbti stalinizmo aukų kapus, nekliudyti tiesai atsiskleisti mene, spaudoje ir gyvenime. M. Tamonis rašo:
„Pasmerkti neteisingus Stalino laikų užsienio politikos aspektus, kaip antai, trijų Pabaltijo valstybių — Lietuvos, Latvijos ir Estijos likvidavimą. Kad Pabaltijo prijungimas nebuvo istorinė būtinybė, o klaida, rodo socialistinės Mongolijos pavyzdys. Kaip Jūs gerai žinote, Pabaltijo respublikos nepatenkintos vis didėjančiu vietinių gyventojų „ištirpdymu" imigrantų masėje, kurią vadina socialimperialistiniais kolonizatoriais. Be to, šios tautos nori (tai visai nenatūralu) naudotis pilnaverčiu valstybiniu bei kultūriniu gyvenimu, kaip ir kitos kaimyninių socialistinių valstybių, kiap nežymių bei atsilikusių Afrikos ir Azijos šalių tautos. Nes, lietuviai, ilgus metus turėję bendrą su Lenkija istoriją, nenorime kultūrinio pilnavertiškumo požiūriu gyventi blogiau už kaimynus lenkus ar negrus...
Pabaltijo respublikos turi atgauti (sutinkamai su Konstitucijoje numatytu referendumu) savo valstybinį suverenitetą, dėl kurio istorijos bėgyje žuvo daug geriausių jų sūnų. To nesuprasti gali tik nežmogus arba tas, kuris mąsto didžiavalstybiškai — imperia-listiškai. Suverenumo grąžinimas šioms valstybėms sutvirtintų socialistinio lagerio jėgas, padidintų autoritetą."
Kalbėdamas apie religiją, Tamonis siūlo panaikinti tikinčiųjų diskriminaciją:
„. . .Krikščionių tikėjimas paremtas tokiu pat moksliniu - filosofiniu pagrindu, kaip ir kiti. Kadangi šis tikėjimas bei jo dvasioje sukurtas ir kuriamas menas patenkina dvasinius ir kultūrinius tikinčiųjų poreikius, būtina panaikinti visus apribojimus, kurie trukdo krikščionims ir kitiems tikintiesiems gyventi pilnavertiškai, jaustis pilnateisiais visuomenės nariais. Ne tik dirbti kartu su visais, bet ir naudotis lygiomis teisėmis. Turi būti leistas laisvas religinis švietimas, religinė ir religinė - kultūrinė spauda, plačiai atvertos durys disputams lektoriumuose, radijo ir televizijos laidose..."
„. . .Reikia atkreipti dėmesį į faktą, kad tarp socializmo ir religijos nėra antagonistinių prieštaravimų. Priešingai, religija padeda socializmui — kelia tikinčiųjų moralę, juos taurina, kelia nuotaiką, skatina gerai dirbti, sąžiningai tarnauti aukštiems idealams. Religija ir socializmas, kaip moralinės sistemos — ne antagonistinės. Abi jos siekia dvasinės laisvės ir aukšto žmoniškumo."
Politinėje sferoje M. Tamonis siūlo panaikinti faktinius pilietinių teisių apribojimus, nutraukti kitaip galvojančiųjų, kurių skaičius vis didėja, persekiojimus. M. Tamonis siūlo: „Panaikinti nenormalią, antidemokratinę vienpartinę sistemą. Aš, pvayzdžiui, kaip sąmoningas XX a. krikščionis, nedalyvausiu rinkimuose, kol nebus galimybės balsuoti už kultūrinių-dvasinių krikščionybės interesų atstovus."
„Primindamas, kad iki šiol iniciatyvą valstybės valdymo reikaluose faktiškai turėjo tik aukščiausias valdantysis partijos aparatas, oficialiai pareiškiu, kad aš, kaip ir daugelis kitų mano tautiečių, nepripažįstu socialistinio Lietuvos TSR statuso. Remdamasis 15-ju LTSR Konstitucijos straipsniu, reikalauju įvykdyti referendumą dėl valstybinio Lietuvos statuso pakeitimo: sudarant atskiras valstybes arba Pabaltijo federaciją su nepriklausoma visų Pabaltijo respublikų vidaus santvarka už TSRS ribų."
Laiško pabaigoje M. Tamonis smerkia komunistus, kurie priešinasi progresui. Juos kaltina už tai, kad liaudyje didėja nepasitenkinimas ir nematyti perspektyvos pagerinti šalyje padėtį. Tokie komunistai, anot Tamonio, „esą tikrieji kontrevoliucionieriai".
Baigdamas siūlo atsisakyti TSKP kulto ir linki, kad tarp CK narių nugalėtų žmogus.
„.. .Tik dėl šito verta kovoti. Pirmiausia su savimi, su savo inercija, neryžtingumu... Vienintelis įėjimas pro rytdienos duris — gryna sąžinė, tikras teisingumas, nuoširdi neapsimetėliška meilė žmonėms."
Šį laišką išsiuntus, M. Tamonis vėl prievarta buvo patalpintas psichiatrinėje ligoninėje. Po dviejų dienų (birželio 29) mirė jo motina. Tik po didelių pastangų sūnui buvo leista porai valandų išeiti — atsisveikinti su mirusiąją. Liepos 25 M. Tamonį paleido iš ligoninės su sąlyga, kad per tris savaites lankytųsi mo-diteno injekcijoms.
Netekęs galimybės reikštis kūrybiškai, izoliuotas darbo vietoje, M. Tamonis pergyveno gilią depresiją, kurią dar didino artimųjų elgesys. Kadangi Mindaugo tėvas 1941 m. dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) veikloje, KGB šį faktą išnaudojo šantažui. Saugumo agentai Mindaugą stengėsi paveikti per jo artimuosius. Vilniečių tarpe sklido žinios, kad KGB deda pastangas M. Tamonį sunaikinti — priversti jį patį nutraukti savo gyvenimą.
1975 lapkričio 5 M. Tamonis buvo rastas geležinkelio ruože Vilnius - Pavilnys žuvęs po traukinio ratais.
„LKB Kronika" pateikia M. Tamonio nekrologą, parašytą artimų žuvusiojo draugų:
„Trumpas tas žmogaus gyvenimas, lyg pienės pūkas, — Likimo Paukštis vienu sparnų mostelėjimu gali jį užgesinti... Tačiau šviesa, susikaupusi mažame žiburėlyje, neišsisklaido. Ji nuplaukia erdvėmis tolyn, palikusi pabirusius pūkelius, — lyg vėjo genama liepsnelė, — į Nežinią, — kad vėl nutūptų kažkokiame tolimame pasaulyje..."
M. Tamonis „Žinia"
Traukinys Kaunas - Maskva dundėjo į rytus. Lapkričio prietemoje nuaidėjo šaiži sirena — lyg aiktelėjimas, lyg raudos pradžia, — ir bematant sugėrė ją ūkana. Kaip ir raudos tūkstančių pasmerktųjų, kurie dingo rytų kryptimi. Jeigu tos raudos virstų upėmis, jos užtvindytų Kazachų stepes, Altajaus priekalnes ir nutirpdytų Šiaurės sniegus. O ar bus joms kada pabaiga? Ir ką reiškia dar vienas aiktelėjimas ant kelio, kuriuo slinko mūsų brolių ir seserų sielos, pasmerktos, bet tebegyvenančios vaikų krūtinėse ir ateities didvyrių mintyse.
Kiekviena karta privalo turėti savo didvyrius. Kitaip jinai bevertė, istorijos balastas, kurią be gailesčio ištirpdys net trumpas laikotarpis. Tuščias ir beprasmis tos kartos gyvenimas, jeigu jai užteko to, ką davė kiti, jeigu ji tenkinasi vien duona ir blizgesiu. Ir net vaikai, gimę iš tos kartos, pasistengs kuo greičiau ją užmiršti, kad neliktų antspaudų ant jų sielų, beprasmybės ženklo — tuščios kartos herbo.
Bet ar tik mirtis įteisina didvyriškumą? Ne. Mirtis — tai tas energijos šaltinis, kuris papildo visos tautos ir kartų valios atsargas, tai fakelas gilioj juodumoj, nušviečiantis taką ateities vaikams. R. Kalantos liepsna Kauno sodelyje, Mindaugo sieloje gimęs mūsų kartos šauksmas parodė gaivališkos energijos neišsenkamumą kartose, kurios gimė po didžiųjų išbandymų ir negandų. Žinokite visi — mes tebeturime viltį gyventi ir būti savimi, kurti sau, save išreikšti, semtis galios iš savo gelmių ir ieškoti tikrosios tiesos tuo keliu, kurį mums teikia prigimtis ir Dievas! Šimtmečiai išmokė mus numirti, todėl nėra beprasmiškų mirčių, nėra savižudybių. Netikėkite žodžiais tų, kurie sako, kad mes psichiniai ligoniai ir tėvynės išdavikai. Išdavikai yra tie, kurie šitaip sako. Beprotnamiai negali užgniaužti dvasios. Vaistai gali sunaikinti mūsų kūnus, užmerkti mums akis, bet mes kalbėsime savo draugų lūpomis, o mūsų tikėjimas dieviškuoju Gėriu bus įkvėpimas tiems, kurie po mūsų ateis.
Kiekviena auka, kokia ji bebūtų — tai kibirkštis mūsų laisvės ir tiesos aukurui. Tiesos, kurios nesupranta tūkstančiai mūsų brolių ir seserų, besitenkinančių paviršutiniška laime, nesupranta minia, vedžiojama tuštybės šūksniais, paskendusi svetimų minčių ir bereligiškumo tamsybėje. Ir nieko nėra švento — nei tautos, nei Dievo. Viskas parduota ir nejaudina net mirtys, kurios įeis į Tautos istoriją ir bus mūsų kartos paisididžiavimas, kaip atsvaras visoms abejingoms ir prarastoms sieloms.
Lietuvoje buvo ir bus žmonių, kurie nebos beprotnamių klaikumos ir Rusijos lagerių šalčio. Juos palaikys krikščioniškasis būties supratimas ir lietuviška pasaulėjauta, — sąlygos dvasinei revoliucijai, kuri neišvengiamai įvyks. Gal net ir po mūsų, bet tai įvyks — ir net menkai prisidėdami prie pasaulio dvasinio atgimimo, mes pagerbsime atminimą tų žmonių, kurie žuvo, degdami begaline meile pasaulio Kūrėjui, Harmonijai ir Tautai.
A ts i s v e i k i n i m a s
Skamba ir žvanga, gaudžia varpai,
Liūdną ir skaudų leisdami gandą:
Vėl paviliojo auką kapai!
Diena į dieną tiek jų atranda!...
Nebėra Mindaugo Tamonio.
Dar viena auka prie tų tūkstančių, kurie sušalo vagonuose, buvo sušaudyti, paskandinti Neryje ar susidegino.
Jo nešaudė, nepūdė kalėjime, netgi tardyti jis nebuvo kviestas. Jį gydė. MODITEN-B yra vaistas — jei duodi jį ligoniui. Jei sveikam — tai žudymo įnagis. Ir žudo jis slaptai ir tyliai, kol žmogui lieka tik jo kūnas.
Nebėra mūsų Mindaugo. Daugiau nebelinguos tarp Vilniaus mūrų aukšta ir laiba jo stovyla. Jis buvo mums tuo matu, kuriuo matuodavome kasdieninę savo būtį; buvo sąžine, traukusia mus iš kasdienybės liūno. Vienas pirmųjų iš mūsų kartos, nusikratęs technokratiško kvaitulio — tos kartos, augintos po karo ir be Dievo. Be Dievo, kurį jis taip pat vienas iš pirmųjų surado — ne tą, knyginę intelektualią Aukščiausią Būtybę, bet gyvą ir šiltą krikščionių Dievą — ir su beatodairiška neofito narsa nešė Jį mums savo poezija ir savo gyvenimu. Ir kaip tik tada, suradęs, jo žodžiais — „Tiesą, Gėrį ir Grožį"—, metė iššūkį Sistemai, kurioje matė tiesioginį Blogio įsikūnijimą. Ne tam, kad deklaruotų savo įsitikinimus, o tiesiog, kad kitaip negalėjo — negalėjo gyventi meluodamas. Senos bajorų giminės palikuonis — taip jis mokėjo Lietuvos bajorų skolą savam kraštui.
Žudynių kronika
1974 m. pavasarį Mindaugas Tamonis, technikos mokslų kandidatas, dviejų vaikų tėvas, o iš tikro — Poetas ir Tiesos ieškotojas, kurio eilėraščiai, be „Poezijos pavasario" ir „Literatūros ir meno", buvo spausdinami ir emigrantų „Metmenyse", parašo pareiškimą, kuriuo atsisako prisidėti prie paminklo tarybinei armijai restauravimo. Tų pačių metų vasarą uždaromas į Vilniaus psichiatrinę ligoninę. 1974 gruodyje įrašo trijų lapų apimties įrašą šv. Kazimiero bažnyčios, paverstos Ateizmo muziejumi, knygoje. 1975 m. baigia rašyti „Žinią", savo gyvenimo pagrindinį kūrinį, skirtą M. Čiurlionio atminimui. 1975 vasarą — paskutinis akordas — parašo laišką CK, kuriuo šaukia moraliniam atgimimui ir maldauja religinės laisvės. Sistema reaguoja mechaniškai grubiai — uniformuoti pareigūnai kartu su žmonėmis baltais chalatais vėl jį nuveža į psichiatrinę ligoninę. To nepakėlusi, miršta jo motina. Ir atomazga — 1975 lapkričio 5 dieną, „didžiųjų švenčių" išvakarės, geležinkelio ruožas Vilnius-Pavilnys...
Baltas paukšti, tu sugrįžki,
Ir parneški kraujo gėlę
Baltas paukšti, tu sugrįžki
— — nepasakė, ir išėjo...
Ir išėjo, artimųjų nesuprastas, abejingųjų apjuoktas, svetimųjų apšmeižtas ir žudomas. Andriejus Siniavskis, jo vargo brolis, iš tolimo Paryžiaus tiesė jam pagalbos ranką. O jūs, brangūs tautiečiai, kurie iš užjūrio aplankote mus? Juk vienas jūsų šią vasarą Jį išdavė, kitas išsižadėjo, o trečias sudegino. O mes? O mes palikome Jį ir bėgome, nes Jį jau lydėjo mirties šešėlis.
... ir tada Viešpats pasigailėjo ir pasišaukė Jį pas save...
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . . . . . . . ..
Atsisveikiname su Tavimi, suvokdami, kad nuo šiol mes — Tavo ženkle, ir kad buvo skirta mums būti šalia vieno iš sūnų — milžinų, kuriuos laikas nuo laiko išaugina Lietuvos Žemė.
***
