Kiek daug ponų ir kokie jie gražūs. . .
"Liūdna pasaka"
Ponai, ponai, ponai . . . Kiek daug šiandien jų sėdi liaudžiai ant sprando. Ponais, žinoma, vadinamo ne tą. kuris tvarkingiau apsirengęs, mandagiau elgiasi ar dirba ne fizinį darbą. Ne. "Ponas" neigiame prasme suprantamas, kaip besinaudojąs išimtinėmis teisėmis, lengvatomis ir iš gyvenimo imąs daugiau nei jam priklauso, besijaučiąs stovįs aukščiau už kitus, reikalaująs nenupelnytos pagarbos ir patarnavimų, su panieka žiūrįs į žemiau stovinčius.
Tokių ponų buvo visuomet, jų yra ir dabar. Ne visi jie dar drįsta lįsti į dienos šviesą ir girtis savo poniškumu. Dalis ponijos dar tūno tartum šešėly, dar lyg vengia būti vadinami ponais, tačiau gyvena tikrai ponišką gyvenimą.
Ši tarybinės ponijos klasė nėra vienalytė. Ji susideda iš kelių sluoksnių.
Pačioje viršūnėje negausus pačių galingiausių, pačių turtingiausių feodalų sluoksnis. Tai valdančios klasės elitas, savotiškai uždara kasta, kurios atskiri nariai betarpiškai dalyvauja valdyme, yra tikrosios valdžios atstovai. Jie ne tik viskuo apsirūpinę, turi visas teises ir privilegijas, bet su nieku nesiskaito ir prieš nieką neatsiskaito. Jiems ne tik puikūs butai, prabangios vilos geriausiuose kurortuose, brangiausios importinės mašinos, importiniai baldai, vaistai, dažnos kelionės į užsienį, bot ir visiška teisė nepaisyti eilinių tarybinių įstatymų, reikalavimų, taisyklių. Jie turi savus įstatymus, savo kastos normas ir taisykles. Tik šių vidinių kastos įstatymų peržengimas jiems kelia grėsme. Šiaip, su visais kitais Tarybų Sąjungoj veikiančiais įstatymais jie gali nesiskaityti. Jei nebus pasmerkimo kastos viduje, prie jų neprieis joks prokuroras, jų neteis joks tarybinis teismas. Jiems nėra tų problemų, su kuriomis susiduria eilinis pilietis. Jiems rečiausios prekės, geriausi vaistai, jų vaikai be jokių konkursų įstos į pasirinktas mokyklas, už tikrintai gaus diplomus. Net tarnybinės vietos darosi paveldimos. Ši ponija ir yra ta "liaudis", kuriai iš tikrųjų priklauso valdžia...
Kiek žemesnis ir gausesnis yra kitas ponijos sluoksnis. Tai aukštuomenė, susidedanti iš labiausiai iškilusių menininkų, mokslininkų, atsakingus postus užimančių generolų, pačių stambinusių įmonių vadovų. Ši aristokratija taip pat nieko nestokoja, jiems taip pat visokia "spec", įvairios teisės, privilegijos, lengvatos, geras materialiais aprūpinimas. Jie gali plačiau naudotis ir žemesniųjų
sluoksnių paslaugomis, bet jis neturi tos galios, kaip valdančioji kasta. Priešingai, jis yra šiai kastai pavaldūs. Visa jų privilegijuota padėtis yra kaip atlyginimas už svarbias paslaugas valdantiesiems. Šis antrasis ponijos sluoksnis padeda valdyti, tiesa, pats neturėdamas valdžios galios. Jis prisideda prie valdžios galios realizavimo, bet pats nugali nė trupučio nukrypti nuo duotų įgaliojimų, negali pareikšti jokios savo iniciatyvos, turi būti ištikimai atsidavęs, bet užtat turi nemaža teisių ir galios spaudžiant žemiau stovinčius.
Ši valdžios vykdymo galia toliau išsiskaido į mažesnes teises ir siauresnę veikimo orbitą turinčius, dar žemesnio sluoksnio, pareigūnus. Bet tai vis dar stambios žuvys, įvairių respublikų vadovai, ministrai, žinybų viršininkai, sričių komitetų sekretoriai ir kt. Jie taip pat gerai atlyginami, sočiai aprūpinami, turi privilegijų, iškeliančių juos virš paprastų mirtingųjų.
Dar žemesnis sluoksnis, veikiąs jau betarpiškai paprastos liaudies tarpe, yra įvairūs vietiniai vadovai , sekretoriai , pirmininkai, įmonių ir įstaigų direktoriai ir t.t. Jie teisių turi nedaug, bet galios nemažai. Jų galia,, tiesa, reiškiasi tik žemyn, t.y. gautų nurodymų vykdymu, realizavimu, spaudimu į mases. Šiaip jie viską turi daryti tiksliai ir paklusniai, be jokių nukrypimų ir savo nuomonės.
Už tai jiems užtikrintas geresnis aprūpinimas, specparduotuvės (ar bent teisė apsirūpinti be eilės, per "užpakalines duris"), neblogi atlyginimai.
Kaip senovėje dvaruose be pono dar buvo tijūnas ir prievaizdos, o baudžiauninkams plakti ir ponams aptarnauti buvo rekrutuojami dvaro tarnai iš tų pačių valstiečių tarpo, taip dabar pačiam betarpiškam varovų darbui yra sudarytas iš dalies ponijai, iš dalies liaudžiai priklausąs tarpsluoksnis. Tai įvairūs vietinių tarybų pirmininkai, ūkių ir įstaigų vadovai, įvairūs neaukšti viršininkai ir viršininkėliai, iš dalies dirbą normalų administravimo ir vadovavimo darbą, iš dalies vykdą valdymo funkcijas, t.y. paskutinėje, žemiausioje instancijoje realizuoją iš viršaus ateinančius įsakymus, nutarimus, nurodymus. Jų buitis ir teisės nedaug ar visai nesiskiria nuo eilinių žmonių buities ir teisių, nebent tik tuo, kad daugeliui tokių viršininkų ir pirmininkų neoficialiai leidžiama "kombinuoti", jiems tenka ir didesnė įvairių premijų dalis. Šitokiomis lengvatomis ypač moka pasinaudoti kolūkių pirmininkei,
fabrikų direktoriai ir kiti, vertybes gaminančių įmonių vadovai.
Ten, kur baigiasi valdymo funkcijų vykdymas, iš anksčiau ateinančios galios veikimas, ten baigiasi ir tarybinė ponija. Toliau prasideda eilinės, paprastos liaudies sritis. Tarp jų pasitaiko taip pat atskirų, vienaip ar kitaip prasigyvenusių, išimtinę padėtį įgijusių narių. Bet tai jau kita, turtinės ponijos rūšis. Ją galėtume pavadinti ir tarybine buržuazija. Ji negausi , arba ne vienodai gausi įvairiose Tarybų Sąjungos vietose. Nevienodos jos turtingumas ir būdai, kuriais jie šį turtą įgijo. Dalis sunkiu, sąžiningu darbu, mokėjimu teikti kitiems reikalingas paslaugas. Dalis - suktybėmis, vogimu, kyšių lupimu. Dar kiti - sugebėjimu prieiti prie valdiškų pinigų, sandėlių, bazių... Kai kas net ryšiais su užsieniu, spekuliacija ir pan.
Įvairiais būdais ir įvairiais keliais į atskirų piliečių rankas suplaukia dalis taip vadinamos "socialistinės nuosavybės". Tai visų Tarybų Sąjungos gyvenimą nuo apačios iki viršaus apėmusios korupcijos vaisius.
Šitoji buržuazinė ponija dar tylesnė, dar mažiau mėgstanti viešumą... mažiau rodanti savo galią. Net jos buvimas mažiau pastebimas, nors kartais ir skaudžiai pajuntamas. Pvz.,kai neturtingas eilinis pilietis patenka į kyšius mėgstančio gydytojo rankas, kai reikia sutvarkyti paprasčiausią ir teisėčiausių reikalų kabinete biurokrato, besivadovaujančio dėsniu: "nepatepsi - nevažiuosi" ,kai kolūkio uždarbį ir premijas skirsto pagal giminystės ir "draugystės" laipsnį.
Visų rūšių ponus tenka pajusti paprastam, mažam žmogeliui...
Taigi, mes turim ponų -daug, didelių, galingų ir... nelabai gražių.
T. VIRGYS