Neužmirštami tautos vaikai
l983 m. liepos 7 d. Kaune mirė Antanas Kučingis, mūsų operos veteranas, vienas jos kūrėjų ir ilgametis solistas, auksabalsis dainininkas, nuoširdus lietuvis patriotas ir didžiai taurus žmogus.
Jo laidotuvių dieną, liepos devintąją, "Kauno tiesa" išspausdino trafaretinį nekrologą (jį persispausdino "Literatūra ir menas"), tačiau nei kur jis pašarvotas, nei kada bus laidojamas, paskelbti valdžios atstovai neleido. Tegu apie šio toli ir plačiai žinomo vyro
mirtį kauniečiai mažiau žinos ir mažesnės minios sueis į laidotuves!
Žinia ėjo iš lūpų į lūpas, ir A.Kučingio palydėti susirinko nemažas pulkas vyresnio amžiaus žmonių, jo talento gerbėjų.
Lietuviškoji tarybinė enciklopedija rašo: "Kučingis Antanas (g. l899.X.l8 Veiveriuose, Prienų raj.) liet. taryb. dainininkas (bosas), LTSR nusipelnęs artistas (l945). Nuo l923 mokėsi Kauno muz.m-loje (A.Kutkaus dainavimo klasėje; baigė l927); nuo l924 Kauno valstybės teatro solistas, 1944-48 ir l957-6l dainavo LTSR operos ir baleto teatre. Kūrybai būdingas dramatiškumas, raiškus humoras, subtilus lietuvių liaudies dainų interpretavimas. Gastroliavo Paryžiuj, Praboj, Stokholme, Taline, Rygoj, Maskvoj" .
A.Kučingiui plojo karaliai ir prezidentai, jam plojo ir sėkmės linkėjo Fiodoras Šaliapinas.
-Susijaudinęs (Delibo operoj "Lakmė" iš scenos) grįžau i grimo kambarį,- rašo prisiminimuos dainininkas,- ir staiga pasigirsta beldimasis, įeina teatro administratorius P. Adomavičius, o už jo Fiodoras Šaliapinas. "Pozvoljte požatj vam ruku. Chorošo, prekrasno ! " taip ir įstrigo man šie žodžiai širdin. Paskui dainavome drauge "Borise Godunove". Šaliapinui labai patiko mano Varlamas.
Ne veltui A.Kučingis vadinamas Lietuvos bosų karaliumi. Per 45 kūrybos metus jis sukūrė 7O labai įsimintinų vaidmenų.
Apie A.Kučingį, kaip didelį menininką, gražią knygelę parašė muzikologė Ona Narbutienė (l97l) Ačiū jai!
Jaunystėj A.Kučingis buvo mokytojas. Gimęs Veiveriuose (vėliau persikėlė į artimus Mauručius, motinos tėviškę ), mokėsi jų garsiojoje mokytojų seminarijoje, dirbo kaimo mokyklose. Pašauktas į kariuomenę, įstojo į Karo mokyklą Kaune, kur įsigijo topografo specialybę. Jai ilgai tarnavo ir solistu būdamas.
- Ši specialybė man labai patiko,- sako jis,- dirbti sekėsi.
Kartografiniai darbai teikia ir estetinio pasitenkinimo, nes gražiai išbraižytame ir atspausdintame žemėlapyje slypi nemaža meninių elementų. Tad abi iš pažiūros skirtingos specialybės mano gyvenime derinosi harmoningai.
A.Kučingio rašysena buvo labai aiški ir graži.
Apie A.Kučingį, kaip dainininką, rašyta ir kalbėta nemažai.
- A.Kučingis - ne vien talentingas dainininkas, bet ir didelės vidinės disciplinos bei kultūros žmogus, žavintis kitus savo dvasine harmonija, santūria vidine šiluma,- rašo O.Narbutienė.
Šventa teisybė. Trumpiau ir tiksliau nepasakysi. O pats dainininkas pabrėžia:
- Artistas turi būti pasitempęs labiau už kitus. Ir niekada nevalia užmiršti, kad publika, besižavinti juo scenoje, turi jį gerbti
ir gyvenime. Kitaip publika netikės juo". (O.Narbutianės knygelė).
Kas A.Kučingį iš arčiau matė ir ilgiau juo gėrėjosi, visi patvirtins, jog toks "pasitempęs" jis visada buvo. Nereikia, beje, pamiršti, kad jis -karys, ilgai tarnavęs Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje ir turėjęs nežemą karininko laipsnį (majoro).
Neretas dainininkas (ir apskritai menininkas) "dainuoja visiems", kaip sako poetas epitafijoj Liudui Girai: "Ilsėkis tad! Visiems tarnaudamas pavargai" .
A.Kučingis dainavo ne visiems ir žinojo, kam dainuoti. Tai sako faktai ir dainininko žodžiai.
l942 m. gavėnioj Kauno III gimnazija minėjo dešimtąsias Maironio mirties metines. Artima gimnazijos bičiulė, operos solistė Kardelienė, maloniai sutiko minėjime dalyvauti pati ir pasikviesti daugiau solistų. Atėjo A.Kučingis, J.Mažeika ir kiti. Gražią kalbą apie Maironį pasakė poetas St. Būdavas. Dainininkai dainavo, kas į galvą jiems atėjo: liaudies dainas, romansus ir mėgstamųjų operų arijas. Ir tik vienas Kučingis dainavo mūsų kompozitorių kūrinius Maironio žodžiais. Jis vienas tikrai minėjo Maironį.
Žvelgdami į A.Kučingio biografiją enciklopedijoj, regime nemažą metų spragą: l948-l957. Mažne lO metų! Kur jie dingo? TSRS koncentracijos lageriuose... l945 m. "nusipelnęs artistas" K948-ais buvo suimtas, teistas ir dešimtį metų varinėtas po Sibirą, kol N. Chruščiovss, Adenauerio prispirtas, paleido vokiečius ir duris atvėrė kitiems nekaltai kenčiantiems kaliniams. A. Kučingis sėdo, nes buvo "asmenybės kulto" ir Berijos laikai, o dainuoti visiems jis nemokėjo.
Atvarytą eiliniu etapu iš Mardovijoa į Kemerovo srities Olžerą (Prokopjevsko raj.) vienas jo pažįstamas sutikęs su nuostaba paklausė:
- Kaipgi čia tamsta dabar? Ar negalėjai gi dainuoti, kaip Kipras, Mažeika ir kiti dainuoja? Argi ten ne geriau?
- Kam ten (t.y. nepriklausomoj Lietuvoj) buvo gera, tam dabar neturi būti bloga čia,- ramiai atsakė A .Kučingis. iš Olžero i353 m. vasarą lageris buvo perkeltas į stepę prie Omsko. Ten daugumos kalinių ( Chruščiovo įsakymu) buvo peržiūrėtos bylos ir "naujai priteista" tiek, kiek jau buvo kas atsėdėjęs. Su kitais buvo paleidžiamas ir A.Kučingis. Apie jo auksinį balsą jau buvo girdėjusi Omsko filharmonijos direktorė ir mano vadovė. Ji ėmė rūpintis, kad Kučingis liktųsi Omske ir dainuotų filharmonijoj (Kur nori, kalinys važiuoti negalėjo, turėjo eiti, kur norėjo valdžia) Bet Omsko prokuroras buvo prieš jo apsigyvenimą dideliame mieste.
Tačiau energinga moteris prokurorą įveikė, ir A. Kučingis apie metus pradainavo Omsko filharmonijoj.
- Jei galiu dainuoti Omske, pagalvojau,- sakė jis,- kodėl negalėčiau Vilniuje? ir parašiau į Vilnių Kiprui Petrauskui ir A.Sniečkui.
l956 m. rudenį grižo A.Kučingis i Vilnių.
Vieną vakarą Operos ir baleto teatre buvo paskirtas jo debiutas. Turėjo dainuoti Mefistotalį Guno "Fauste^. Tačiau publikai jau renkantis (buvo apstu jaunimo) galiūnams kažkas (sako, Kipras..) pašnibždėjo, kad Kučingio gal nevertėtų leisti... Ir Žmonėms buvo
pranešta, kad bus ne "Faustas",o kita opera be Kučingio. Kilo triukšmas, už kurį kaltė buvo suversta A.Kučingiui ir jam pasakyta, jog Operoj nebedainuos. Taigi be kaltės liko kaltas. Bet netrukus Kultūros ministerija persigalvojo, ir Kučingis dainavo ligi l96l m.,
kol sulaukė 6O matų. Dainininkas buvo visapusiškai pajėgus ir būtų galėjęs dainuoti dar keliolika motų. Jam kenkė populiarumas.
Jo dainavimas publiką kerėjo, o galiūnai ir pavyduoliai negalėjo to pakęsti -stengėsi juo nusikratyti, ypač po Dž. Verdžio operos "Sicilijos mišparai", kur jis dainavo Pročidą. Po ilgų ištrėmimo metų daktaras Pročidas grįžta į tėvynę ir reiškia savo jausmus. A.Kučingis dainavo ne Pročidą,o sava patį. ir galima įsivaizduoti publikos entuziazmą!.. Argi galėjo taip toliau trukti?
Išvarytas į pensiją, A.Kučingis skurdo materialiai, o dar labisu moraliai. Pajėgus, kūrybingas žmogus priverstas būti be pamėgtojo darbo! Kurį laiką sutiko dainuoti Kauno muzikiniame teatre.
Tik čia scena buvo ne jo masto.
- Prisidursiu rublį, kitą, pavasarį su žmona nuvažiuosima pasimaudyti jūroje,- sakė jis. Tačiau Kauno muzikiniame ištvėrė neil-
gai. Keliolika metų sėdėjo namie, remontavosi, taisė senstančius savo namus, triūsė darže ir sode, šlavė gatvę... Darbštus žmogus be darbo nurimti negalėjo, o ir samdyti kitą nelabai buvo iš ko.
Mirė žmona Magdulė, ir Kučingis liko vienas ir gerokai vienišas. Duktė su šeima Vilniuje, sūnus -Vilijampolėje. Apgyvendintas jo namuose vaikaitis (dukters sūnus) nelabai koks buvo globotojas.
l979 m. spalio l8 d. buvo rengiamasi šventi A.Kučingio 8O-ąsias metines. Kai kas siūlė tai daryti plačiai ir iškilmingai. Kiti draudė -kuo kukliau ir tyliau. Be publikos entuziazmo...
Ir štai rugsėjo l d. vakare grįžtantį iš spektaklio (į teatrą eidavo senuoju papratimu) netoli namų užpuolė cbuliganai. Pridaužė, prispardė, sužalojo veidą, išvertė akį, išmušė dantis, sugadino klausą. Šiaip taip atgavęs sąmonę peršlitinėjo jis namo ir ligoninėj išgulėjo daugiau nei mėnesį. Kalbėjo, jog tai padaryta ne
dėl pasipelnymo, o kad nebūtų jubiliejaus iškilmių... Gal ir teisybė.
Aplankytas ligoninėj guodėsi no savo kančia ir vargu, o liūdnai linguodamas galva klausė, kas bus su Lietuva, virš kurios debesys vis tirštesni ir tamsesni.
- Yra dar ir gerų žmonių. Yra doro jaunimo, nors ir nedaug. Yra
ir Viešpaties Apvaizda,- buvo atsakyta jo paguodai.
Po sužalojimo kaip reikiant nebeatsigavo. Sirginėjo, buvo nesunkiausias insulto priepuolis. Dar prieš tuos negandus pastatydino
paminklą ant Magdulės kapo.
- Būdamas tėviškėje, Mauručiuos, pamačiau tebėra kluone keturkampis akmuo, ant kurio stovėjo kuliamosios maniežas. Akmuo kubo pavidalo, metrinis. Gavau žmogų, kuris sutiko nugabent jį ant kapo.
Pasiskolinęs kirtiklį iškirtau skylę viršuje saulutei įstatyti, o šone skylutės lentelei pritaisyti. Saulučių porą buvo man padovanojęs kunigas Dobrovolskis Paberžėje. Paminklas originalus , netrintas , neglūdintas , iš tėviškės kluono... Sirgdamas aplankiusiam guodėsi kartą:
- Kai atsisėdu prie pianino, skambinu ir sau padainuoju, tada atsigaunu ir sveikesnis jaučiuos.
Žinojo Kučingis taką ir į bažnyčią. Daugsyk skambėjo sodrus jo bosas buvusioj Įgulos bažnyčioj ,Kauno Katedroj bazilikoj, Jėzuituose ir kitur. Mėgo pabendrauti su kunigais,ypač su arkivyskupijos valdytoju prelatu Juozapu Stankevičium.
- Su Stankevičium buvom susitarę -sakė jis kartą. - Jeigu aš pirmiau - jis mane palydės,o jei jis pirma -aš jam pagiedosiu. Ir aš jam pagiedojau...
Nepalydėjo Antano Kučingio nei prel. J. Stankevičius, nei kiti jo konfratrai. Buvo pašarvotas Muzikinio teatro scenoje be krysiaus, be žvakės. . . (Kryžius jo namuose kabojo sienojo virš pianino). Laidojom giesmininką be giesmės. Tik jo balsą girdėjom iš plokštelės ar juostos "Kur lygūs laukai" ir kitas. O kaip būtų buvę gražu, jai Bazilikoj vargonai būtų gaudę Verdžio ar Mocarto "Requiem"...
Atgulė jis šalia žmonos po akmeniu iš tėviškės kluono senosiose Romainių kapinėse.
Palaimintas, kuris nenulenkė galvos prieš neteisybę!
Amžiną atilsį duok jam, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jam tešviečia!
J. Prietelis