Sklaidome pageltusius nuo laiko lapus. Nė vieno šių autorių, kurie rūpinosi pirmuoju mūsų periodinės spaudos leidiniu ir rašė jam, jau nėra gyvųjų tarpe. Kita karta, kita dvasia, kiti vėjai.
Šimtas metų - ne viena diena. Kuo tuomet gyveno mūsų tauta? Kuo ji rūpinosi? Kokios problemos ją tuomet vargino?
Ragainėje pasirodęs 24 puslapių leidinėlis -kuklus. Bet jo pasirodymas svarbus: pradedamas naujas lietuvių tautos gyvenimo puslapis. Nesąmoningas, pasyvus lietuviškumas išauga, pradeda virsti sąmoningu, aktyviu. Nors tautinė sąmonė buvo gyva ir anksčiau prieš šio leidinio pasirodymą, tačiau jo organizatoriai matė, jog reikia labai saugoti savo lietuviškumą nuo svetimų įtakų. Periodinis laikraštis galėjo sutelkti jėgas, suburti visus, kuriems rūpėjo Lietuva ir jos likimas, jaunimo auklėjimas ir kiti tautos reikalai. Leidinys turėjo atlikti organizatoriaus, vienytojo vaidmenį, žadinti ir skatinti tautinį entuziasmą, atverti nutautėjusioms akis.
"Aušros" atsiradimas nebuvo atsitiktinis reiškinys. Tai natūraliai ir nuosekliai išaugęs mūsų tautos dvasinio poreikio ženklas. Kaip nuo per didelės kaitros kartais sausame miške ar savanose sublyksi ugnis, taip prieš aušriniame laikotarpyje pasirodė tokių žymių: laikrašti nori leisti M.Valančius, Ivinskis, Petrapily prašneko "Kalvis Melagis", Maskvoje atsirado mažoji "Aušra". J.Šliūpui akstiną davė latviškasis laikraštis. Lenkas Kraševskis pažadino mintį Višteliauskui. Su šia mintimi suaugo, ją puoselėjo J.Zauerveinas, dėl jos nerimo J. Basanavičius. Kai Basanavičius savo vardu jau konkrečiai ėmė šį dalyką spręsti, supratingų vyrų atsirado ir daugiau.
Pasirodžiusi "Aušra" buvo ano meto tautiškos nuotaikos reiškėja, jos siekimų išraiška.
Dažnai leidėjai, gal net ir pats šio leidinio įkvėpėjas dr.J. Basanavičius, 1aikraštį tepamatydavo jau išspausdintą. Tikrieji redaktoriai buvo kiti, jie keitėsi. Jankus ir Mikšas, mažamoksliai žurnalistai, taip pat nemažai padirbėjo, bet prie jų prisidėjo ir inteligentijos būrys. Laikraštis prabilo tokia kalba ir apie tai, kaip kalbėjo ir kuo gyveno kiekvienas anuomet susipratęs lietuvis.
"Aušrą" lietuviai pamilo. Panašių poveikį sukėlė ir pasirodžiusios "Lietuvos Žinios", kai buvo atgauta nepriklausomybė.
"Aušra" davė pradžią ne tik periodinei spaudei, bet ir pedagoginei literatūrai. Jos rūpinimasis auklėjimo reikalais, tautos ugdymu buvo labai didelis. Žinoma, per trejus metus, kol buvo spausdinamas šis laikraštis, negalėjo pateikti kokios nors pedagoginės sistemos, visuomeninės ar kultūrinės programos. Bet jame galima įžvelgti tai, kas rūpėjo aušrininkams, ką norėta įskiepyti lietuviams.
"Aušros" veikla buvo pirmiausia nukreipta į pačius lietuvius. Šio leidinio pirmasis tikslas -patį lietuvį įtikinti, kad jis turi teisę gyventi lietuviu, kad ir "mes... norime visomis teisybėmis, prigulimosiomis visai žmogystai naudoti",- rašo J. Basanavičius pirmojo numerio prakalboje. Kad parodytų, jog lietuvis turi teisę būti savimi kaip ir jo kaimynai, "Aušrai" būtinai reikėjo pažadinti
tautinę ambiciją, tą supratimą, kad lietuviu būti nėra jokia gėda, kad tai -pasididžiavimas, kad lietuvis už kitus yra netgi pranašesnis. Užtat reikia mylėti, gerbti visa, kas sava, lietuviška -gimtąją kalbą, žemę, papročius, tradicijas, žmones ir t.t.
Šią savo misiją laikraštis atliko nuosekliai. Patriotinės savigarbos ugdymas pradėtas nuo kalbos, kuri anuomet buvo labiausiai
varžoma. Todėl "Aušra" ir nurodo: lietuvis turi teisę būti lygus su kitais, nes jo kalba vertinga, net už kitas gražesnė, senesnė. Įrodinėja jos gražumą, pranašumą ir čia pat padaro konkrečią išvadą: brangink, mylėk, gerbk savo kalbą. Šiuos teiginius pagrindžia
konkrečiais pavyzdžiais: kardinolas Medzofantis (Mezzofanti) nors mokėjo apie 50 kalbų, labiausiai mėgo ir gerbė savąją italų kalbą.
O štai atkelti burliokai ima lietuviškai mokytis, nes Lietuvoje gyvena. Kaip nepanašu į daugelį dabartinių mūsų "brolių", kurie, išgyvenę mūsų krašte 20-30 metų, nesiteikia prabilti lietuviškai. Iš kitos pusės "Aušra" gėdina tuos, kurie savo kalbos gėdijasi. Ne vienur pažymėta, kad nustojus lietuviškai kalbėti, uždraudus spaudą, net padidėjo girtybė, paleistuvystė.
Tautinę sąmonę "Aušra" ypatingai žadina pasididžiavimu tautos praeitimi. Aušrininkai stengėsi įdiegti lietuviams, kad jie turi teisę būti lygūs nu kitais, nes kilę iš garsiom giminės, kurios didvyrius aprašinėja beveik kiekviename numeryje. Tą jų garsą rodo dar ir šiandien apaugusios pušaitėmis kalvelės, piliakalniai. Užtat reikia gerbti tautos istoriją.
"Aušrai" pasisekė sužadinti tą tautinį pakilimą. Pasirodė eilėraščių, šlovinančių lietuvių kalbą, jos praeitį, didvyrius, jų kovas už laisvę, jos (tėvynės) gamtą, milžinkapius... Reikėjo atitinkamai net pakreipti tą veržlų liaupsinimą.
Pažadintam lietuviui stengiasi parodyti, kokie jos tautą graužia "vėžiai", kaip su ja elgiasi jos pavergėjai, kaip ją nuodija girtybė, šeimų nesantaika, moralinis iškrypimas ir kt. Ypač pabrėžiamas jos ekonominis gyvenimas. Ragina gerinti žemės ūkį, mokytis amatų, ugdyti pramonę, išmokti prekiauti, kad svetimtaučiai nebūtų pasiglemžę visų reikalų ir nemulkintų lietuvio. Dažnai "Aušra" pasisako prieš importuotus amatininkus ir darbininkus. O kaip šiandien visa tai aktualu mums! Šią "Aušros" pradėtų kovą vėliau tęs "Varpas" ir kita lietuviškoji spauda.
"Aušra" visus skatino ypač mokytis. Į mokslą! Toks buvo to laiko šūkis. Labai gražiai tą mintį savo eilėmis išreiškė Maironis:
"Daugiau mokslo vyrų! Galingas jų žodis,
Ką gali lietuvis, pasauliui parodys".
Aušrininkai ragino rūpintis savomis mokyklomis, savąja švietimo sistema.
"Aušros" organizatoriai ir bendradarbiai nemaža dėmesio skyrė vaikų auklėjimui. Jis norėjo, kad būsimoji karta mokėtų tinkamai gyventi, būtų naudinga tautai ir žmonijai. Vaikas negali būti valstybės nuo mažens "nusavintas". Valstybė negali monopolizuoti visą jo pasaulėžiūrą, o auklėti bendrai su šeima, atsižvelgiant į jos principus ir pasaulėžiūrą. Aušrininkai reikalauja, kad vaikas būtų auklėjamas visapusiškai. Ypač pabrėžiama, kad auklėtinis pirmiausia būtų doras žmogus, geras šeimos tėvas, tautos sūnus ar duktė. Neužmirštama čia filologiniai mokinių poreikiai, higienos reikalavimai ir įvairių mokslų žinios.
Straipsniuose randama ir tokio gimnazijos tipo, kuris nutolęs nuo gyvenimo, kritikos. Siūlomas realinės mokyklos tipas, numatoma net pati mokyklų sistema: trejų -pradinė , dešimties metų -vidurinė mokykla. Aušrininkų nuomone, mokykla nėra internacionalinis šiupinys, o turi būti tautinė, nes gimtoji kalba mokyklose duoda geriausius rezultatus.
Kritikuodamas savo laikų rusų mokyklą, laikraštis paskleidžia gana pažangių minčių ir dėl paties mokymo metodų: vaikas neturi būti verčiamas kalti, o išlavintos jo galios turi sąmoningai įsisavinti žinias: mokant kurį nors dalyta, turi būti einama nuo žinomo prie nežinomo. Imta rūpintis taip pat mokytojų parengimu. Todėl lietuviai raginami mokyti ne tik berniukus, bet ir mergaites.
Tik trejus metus ėjo "Aušra" . Tas mažutis sąsiuvinėlis išeidavo kas mėnesį. Kartais net rečiau. Kai tuo metu pasaulyje buvo leidžiami puošnūs ir modernus iliustruoti savaitraščiai ir dienraščiai, tai "Aušra" buvo lyg kaimietė, kaimiškai apsitaisiusi tarp
ponų ir kilmingų damų. O visgi ji nebuvo be sumanumo, nebuvo tuščios galvos, šaltos širdies. Pradėjusi kukliu noru, anot J.Basanavičiaus "kad Lietuvoj Lietuwėi mokslą ir apszwietimą lietuwiszkose mokslinycziose gautų", ji savo užsimojimus konkretizavo, plėtė ir rodė lietuviams via didesnius akiračius.
Pradėjusi reikalauti sau minimalių kalbos teisių mokyklose,
įstaigose ir spaudoje, pamažu savo užmojus realizavo, o jos pasekėjai juos plėtė toliau ligi valstybinės nepriklausomybės, ligi Vasario 16-osios akto. Pradėjusi savo teisių reikalauti, ji skatino lietuvius vėliau tas teises ginti ne tik žodžiu, bet ir darbu, netgi krauju.
Slaptais keliais pasiekusi Lietuvą, trejus metus maitino lietuviškojo žodžio ištroškusius tėvynainius, užžiebė tautinio judėjimo liepsną, atšildė ir įkaitino lietuvių širdyse tėvynės meilę. "Aušra" turėjo didžiulės reikšmės tolesniam tautiniam judėjimui. Ji davė lietuvių tautai politinę orientaciją, sugebėjo nors trumpam suburti įvairių pažiūrų lietuvių šviesuomenę bendram tikslui - kovai dėl šviesesnės jos ateities. Kaskart vis daugiau atsirado įvairius mokslus baigusių lietuvių, kurie vėliau tapo tautos laisvės kovotojais ir vadais.
Kas sužlugdė "Aušrą"? Neatsargus jos redaktorių aktyvumas, ypač tikėjimo ir dvasiškijos užgavimas suardė aušrininkų vienybę. Pradėję sutartinai dirbti, aušrininkai ėmė šiaušti šerį ne tik prieš svetimuosius, engusius ir alinusius Lietuvą, bet ir vienas prieš kitą. Pradėjusi lietuvių visuomenę skaidyti, "Aušra", kaip vėliau ir "Viltis", "Vilniaus žinios", žlugo.
Nuo "Aušros" ligi šios dienos mūsų visuomenėja yra daug susiskaidymo, kurį mūsų pavergėjas visomis priemonėmis dar labiau didina. Divide et impera - skaidyk ir valdyk. Tai žinomas nuo Romos imperijos laikų šūkis. O kas naudojasi šio susiskaidymo, nesantaikos ir net neapykantos vaisiais? O tie, kurie nori mūsų tautą pražudyti.
Šiuo metu (nors, atrodo, po šimto metų jau turėtų mums rūpėti kitos problemos) vė1 turime kalbėti apie koneveikiamą mūsų
gimtąją kalbą, kurių iš mokyklų, įstaigų, įmonių, viso viešojo visuomeninio gyvenimo pamažu stumia rusų kalba. Tai daroma planingai, nuosekliai, apgalvotai ir visomis totalinio raudonojo režimo rafinuotomis priemonėmis, net dažnai įžūliai, nesivaržant nei užsienio reakcijos, nei vidaus kasdienio pasipriešinimo.
Vėl šiandien turima ne tik kalbėti, bet šaukte šaukti apie mūsų šeimų kritišką padėtį, apie naujas "pažangias" alkoholizmo tradicijas, apie tebetrypiamų Lietuvos istoriją, kurios chrestomatija jau dešimt metų guli CK stalčiuose ir leidykla niekaip negeli išleisti. Vėl iškyla viso tautos gyvenimo atgaivinimo, apvalymo problema, vėl reikia kalbėti apie tautos konsolidaciją, vienybę, be kurios neįmanomas joks darbas, jokia šviesesnės ateities viltis.
Kad galėtumo sėkmingai spręsti mūsų problemas, tiek inteligentai, tiek dvasiškija savo viduje ir visi kiti gyventojų sluoksniai turi ypač gerai prisiminti mūsų "Tautiškos giesmės" žodžius: Vienybė težydi !" Be vienybės nebus sėkmingo pasipriešinimo okupantui.