Telšiai. 1983 m. sausio 26 d. apie 30 saugumiečių apsupo kun. Jono Kaunecko butą. Keletas jų tyliai įėjo į kunigo darbo kambarį ir pateikė LTSR prokuratūros nutarimą kratai sąryšyje su kun. Alf. Svarinsko ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto byla; 15 valandą buvo pradėta krata. Kratai vadovavo respublikinės prokuratūros tardymo valdybos prokuroras Jakavičius. Kviestiniais kratoje dalyvavo: Rima Pavlovą, Česlovo, gyv. Telšiai, Žemaitės 21, Antanas Bidva, gyv. L. Pelėdos g-vė 3-16, Jurgis Parakininkas, gyv. Laisvės 12-34. Krėtė saugumiečiai, nenurodę savo pavardžių. Apžiūrėjo kiekvieną popieriuką, vartė kiekvieną knygų lapą. Visų, net valstybinių knygų viršelių aplankuose, kažko uoliai ieškojo, pervertė visus senus laikraščius ir šiukšlių dėžėse rastus popieriukus. Konfiskavo bemaž viską, kas buvo rašyta kun. J. Kaunecko ranka: neišsiųstus laiškus, pamokslus, pamokslų planus, įvairius užrašus, užrašų knygutes, viso — netoli 10 tūkstančių lapų. Taip pat paimti pažįstamų žmonių sveikinimai, laiškai, telegramos, net iš kareivių gautų laiškų vokai. Paėmė knygas: Maceinos „Niekštybės paslaptis", J. Gedgaudo „Lietuvos istorija" (proistorė), Griniaus „Lietuviškojo charakterio problema", Bartkaus „Psichologo pastabos", „Nacionologijos klausimai", 5 mažos knygutės apie šv. Kazimierą, TTGKK dokumentai Nr. 1-25, Dainos, 3 knygos B. Brazdžionio poezijos „Svetimi kalnai" (visos rašytos mašinėle) — viso apie 20 knygų. Konfiskuota „Kronikos" Nr. 53, Telšių vyskupijos kunigų raštas Brežnevui 6 egz., Tverų kun. J. Paliuko ir K. Velioniško raštas (50 psl.) su priedu Telšių vyskupui, Kunigų tarybai ir „Tiesos" redakcijai, kun. J. Gedvilos raštas Telšių vyskupijos valdytojui apie atsisakymą dalyvauti pokalbyje su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniu Anilioniu; konfiskuota daugybė nuotraukų: TTGKK narių, jaunimo eisenos į Šiluvą, į Kryžių kalną bei kun. V. Jaugelio laidotuvių, nugriautų — sulaužytų kryžių ir kt. Iš šeimininkės kambario saugumiečiai paėmė rašomąją mašinėlę „Optima" ir leidinį „Aušra" Nr. 32. Iš kun. J. Kaunecko kišenių buvo surinkti visi sudraskyti popierėliai, čekistai paėmė švarko kišenėje rastas 3 auksines carines 5 rub. vertės monetas, kurias viena moteris padovanojo Ž. Kalvarijos tabernakulio ir liturginių indų auksavimui.
Visam kratos laikui buvo sulaikyta Stasė Činskytė, ateinanti gaminti maisto. Iškratyti ir apklausinėti visi tuo metu kokiu nors reikalu atvykę interesantai (mat buvo kun. J. Kaunecko budėjimo laikas), net žmogus, atvykęs kunigą vežti pas ligonį. Ilgai saugumietė tardė ir bemaž iki nuogumo išrengė užėjusią Ritą Bumblauskaitę. Genovaitė Zaikauskaitė, atėjusi pas Činskytę pasiimti rakto, buvo nuvežta į miliciją, kur saugumietė Danutė Dapkūnienė iškratė net jos batus.
Kratos metu saugumiečiai nuolat ėjo į koridorių kalbėtis prie atsivežtos radijo aparatūros. Krata užsitęsė iki 1 val. nakties.
1983 m. sausio 27 d. visose Telšių įmonėmse, įstaigose, mokyklose, net vaikų darželiuose buvo pravesti susirinkimai tema: „Suimtas kun. A. Svarinskas, jau du kartus sėdėjęs kalėjime už bendradarbiavimą su pokario nusikaltėliais, šaudžiusiais žmones; panašus esąs ir Telšių kun. J. Kauneckas, todėl pas jį daroma krata ir jis tardomas. Netikėkit, jei ką kita kalbės davatkėlės ar kunigai".
1983 m. sausio 27 d. 11 val. kun. J. Kauneckas buvo iškviestas tardymui pas prokurorą Jakavičių. Tardyme be prokuroro dalyvavo saugumietis ir davinėjo nurodymus. Tardymo metu buvo klausinėjama apie rastus „antitarybinius leidinius". Kun. J. Kauneckas pareiškė, jog kratos metu antitarybinių leidinių pas jį nebuvo. „Knygos yra gaminamos savilaidos būdu, nes jų neleidžiama išleisti spaustuvėse, o be religinių-istorinių knygų kunigai ir tikintieji gyventi negali; TTGKK ir „Kronikos" taip pat nebūtų, jei niekas nepažeidinėtų tikinčiųjų teisių", — kalbėjo kun. J. Kauneckas.
Tardymo metu saugumietis atvedė teisėją, kuri pareiškė: „Dabar bus nagrinėjama jūsų byla". Tiesiai iš tardytojo kabineto kun. J. Kauneckas buvo nuvestas į teismą, mat Telšių raj. administracinės komisijos buvo nubaustas 50 rub. bauda už Vėlinių procesijos „organizavimą" Viešvėnuose. Ieškodamas teisybės, kun. J. Kauneckas kreipėsi į teismą. Teismas buvo paskelbtas sausio 26 d. 10 val., tačiau sausio 21 d. vakare, po pamaldų, teisėja Paulauskaitė išsikvietė kun. J. Kaunecką ir pranešė, kad byla atidedama, nes teismas šiuo metu turi daugybę kitų bylų ir nebespėja visų išnagrinėti. Salėje nebuvo nė vieno žmogaus, o teisėja paskelbė „viešą" teismo procesą. Kun. J. Kauneckas pareiškė, jog ši byla liečia visus tikinčiuosius ir jų teises, todėl nesutinka dalyvauti šitokiame teisme, tačiau iš teismo salės išeiti neleido.
Telšių raj. administracinės komisijos pirmininkė Liubinavičienė pareiškė, jog komisija, susidedanti iš milicijos viršininko Mickevičiaus, finansų skyriaus vedėjos Raudonienės, Savicko ir kt., kun. J. Kaunecką nubaudė teisingai, mat apie tai liudija ir gautas Viešvėnų apylinkės darbuotojų Bumblausko ir Bumblauskienės pareiškimas. Prokuroro padėjėja Butnorienė kaltinimą taip pat palaikė. Kun. J. Kauneckas pasakė, kad jis nesupranta, kodėl teismas visiškai nenagrinėja jo skunde pateiktų argumentų. Tarėjai raudonavo. Teismas pripažino, kad kun. J. Kauneckas nubaustas teisingai. Teisėja Paulauskaitė visiškai neatsižvelgė į civilinio proceso nuostatą, jog teismas privalo panaikinti baudą, jei administracinė komisija baudžia už veiksmus, senesnius negu 30 d. (Civilinio proceso kodekso komentaras, str. 262,18 ir 33). Tuo tarpu Telšių adm. komisija kun. J. Kaunecką nubaudė po proceso praėjus 50 d.
* * *
Valkininkai. 1983 m. sausio 26 d. 17 val. pas Valkiniinkų kleboną kun. Algimantą Keiną buvo padaryta krata tikslu paimti TTGKK dokumentus ir kitą medžiagą, turinčią reikšmės byloje. Kratai vadovavo teisininkas Bičkauskas, krėtė 7 saugumiečiai, dalyvaujant dviem kviestiniams. Buvo iškrėsta vargonininkė Rita Lengvenytė ir klebonas kun. A. Keina. Kratos metu paėmė 2 papkes kun. A. Keinos pamokslų, TTGKK dokumentus ir rašomąją mašinėlę.
1983 m. sausio 27 d. kun. A. Keina buvo tardomas LTSR Prokuratūroje. Tardytojas Bičkauskas klausinėjo kun. A. Keiną, kas yra TTGKK pirmininkas, kas rašo dokumentus, kur nariai susirenka, kaip Komiteto dokumentai patenka į užsienį ir t.t. Kunigas paaiškino, kad Komitetas pirmininko neturi — visi nariai lygūs, dokumentus ruošia drauge, o kaip jie patenka į užsieni, neturi supratimo.
Tardymas užtruko 4 valandas.
* * *
Garliava (Kauno raj.). Jadvyga Bieliauskienė, areštuota 1982 m. lapkričio 29 d. Garliavoje, šiuo metu yra laikoma Vilniaus saugumo izoliatoriuje.
J. Bieliauskienė, saugumo tardytojų Pilelio ir Urbono žodžiais tariant, yra kaltinama Garliavos moksleivių religinio būrelio organizavimu, parašų rinkimu po tikinčiųjų pareiškimais, skundo rašymu Kauno miesto prokurorui dėl vaikų terorizavimo bei neteisėtų tardymų ir t.t. Už tokią „antitarybinę veiklą" jai grasinama 7 m. kalėjimo.
Stalino represijų laikotarpiu J. Bieliauskienė buvo nuteista 10 metų kalėti.
* * *
Vilnius. 1982 m. gruodžio 8 d., vadovaujant papulk. Vilimui, saugumiečiai įsiveržė į Irenos Skuodienės butą (Vandentiekio 44-4) ir padarė kratą tikslu „paimti šmeižikiško turinio literatūrą ir kitus dokumentus, turinčius reikšmės byloje". Kratos metu paimta: vizitinė kortelė su užrašu — „Edvvard VVayne Merrylecend secretary Embassy of the United States of America", vizitinė kortelė — „Daniel Frid vice konsul USA, kišeninis kalendorius su įvairiais įrašais.
1982 m. gruodžio 17 d. Irena Skuodienė parašė LTSR Prokurorui tokio turinio skundą:
„š.m. gruodžio 3 d. mano bute, vadovaujant tardytojui Vilimui, dalyvaujant Vlasovui Vondrasevskiui, M. Bozko ir Mickui, kviestiniams — Šeštakovui ir Bibakovui, gana dramatiškomis aplinkybėmis buvo padaryta krata pretekstu surasti šmeižikiškos literatūros.
Šį faktą laikau dar vienu aktu nuoseklioje Vytauto Skuodžio šeimos persekiojimo grandinėje, prasidėjusioje 1979 m. pabaigoje.
Nuolatinio persekiojimo faktoriai: sekimas, telefono pasiklausymas, priekaištai iš darbovietės, korespondencijos nusavinimas ar sulaikymas. Protarpiais paįvairinama kardinalesnėmis priemonėmis, pavyzdžiui, 1981 m. buvau iškviesta pusiau oficialiam pasikalbėjimui apie šeimą, kur buvau įpareigota prisiimti atsakomybę už bet kokią informaciją apie Vytautą Skuodį bei jo būklę bausmės atlikimo vietoje.
1982 m. balandžio 2 d. grasino man iškelti bylą pagal LTSR BK 68 str. už mano teigimą bei įsitikinimą, kad mano vyras yra sąžiningas, visuomenei nusipelnęs žmogus, turįs tvirtas pažiūras ir visiškai nepanašus į nusikaltėlį, šį grasinimą atmetu kaip nepagrįstą, nors ir „argumentuotą" įstatymais, juo labiau, kad pirmajame grasinime (1981 m.) figūravo teiginys „už įsitikinimus mes nebaudžiame". Taigi, mano giliu įsitikinimu, tarybiniai pareigūnai visiškai nepaiso „Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos" ir „Pakto apie žmogaus teises — 1966".
Protestuoju prieš nuolatinį Vytauto Skuodžio šeimos persekiojimą, apsivainikavusį durų išlaužimu mano bute.
Gruodžio 8 d. iš ryto kažkokia moteris paskambino į duris, norėdama „įteikti" man telegramą. Prašiau, kad atiduotų man ją per durų plyšį, palaikomą grandinėle. Bet ji griežtai pareikalavo ją įleisti į namus nevą pasirašyti . . . Pajutusi apgaulę, duris užtrenkiau, bet, nesiliaujant skambinimui, buvau priversta skambutį išjungti. Tada pasigirdo beldimas į duris. Vyriškas balsas rėkė: „Atidaryk, rupūže, nes išlaušime duris!" Išsigandusi iškviečiau miliciją. Bet, kol atėjo įgaliotinis, papulkininkis Vilimas jau siautė mano bute, pareiškęs: „Aš čia šeimininkas!" Komentarai, manau, nereikalingi . . .
KGB šeimininkauja vienokiais ar kitokiais būdais mūsų bute, šeimos darbovietėse ir tariasi esą mūsų likimo šeimininkais, o aš, bejėgė persekiojamoji, drįstu atkreipti jūsų dėmesį į VSK darbuotojų panašius ar būsimus brutalius veiksmus".
Šiauliai. 1982 m. gegužės 6 d. Rygos geležinkelio stotyje, išlipant iš traukinio, buvo sulaikyta šiaulietė Stasė Tamutienė. Milicijos skyriuje čekistai, neprisistatę ir nepateikę kratos orderio, atliko smukią su savimi turimų daiktų ir asmens kratą. Nieko, išskyrus rožančių ir maldaknygę, kratos metu nerasta. Po valandą laiko trukusios kratos S. Tamutienė buvo paleista.
1982 m. gruodžio 8 d. S. Tamutienės bute (Šiauliai, Ežero 65-35), sandėliukyje ir garaže buvo padaryta krata. Kratai vadovavo Vilniaus KGB tardytojas majoras Valaitis, krėtė 3 Šiaulių miesto čekistai, dalyvaujant dviems kviestiniams. Kratos metu, ieškant antitarybinės literatūros, dokumentų, ypatingai iš kailio nėrėsi vietiniai čekistai: radę kalinių ar tremtinių nuotraukas, bandė įrodyti, kad jos yra perfotografuotos tikslu perduoti į užsienį; atidžiai perskaitė užsieny gyvenantiems giminėms bei pažįstamiems paruoštus Kalėdinius sveikinimus. Namiškiai juokėsi, kad po tokios cenzūros laiškai ir sveikinimai tikrai pasieks adresatus.
Kratos metu paimta: knyga „Ąžuolai vėtroje" (2 egz.), užrašų knygutė, adresas iš Belgijos.
Atsisakius pasirašyti, čekistai kratos orderio nepaliko.
Po kratos tardymui į šiau!:ų miesto KGB buvo išvežta Dalia Tamutytė. Majorą Valaitį domino, kokiu tikslu Dalia važiavo į Maskvą. Ką perdavusi užsieniečiams, dirbantiems Maskvoje, kur ir ką girdėjusi apie įvykius Vilniuje po 1982 m. rudenį vykusių futbolo varžybų ir t.t. Tardytojas reikalavo, kad apie tardymą niekam nebūtų pasakojama. Tardymas truko apie 6 val.
1982 m. gruodžio 17 d. D. Tamutytė pakartotinai buvo iškviesta į Vilniaus saugumą pas tardytoją Valaitį. Čekistas teiravosi iškviestąją, ar nepastebėjusi kokių nors psichinių nukrypimų Editos Abrutienės elgesyje (E. Abrutienė suimta 1982 m. gruodžio 8 d., jai iškelta baudžiamoji byla Nr. 105 pagal LTSR BK 199 str. I d. už žinomai melagingų prasimanymų skleidimą, žeminančių tarybinę valstybę ir santvarką); kokiu tikslu buvusi Maskvoje, ar pažįsta nurodytus užsieniečius, ar nėra ji ar jos motina susitikusi su užsienio korespondentu, kitais užsieniečiais; tardytoją domino, ką D. Tamutytė žino apie „LKBK" ir kitus pogrindžio leidinius.
Tardymo metu atėjęs E. Abrutienės tardytojas Daugalas buvo nepatenkintas D. Tamutytės atsakymais, grasino, kad teksią pasimatyti kitoje vietoje ir kitaip pasikalbėti. Tardymas truko maždaug 3 val.
* * *
Kaunas. 1982 m. lapkričio 23 d. Bernadeta Mališkaitė prievarta, lydint milicininkui, buvo nuvežta į Vilniaus saugumą. Tardytojas Vilimas klausinėjo iškviestąją, ką ji žino apie ukrainiečių tremtinį Zorianą Popadiuk, iš kur gavusi jo adresą, ar nėra siuntusi jam siuntinų ir t.t.
Pasirašyti po protokolu tardomoji atsisakė.
Pasibaigus tardymui, B. Mališkaitę apklausinėjo dar vienas čekistas (vadino savo majoru Sasnausku). Čekistą domino, kodėl B. Mališkaitė metė mokytojavus, gyrė jos pedagoginius sugebėjimus, liepė apsigalvoti ir grįžti dirbti atgal į mokyklą — siūlė savo rekomendaciją, nes be jos vargu ar kas priims. Paskutiniu metu B. Mališkaitė įsidarbinus prie Virbalio bažnyčios.
* * *
ses. Bernadeta Mališkaitė
Kybartai. 1982 m. lapkričio 29 d. 10 val. į Vilniaus saugumą pas tardytoją Kovoliovą buvo iškviesta Ona Šarakauskaitė.
Saugume prie O. Šarakauskaitės prisistatė čekistas ir pareiškė, kad tardytojas Kovoliovas yra užimtas ir ją galės priimti tik po pietų, todėl jis norįs su ja draugiškai pasikalbėti. Į O. Šarakauskaitės reikalavimą kitą kartą tiksliau nurodyti atvykimo laiką, o dabar išleisti ją iš kabineto, nes ji nenusiteikusi klausytis čekisto auklėjimo, niekas nekreipė dėmesio.
Pokalbio metu čekistas dėjosi geru komunistu, pasisakė esąs paskirtas rūpintis O. Šarakauskaitės ateitimi, todėl gerai žino jos šeimos narius, draugus. Tardomoji atsakė esanti patenkinta gyvenimu ir paprašė nesivarginti dėl jos ateities. O. Šarakauskaitei pareiškus, kad ji visiems — jaunimui, suaugusiems žmonėms — pasakos apie saugumiečius, drįsusius jos seseriai Zitai Šarakauskaitei biauriais šmeižikiškais prasimanymais juodinti kunigus, saugumietis baisiai įširdo ir pagrasino, kad už tai gali būti nubausta. Čekistas apgailestavo, kad pokario metais Lietuvoje buvo uždaryti visi vienuolynai, todėl dabar sunku valdžiai juos kontroliuoti; prasitarė, kad netolimoje ateityje saugumas labiau pradės rūpintis pogrindyje veikiančiais vienuolynais, paskirdamas kiekvienai jaunai vienuolei po panašų į jį šefą, kviesis pokalbiams į saugumą jas ir jų tėvus.
Kalbėdamas čekistas akcentavo, kad jam kelia nerimą ir susirūpinimą aplinka, kurioje Onutė gyvena ir dirba (dirba prie Kybartų bažnyčios). Visą laiką bandė įtikinti, kad ji nepažįsta gyvenimo, yra aklai užsispyrusi ir išnaudojama, tik kol kas to nejaučia; siūlė keisti gyvenimo būdą, darbą, įkalbinėjo neužkast gabumų ir stoti į aukštąją mokyklą.
Po pietų vykusiame tardyme tardytojas Kovoliovas paklausinėjo O. Šarakauskaitę, iš kur pažįstanti ukrainietį Zorianą Popadiuk ir ką apie jį žino. Pasirašyti po protokolu O. Šarakauskaitė atsisakė.
Tardymui pasibaigus, užbaigti „draugišką" pokalbį prisistatė anksčiau minėtas saugumietis. Nepavykus „susikalbėt", pažadėjo dar ne kartą susitikti ateityje.
* * *
Kapsukas. 1982 m. lapkričio 11 d. į Vilniaus saugumą pas tardytoją Kovoliovą buvo iškviesta C. Suchackinaitė, pedagoginės mokyklos IV kurso moksleivė Zita Šarakauskaitė. Tardytojas paaiškino, kad ji iškviesta boti liudininke ukrainiečio Zoriano Popadiuko byloje. Teiravosi, iš kur gavo suimtojo adresą, ką rašė laiškuose, ar buvo nuvykusi pas jį į tremtį ir t.t. (Lietuvoje įprasta, kad žmonės sąžinės belaisviams kalėjime ar tremtyje pasiunčia sveikinimus, laiškus bei siuntinius).
Pasirašyti po protokolu Z. Šarakauskaitė atsisakė.
Po tardymo Z. šarakauskaitę stengėsi užverbuoti pavardės nepasisakęs čekistas. Jam rūpėjo sužinoti, kur dirba jos sesuo Ona šarakauskaitė, ar dažnai Zita pas ją lankosi, ar gauna skaityti nelegalius leidinius; aiškino, kad sesuo, susidėjusi su Ona Vitkauskaite ir Genovaite Navickaite, nuėjo blogais keliais.
Pokalbio metu čekistas šmeižikiškais prasimanymais juodino aktyvius kunigus, atsisveikindamas prižadėjo, kad jai dar reikės su juo pasimatyti.
* * *
Joniškėlis (Pasvalio raj.). Joniškėlio klebonas kun. Benediktas Urbonas 1982 m. gruodžio 6 d. Pasvalio rajono saugumo komitete buvo tardomas kaip turįs ryšį su užsieniu. Ypač saugumui rūpėjo, kam ir kur išsiuntinėjo nuorašus pareiškimo, kur kunigas Urbonas skundėsi dėl baudos už vaikų mokymą. „Pasakyk, kad žinias perdavei kun. Antanui Balaišiui, Saločių klebonui, ir viskas baigsis", — reikalavo čekistas. Kun. B. Urbonas griežtai atsisakė tokio melagingo liudijimo.
* * *
Kaunas. 1982 m. liepos 19 d. saugumietis Jonas Matulevičius atnešė Daivai Tamošiūnaitei 20 d. šaukimą į saugumą. Nuėjusi į saugumą, mergaitė rado tą patį saugumietį J. Matulevičių. Čekistas mergaitei buvo labai malonus, sakėsi norėjęs pasižiūrėti, kaip Daivutė gyvenanti, todėl pats ir atnešęs šaukimą. Norėdamas laimėti mokinės palankumą, saugumietis pasakojo apie save, klausinėjo apie mokslą, davė patarimų, kaip pasirinkti profesiją. Daivutė tačiau buvo neprakalbinama. Tuomet pradėjo klausinėti, iš kur gavusi kalinių adresus, kodėl rašanti jiems laiškus, kas paskatinęs juos rašyti? Mergaitė laikėsi drąsiai. Tuomet čekistas pradėjo gąsdinti, kad pranešiąs mokyklai, ministerijai, būsią daug nemalonumų; liepė greitai apsigalvoti ir liepos 27 d. ateiti į viešąją biblioteką. { paskirtą pasimatymą Daivutė nenuėjo.
* * *
Kaunas. 1982 m. rugpiūčio 31 d. Arūnas Kavaliauskas buvo šaukiamas į Karinį komisarijatą. Ten, atlikus eilinius formalumus, karininkas liepė eiti į kabinetą, į kurį kartu įėjo ir saugumietis J. Matulevičius. Kagėbistas liepė Arūnui rašyti autobiografiją, pažymint ir religinius įsitikinimus. Prasidėjo tardymas. Saugumietis kalbėjo, ar vaikinas pats savo noru einąs į bažnyčią, ar tėvai jį verčia. Arūnas pasisakė einąs savo iniciatyva. Toliau čekistas kalbėjo, ar jis pažįstas kun. Svarinską, kun. J. Kaunecką; ką jis pažįstąs iš Petrašiūnų bažnyčios lankytojų, ypač jaunimo. Arūnas sakėsi nieko nepažįstąs. Tuomet saugumietis bandė jaunuolį užverbuoti jiems dirbti, siūlydamas pinigus, butą, atleidimą nuo karinės tarnybos. Jei nesutiksiąs su jų pasiūlymu — susilauks daug nemalonumų. Arūnas atsisakė pasirašyti jiems dirbti. Pabaigoje tardymo saugumietis J. Matulevičius prigrasino vaikiną niekam apie jų susitikimą nepasakoti ir paskyrė du pasimatymus: rugsėjo 6 d. 14 val. ateiti prie Girstupio parduotuvės, o, jei kas sutrukdytų, — rugsėjo 7 d. tuo pačiu metu. Ir vėl buvo perspėtas, kad į pasimatymus ateitų vienas.
Sutartą dieną saugumiečiai nesulaukė Arūno, skambino jam į namus, bet, jo nesuradę, liovėsi ieškoję.
Tokiais metodais, žadėdami ir gąsdindami, saugumiečiai verbavo ir kitus jaunuolius, o kai kuriems iš jų nesidrovėjo pasiūlyti net konkrečias užduotis. Ypatingai buvo bandomas užverbuoti Petrašiūnų bažnyčią lankantis jaunimas.
* * *
Kaunas. 1982 m. birželio 17 d. Kauno 21-sios vid. mokyklos mok. Vilija Masytė buvo iškviesta į mokyklą pokalbiui su saugumiečiu Jonu Matulevičių. Mergaitė į pokalbį atėjo kartu su motina, bet čekistas motiną iš kabineto išvarė. Čekistas buvo perdėtai mandagus ir labai maloniai klausinėjo mokinę apie abitūros išleistuves, apie ateities planus, su kuriais jis jau buvo kažkieno supažindintas.
Po to pradėjo klausinėti, ar ji neskaito pogrindinės literatūros. Mergaitė atsakė neigiamai. Tuomet kagėbistas ištraukė keletą laiškų, jos rašytų kaliniams, ir pradėjo tardyti: kodėl rašiusi politiniams kaliniams, kur gavo adresus ir t.t. Mokinė prisipažino rašiusi ir paaiškino, kad kiekvienas turi teisę rašyti kam nori, o adresą sužinojo iš Vatikano radijo laidų. Saugumietis gyrėsi viską žinąs, bet norįs, kad ji pati viską prisipažintų. Čekistas daug laiko sugaišo bandydamas įtikinti mokinę, kad politiniai kaliniai yra teisingai nubausti, nes iš jų kai kurie yra tikri žmogžudžiai. Jis pats kai kuriuos gerai pažįstąs, ir daugiausia pasakojo apie doc. Skuodį, B. Gajauską, Paulaitį. Vilija į tuos pasakojimus nekreipė dėmesio, nes jautė, kad tai eilinis melas.
Čekistas skundėsi, kad laiškai ir sveikinimai su šventėmis trukdo kalinių „perauklėjimui".
Saugumietis J. Matulevičius reikalavo, kad mokinė rašytų pasiaiškinimą: kokiu tikslu rašiusi kaliniams laiškus, ką žada toliau daryti ir iš kur gavo adresus. Mergaitė pasiaiškinimo nerašė, o ką toliau darys, — tai jos asmeniškas reikalas.
Saugumietis, kaip paprastai, pradėjo mergaitę bauginti, kad ji neįstosianti į jokią aukštąją mokyklą, o be to, dar gali patekti ir į kalėjimą. Iš ilgo pasikalbėjimo vėl čekistas bandė išgauti pasiaiškinimą, sakydamas, kad jam sugrįžus reikės parodyti, ką yra nuveikęs. Tardymas vyko 3 valandas.
Kada visiems abiturientams buvo išduodamos charakteristikos, Vilija Masytė jos negavo. Auklėtoja paaiškino, kad jos charakteristikoje dar nėra įrašyti žodžiai: „bendrauja su politiniais kaliniais".
* * *
Kaunas.
LTSR Prokurorui
Henriko Ratauto ir Janinos Ratautienės,
gyvenančių Kaune, Komunos 8-1,
Pareiškimas
Kreipiamės į jus, Prokurore, sekančiu reikalu. Mūsų sūnus Henrikas Ratautas yra gąsdinamas, prievarta verčiamas pasirašyti dirbti saugumo agentu-pranešėju.
1982 m. spalio 13 d. 22 val. mūsų sūnus šeimos reikalais važiavo iš Vilniaus; 27 kilometre kelyje Vilnius — Kaunas įvyko avarija. Buvo tamsu, lijo lietus ir sūnus pervažiavo girtą pilietį, kuris jau buvo gavęs mirtiną smūgį prieš jį važiuojančios mašinos. Esant labai trumpame atstume, vairuotojas stabdė sūnų, bet priešais važiuojančios mašinos apakintas sūnus nespėjo sustabdyti mašinos.
Saugumietis Jonas Matulevičius, pasinaudodamas šia nelaiminga situacija, gąsdina sūnų kalėjimu 5-riems metams.
1982 m. gegužės 7 d. mūsų sūnus išėjo į Tarybinę Armiją, bet respublikinės med. komisijos buvo paleistas, remiantis ligos istorija. Respublikinės med. komisijos sprendimu Kauno m. Panemunės raj. karinis komisariatas išdavė karinį bilietą, pripažindamas netinkamu rikiuotinei tarnybai. 1983 m. sausio 13 d. sūnus buvo iškviestas į karinį komisariatą, ten jo laukė saugumietis J. Matulevičius. Jis pradėjo gąsdinti sūnų, kad jis vengęs Tarybinės Armijos ir už tai grasino 5 m. kalėjimo, aišku, jeigu neužsiverbuos saugumo agentu-pranešėju.
Rytojaus dieną (1983.1.14) po iškvietimo į karinį komisariatą sūnus ir aš turėjome vykti į Trakų milicijos poskyrį. Ten sūnų pasitiko tas pats saugumietis J. Matulevičius. Jis pareiškė: „Jeigu karinėje ligoninėje pasitvirtins tavo ligos istorija (ten daugiau tave gąsdinome), tai, pasinaudojant avarijos situacija, tave lengviau sudirbsime". Vienintelė išeitis — užsiverbuoti dirbti saugumo agentu-pranešėju.
Stebimės, kad be prievartos ir šantažo saugumiečiai negali sudaryti sau kadrų savanoriškais pagrindais.
Gerb. Prokurore, prašome paaiškinti, kodėl tie patys įstatymai nevienodai galioja: vienaip neužsiverbavus, kitaip užsiverbavus. Prašome jūsų, Prokurore, duoti nurodymus atitinkamoms įstaigoms, kad saugumas paliktų ramybėje mūsų sūnų.
Laukiame raštiško atsakymo.
1983.01.28.
