„LKB Kronikos" 55-me numeryje buvo rašoma, kad pas Joną Sadūną buvo padaryta krata ir, jam esant ligoninėje, pradėtas tardymas. Toliau įvykiai klostėsi šitaip:
Nuo 1982 m. lapkričio 11 d. J. Sadūnas buvo ruošiamas anginos operacijai. Būdamas ligoninėje, parašė Lietuvos TSR Valstybinio saugumo komiteto pirmininkui tokio turinio pareiškimą:
„1982 m. spalio 11 d. mano bute Architektų g. 27-2 buvo padaryta krata sąryšyje su byla Nr. 57-2-031-81, ieškant mano rašysenos pavyzdžių. Iš tikrųjų krėtėjus domino ne mano rašysena, o laiškai, adresai, pašto siuntų kvitai ir pan. Prokuroro pavaduotoja R. Juciūtė kažkieno buvo verčiama skubėti ir mane tardė net ligoninėje. Labai į tiesą panašu, kad kažkas su manimi nori susidoroti. Kai kurie argumentai verčia galvoti, kad tai VSK darbas:
1. VSK darbuotojams labai nepatiko mano susirašinėjimai su sąžinės kaliniais ir su daugeliu Vakarų pasaulio žmonių.
2. 1974 m. spalio 22 d., baigiantis dviejų dienų tardymui, VSK darbuotojas Vincas Platinskas prievartavo mane važiuoti į Simną pas kun. Sigitą Tamkevičių ir įrašyti į magnetofoną pašnekesį su kunigu. Du saugumiečiai mane nuvežė į Alytų ir, įdavė miniatiūrinį magnetofoną, nusiuntė pas kun. Sigitą Tamkevičių. Kadangi pokalbio neįrašiau, Vincas Palatinskas ant manęs labai įniršo.
1975 m. birželio pabaigoje išsikvietė Vincas Platinskas į VSK būstinę ir nusivedė į konspiratyvų butą Cvirkos gt. Nr. 17 ir visokiais gąsdinimais prievartavo mane, kad būčiau VSK bendradarbiu. Labai gaila, bet tuo metu neturėjau jėgos prievartavimui atsispirti ir formaliai sutikau Vincui Platinskui padėti.
Kadangi niekada ir apie nieką neteikiau VSK darbuotojams jokių žinių, todėl suprantama, kodėl dabar esu persekiojamas.
Jums, VSK Pirmininke, pareiškiu:
1. Griežtai atsisakau, bet kada bendradarbiauti su VSK.
2. Protestuoju prieš tai, kad esu nekaltai persekiojamas.
3. Esu pasiruošęs būti nuteistas, patalpintas į psichiatrinę ligoninę ar būti visiškai sunaikintas, bet niekada nesielgsiu prieš savo krikščionišką sąžinę."
Sekančią dieną po pareiškimo išsiuntimo, 9 val. ryto, gydytoja J. Blažienė pasakė J. Sadūnui, kad jam reikės pakartotinai eiti į rentgeno kabinetą, nes jj tebevargina kosulys ir 37,7 temperatūra. Po 15 min. J. Sadūnas med. sesers buvo pakviestas užeiti į gydytojos J. Blažienės kabinetą, kur jam pranešė, kad jis išrašomas iš ligoninės ir nukreipiamas gydytis į Vilniaus V-tą polikliniką; 12 val. išdavė nedarbingumo lapelį ir Vilniaus II ligoninės ligos išrašą. J. Sadūnas, atsisveikinęs su palatoje gulinčiais ligoniais, ruošėsi išeiti, bet įėjusi med. sesuo paprašė jo palaukti, nes gyd. J. Blažienė duos dar papildomą ligos išrašą. Vietoj išrašo po penkių minučių į palatą įėjo milicijos seržantas Dviliov ir be prokuroro sankcijos areštavo J. Sadūną. Nusivedęs ir įsodinęs jj į mašiną, kurioje be trijų milicininkų buvo dar vienas civilis vyras, parodė popieriaus lapą su kažkokiu tekstu, bet perskaityti leido tik Juciūtės parašą, ir, paklausęs, ar jis ją pažįsta, nuvežė į N. Vilnios psichiatrinę ligoninę, Vl-jį vyrų psichekspertizės skyrių. Skyriuje buvo 34 vyrai, blogos sąlygos. J. Sadūną išsikvietė gydytoja Regina Ražinskienė. Klausė, ar anksčiau nebuvo gydomas psichligoninėje, ar jo tėvai nesirgo psichinėm ligom, ar nebuvo sumušta galva. J. Sadūnas atsakė, kad nieko panašaus nėra buvę. Gydytoja P. Ražinskienė gyrė sovietinę valdžią, esą kokia ji humaniška — jei J. Sadūnas bus pripažintas psichiškai nesveiku, bus nutraukta jam sudaryta byla ... Po mėnesio ar vėliau ji jam pasakys, ar reikalingas „gydymas" ir, jei taip, J. Sadūną perves į kitą skyrių „gydyti", o po 2-3 metų gal ir išleis.
1982 m. lapkričio 18 d. J. Sadūno žmona Marytė Sadūnienė ir jo sesuo Nijolė Sadūnaitė parašė protesto pareiškimus LTSR prokurorui ir nuorašus TTGK komitetui. Nijolė Sadūnaitė pareiškime prokurorui rašo:
„1970 m. pabaigoje VSK būstinėje per tardymą dėl kun. Antano Šeškevičiaus bylos VSK darbuotojas Gudas, grasindamas ir gąsdindamas mane įvairiomis bausmėmis, tarp kitų grasinimų pasakė: „Tavo broliui bus blogai!"
Po mano suėmimo 1974 m. mano brolis Jonas Sadūnas visokiais būdais buvo saugumo darbuotojų šantažuojamas.
1982 m. spalio 11 d. buvo padaryta krata, vadovaujant net savo pavardės nepasisakiusiam ir po protokolu nepasirašiusiam civiliai apsirengusiam vyrui, ne tik brolio, bet ir mano kambaryje, nors tam nebuvo orderio. Buvo norima brolį apkaltinti šmeižimu.
Pagaliau, matydami kaltinimo absurdiškumą, š. mėn. 18 d. brolį su milicija paėmė iš ligoninės, kur jį ruošė anginos operacijai, ir patalpino į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę.
Mano brolis yra visiškai sveikas. Tai gali paliudyti visi jį pažinojusieji, tame tarpe ir mūsų dėdė — gydytojas Kazimieras Rimkus, JAV pilietis, kuris su savo žmona šią vasarą pas mus svečiavosi.
Protestuoju prieš šią baisią savivalę ir reikalauju kuo greičiau išleisti mano brolį Joną Sadūną iš psichiatrinės ligoninės."
1982 m. lapkričio 22 d. 11,30 min. J. Sadūno į psichligoninę atėjo aplankyti jo sesuo N. Sadūnaitė. Nespėjus jiems pasikalbėti, iš kabineto išbėgo gydytoja R. Ražinskienė ir pradėjo šaukti: „Kas tu tokia būsi? Ko kalbies su ligoniais? Ko tau čia reikia?" N. Sadūnaitė paaiškino, kad ji J. Sadūno sesuo ir turi teisę aplankyti savo brolį. Gydytoja R. Ražinskienė puolė į isteriją — pradėjo maivytis, šaipytis, rodyti liežuvį, o po to ėmė šaukti: „Greičiau išeik iš čia, nes iškviesiu miliciją ir ji išmes tave!" N. Sadūnaitė išėjo. Tą pačią dieną ji parašė LTSR prokurorui pareiškimą, kuriame, išdėstė, kaip gydytoja R. Ražinskienė be jokios priežasties ją išvijo iš ligoninės, klausia: „Kas davė teisę gydytojai R. Ražinskienei uždrausti man lankyti savo brolį ir šaukti ant manęs ten esančių akivaizdoje? Prašau nubausti tarybinės teisėtvarkos laužytojus ir kuo greičiau išleisti J. Sadūną iš psichiatrinės ligoninės."
Į 1982 m. lapkričio 22 d. N. Sadūnaitės pareiškimą Lietuvos TSR prokuratūros skyriaus prokuroro 3-os klasės valstybinis patarėjas A. Kirijenka atsakė:
„1982 12 01 Nr. 13/119-80
Atsakydamas į Jūsų 1982 11 22 pareiškimą, pranešu, kad Jūsų broliui Jonui Sadūnui, patrauktam kaltinamuoju baudžiamojoje byloje pagal Lietuvos TSR Baudžiamojo kodekso 132 str. 2 d., Vilniaus rajono prokuratūros nutarimu paskirta stacionarinė teismo ekspertizė, kuri atliekama N. Vilnios psichiatrinėje ligoninėje".
Gydytoja Ražinskienė po N. Sadūnaitės išvijimo iš ligoninės broliui Jonui Sadūnui pareiškė, kad saugumietis ir du milicininkai padėjo parašyti aktą, kad N. Sadūnaitė ją įžeidė ir dabar gausianti mažiausiai metus lagerio.
Po lapkričio 22 d. tris kartus milicininkai ir vieną kartą saugumietis ieškojo N. Sadūnaitės pas Bronę Kibičkaitę (Vilnius, Tiesos g. Nr. 11-38), bet jos vis nerado.
1982 m. lapkričio 23 d. N. Sadūnaitė pareiškime Sveikatos apsaugos ministrui tarp kita ko rašo: „Jei ne baltas chalatas, kuriuo buvo apsirengusi gydytoja Ražinskienė, būčiau pagalvojusi, kad tai agresyvi psichinė ligonė. Man išėjus gyd. Ražinskienė ėmė tardyti brolį: „Ar esi katalikas? Kodėl rašei vyskupui sveikinimą?" Nuo kada Tarybų Sąjungoje laikoma nusikaltimu tikėti ir švenčių proga sveikinti dvasiškius?"
1982 m. lapkričio xx d. Jonas Sadūnas buvo išleistas iš ligoninės ir pripažintas sveiku. Prokuratūros tardytoja Juciūtė, neatsižvelgdama, kad Jonas Sadūnas turėjo nedarbingumo lapelį ir gydėsi, vis siuntė kvietimus prisistatyti į Prokuratūrą tardymui. Byla tęsiama.
