Koplyčios sunaikinimas
Tarp Kuršėnų ir Žarėnų-Latvelių didelio miško viduryje buvo 8 metrų ilgio ir 5 metrų pločio gelžbetoninė koplyčia. Aplink ją buvo pastatyta daugiau kaip 50 cementinių, medinių ir geležinių kryžių. Jie daugiausia buvo statomi kaip padėkos ženklai Dievui už atgautą sveikatą ir kitas malones, nes vieta žmonių buvo laikoma stebuklinga. Nuo koplyčios už 50 metrų sruveno šaltinėlis-tikinčiųjų laikomas taip pat stebuklingu. Koplyčioje kabojo labai žmonių gerbiamas Dievo Motinos Nepaliaujamos Pagalbos paveikslas. Prieš karą į šeštinių šventę čia suvažiuodavo tūkstančiai žmonių.
Paskutiniu laiku koplyčia tikinčiųjų aukomis buvo restauruota: padarytas gražus gotiško stiliaus altorius, sudėtos grindys ir lubos ir visa išdažyta.
Seni žmonės pasakoja, kad čia buvę palaidoti 1863 metų sukilėliai.
1974 m. rudenį Šiaulių rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas Beržinis ir partijos sekretorius Rupšys, kartu su miškų ūkio direktorių Kavaliausku ir profsąjungos pirmininku Žaltausku bei kitais, pasikvietę būrį milicininkų ir saugumiečių, labai anksti rytą, dar neišaušus, sudaužė koplyčią ir, su traktorių išrausę duobę, ją užkasė, o statulėles čia pat sudegino. Kryžius sunkvežimiais nuvežė už 10 kilometrų ir juos užkasė į žemę. šaltinėlį taip pat užvertė žemėmis.
* * *
