1980 m. sausio 28 d. Vilniuje Religijų reikalų tarnyboje vyskupai ir valdytojai pradėjo eilinį instruktažą. Šis instruktažas-pažeminimas turėjo ordinarams priminti, kad jie yra visiškai priklausomi nuo bedievių valdžios. Vargu ar įgaliotinis P. Anilionis, būdamas Kupiškio rajono pirmuoju sekretoriumi, taip kalbėdavęs su kolūkių pirmininkais?!
Instruktažą pradėjo LTSR MT pirmininko pavaduotojas A. Česnavičius. štai jo pagrindinės mintys:
Jiems kelia susirūpinimą kai kurie reiškiniai Lietuvoje; pvz., slapti kunigai (išvardino jų pavardes) — gobšūs, nusikaltėliai, anksčiau buvo teisti už nusikaltimus, nemokšos. Kyląs klausimas, kas juos šventino?
Įsiterpęs vysk. R. Krikščiūnas paaiškino: „Aš tikrai nešventinau, nešventino vysk. L. Povilonis, nešventino ir vysk. V. Sladkevičius".
Kunigijoje — ekstremistinės nuotaikos: kryžiaus nešimas į Kryžių kalną, pamaldos po atviru dangumi (kun. Alg. Močius), eisena į Šiluvą (kun. K. P. Krikščiukaitis). Abu kunigai būsią perduoti Prokuratūrai.
Katalikų Komitetas terorizuojąs kunigus, renkąs parašus. Ypač piktai buvo atsiliepta apie dokumentą Nr. 5, kurį pasirašė du vyskupai ir 522 kunigai.
Kam reikėję erzinti žmones ir rinkti parašus dėl Klaipėdos bažnyčios atgavimo? Katalikai turi bažnyčią ir tegul meldžiasi. Užgrobtos bažnyčios jie nežada grąžinti.
Bažnyčia turinti pasmerkti kunigų ekstremizmą. Toliau jie taip nepakęstą.
Baigdamas A. Česnavičius pastebėjo, kad vysk. L. Povilonis turįs aktyviau reikštis, — anksčiau jis prisidengdavęs vysk. J. Labuku.
Česnavičiui pasišalinus, toliau Ordinarus „auklėjo" P. Anilionis.
Vysk. R. Krikščiūnas kalbėjo: „Veikėjai mus apšaukė raudonais, šantažuoja mus ir kitus kunigus. Įdomu, kas juos finansuoja. Katalikų Komiteto spalvuotos nuotraukos, kurios kainuoja po 2 rublius, miniai buvo dalinamos veltui".
Į tai įgaliotinis atsakė: „Mes žinome, iš kur jūs visi gaunate pinigus. Jei nedirbsite — atimsime pinigus!"
Kan. J. Andrikonis dejavo: „Kaip gali veikti, jei tuojau bėga pas kitą skųstis" (Matyt, turėjo galvoje vysk. V. Sladkevičių — Red. pastaba).
Įgaliotinio svarbesnės mintys yra šios:
Jie nepakęsią įstatymų laužymo: eisenų į Kryžių kalną, per Vėlines į kapines, pamaldų po atviru dangumi.
Seminarija menkai paruošianti kunigus. Reikią daugiau teisių suteikti rektoriui: jis ir turįs nustatyti kandidato tinkamumą. (Nė vienas Ordinaras nepasisakė prieš valdžios pasikėsinimą į jų jursidikciją, — Red. past.).
Dėl kunigų tarybų. Jiems esą vistiek, ar jos yra, ar jų nėra; bet su jomis reikią būti atsargiems, nes jos norinčios valdyti (buvo paminėtos vilniečių kunigų pavardės — M. Savicko ir M. Petravičiaus).
Kunigai neduodą žinių apie krikštus, santuokos sakramentą ir pan. Kai kurios kurijos parašančios žinias iš lubų. Už šią betvarkę atsakysią kurijos.
Reikią kovoti dėl blaivybės. Bet ką blaivininkai galvoja? štai Vilniaus kunigų rašte yra tokia frazė: „Raginti įsijungti į tautos dvasinio atgimimo judėjimą, kurio pirmas žingsnis — blaivumas". O koks busiąs antras žingsnis, trečias, — tai kelią jiems nerimą.
Visi vyskupai turį suderinti savo laiškus su įgaliotiniu. (Čia pagyrė vysk. L. Povilonį). Štai Telšių valdytojas išleido laišką, o jį perskaitė Vatikano radijas!
Įgaliotinis ypač puolė Ukmergės rajoną ir dekaną kun. Antaną Danylą, kad iki šiol nesudaro sutarčių su vykd. komitetais, tačiau fakto, kad patys apgaulingai sudarė tas sutartis — nutylėjo ir nepaminėjo.
P. Anilionis grasino, kad nelegalius kunigus parodysią per televiziją, bet vysk. R. Krikščiūnas patarė šito nedaryti, nes žmonės, pamatę tuos kunigus per televiziją, dar labiau prie jų glausis.
Baigdamas įgaliotinis pastebėjo, kad iš Ordinarų pusės turį būti daugiau pasitikėjimo sovietine valdžia.
